Tai tik toks pasakymas, mintis, atklydusi per Knygnešio dieną. Iš tiesų, tai bene kasmet Račkaičių šeima atsiunčia Molėtų viešajai bibliotekai savo parašytų ir išleistų knygų. Už jas dažnai tenka dėkoti man. Įtardama, kad ši rašytojų šeima gali turėti sąsajų su Molėtų kraštu, porą kartų jiems apie tai užsiminiau, bet atsakymo negavau. Šįmet vėl atkeliavo siuntinukas su trimis knygomis. Mielai nuteikianti Mildos Telksnytės (Račkaitienės) poezijos knygelė vaikams „Mano tėviškėlė"(2018) savo tematika labai panėšėjanti į Remigijaus Gražio eilėraščių vaikams knygelę „Labas rytas, tėviškėle!"(1984). Lietuvių kalba ta pati, o tos pačios kartos atstovai labai panašiai išreiškia savo meilę gražiausiai pasaulyje vietai – tėviškei. „Čia čiulba paukščiai, žydi gėlės, baltuoja sodai, čiurlena upeliai, sirpsta uogos. Tėviškėlė – tai visa Lietuva, su piliakalniais, upėm, ežerais ir Anykščių šileliu." – sako šios knygelės redaktorius Vygandas Račkaitis. Pasiklausykime Kikilio giesmės... Kas sučiulbo, kas pragydo, / Ant liepos šakelės? / Tai kikilis jau parskrido / Iš pietų šalelės. / Jau pavasaris, vaikeliai! / Skelbia rausvaplaukis – / Kviečia kiemas ir takeliai / Saulėj ir paunksnėj ./
Kikiliukas linksmai gieda, / Pienė skuba skleisti žiedą, / Nuo skambios giesmės kikilio / Žiemkentėliai jau sušilo.

Nežinia, koks buvo pirminis knygelės sumanymas: eilėraščius iliustruoti nuotraukomis, ar nuotraukas iliustruoti eilėraščiais, bet pagauta gera dermė, leidžianti knygelei būti universalia tarp skaitytojų. Nuotraukų autorius Aloyzas Janušis.

Apie romaną – diptichą, parašytą Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio „Tu ir Aš" (2017), pasakyti daugiau, nei jos anotacijoje, negaliu, nes nesusidomėjau. „Alkoholizmas. Paveldėjimas ar įprotis? Pakilimai ir nuosmukiai. Tai pagrindinių romano veikėjų, sovietmečio pokarinės kartos atstovų, Algirdo ir Linos Stonių šeimos problema. Iširs šeima ar neiširs? Kas padės Algirdui surasti jėgų ir įveikti savąjį priklausomybės slibiną?" Tačiau mane sudomino, kad į mamos ir tėčio kūrybinį verslą buvo įtraukta ir duktė Skaidrė Račkaitytė, kurios keramikos darbas „Dviese" puikuojasi ant šios knygos viršelio.

Vis dėlto, svarbiausia šio siuntinio knyga man tapo Vygando Račkaičio „Palauk, žeme" (2018). Ji taip pat iliustruota Skaidrės Račkaitytės. Knyga labai pasitarnautų vakaro skaitiniams, nes parašyta jautria kalba, skatinančia pajusti gamtos grožį ir meilę viskam, kas gyva... Net nustebau, kad mano paauglys taip klausėsi tų autoriaus išjaustų, vaizdžiai išpasakotų gamtos vaizdelių, nutikimų ir sąsajų iš savo sodybos Latavos kaime, Anykščių rajone. Jau vien tas vietovės pavadinimas pirmu įspūdžiu nuteikia taip, lyg tai būtų koks tarmiškai tariamas visos Lietuvos vardas. Akimirką net tuo patiki! Tuomet autoriaus sukurti vaizdiniai tampa tavo sodybos vaizdiniais ir jausenomis, nes Lietuva, kaip ir tėviškė, tebėra panaši visoms kartoms, atėjusi su prigimtiniu supratimu.

Knygoje su meile ir pagarba pasakojama apie buvusius Latavos kaimo gyventojus. Pasirodo, Latavoje gyventa ir Vaidos Genytės senelių. „Eglių apstotos, jau miško valdose, merdi dvi sukniubusios obelys. Čionai stovėjo žinomos dainininkės Vaidos Genytės tėvo Valentino Genio gimtoji trobelė. Valentinas kasmet lanko Andrioniškio kapinėse palaidotos motinos kapą, užsuka ir į Latavą." Yra ir atskiras pasakojimas apie dėdės Vladislovo kriaušę. Matyt, tai atsakymas man, su kokiais Telksniais jie giminiuojasi... „Jau perkopęs devyniasdešimties metų slenkstį buvęs Štuthofo koncentracijos lagerio kalinys, Birželio sukilimo prieš Lietuvą okupavusių bolševikų valdžią dalyvis, trisdešimt trejus metus svetima pavarde slėpęsis nuo kagėbistų persekiojimo dėdė Vladislovas Telksnys mus aplankė Latavoje, atvežė dovanų pačios skaniausios pasaulyje lietuviškos dūlios sodinuką.
Kaip įmanydami puoselėjame neskubančią augti dėdės Vladislovo kriaušaitę. Dažnai stabteliu prie jos ir matau šviesų, mylėjusį Tėvynę, kovojusį už laivę, daug kančių patyrusį tėvynainį, prisimenu jo parašytas knygas apie nueitą gyvenimo kelią.
Jau nebeturime dėdės Vladislovo. Jis atgulė amžino poilsio eidamas 103-iuosius metus. Liko šalia mūsų augti jo atvežta kriaušaitė.
Šiemet ji gerokai ūgtelėjo, plačiai išsišakojo. Tikriausiai kitą pavasarį žydės. Dėdės Vladislovo vardu linkės mums laimės."

Norėčiau ir aš užsukti į Latavos Račkaičių sodą, pavaikščioti palei vardinius vaismedžius ir vaiskrūmius, pamatyti mėlynžiedį Palemoną... Kokia stipri knygos galia! Ačiū šių dienų knygnešiams – anykštėnams, turintiems sąsajų su Molėtais...