2015 m. leidykla „Versus aureus" išleido Roberto Šarknicko knygą „Šarkos sielos šauksmas". Aš, kaip spaudos atstovė, sužinojusi, kad dar viena kitos įstaigos panaši spaudos atstovė, įsigijusi tą knygą leidžia paskaityti ir bibliotekininkėms, nes jos Molėtų biblioteka neturi, puoliau stoti į eilę ir, it šarka, ėmiau ieškoti pažįstamų objektų...

Kai moteriškasis kolektyvas parodė nuo kurios vietos reikia skaityti, paskaičiau, ir man kone akys ant kaktos iššoko. Pirma mintis buvo: taip negalima! Suprasčiau, jei ta knyga būtų buvusi grožinė... Nenorėdama daryti skubotų išvadų, ryžausi paskaityti ją nuo pradžių, juolab, kad knygos pavadinimas – labai vykęs, net, sakyčiau, mistinis. Ir žinote, iki 103 puslapio viskas ten buvo gerai. Man, skirtingai nei kitoms skaitytojoms, nebuvo nei bjauru, nei pikta, nei per daug graudu, kad negalėčiau skaityti. Juk knygos tam ir rašomos, kad jas skaitytų. Nelaimingo (o gal atvirkščiai, žiūrint su kuo lyginsi) berniuko gyvenimo pažinimo pasakojimas, kai nebūta su kuo pasitarti, kai vaiknamių aplinka buvo pagrindinė ir vienintelė ugdomoji priemonė, atstojusi visa, kas toje būtyje galėjo būti pažinu.

Skaityti šią knygą rekomenduočiau kartu su „Baltų lankų" Algirdo Knystauto knygele apie šarkas ir ispanės Elsa Punset „21 būdas pažinti save" – vidinių atradimų žemėlapį, išleistą „Alma littera".

Kodėl šarkos? Todėl, kad pravardės duodamos arba pasirenkamos labai taikliai. Šiuo atveju autoriaus pavardės trumpinys. Tačiau niekas neatsiranda šiaip sau. Pavardės ir pravardės taip pat. Taigi, šarkos, pagal gamtos mokslų daktarą A. Knystautą, tvirtai laikydamosi saugumo taisyklių, dar beveik neparskrendančius jauniklius kviečia lauk iš lizdo, kitaip, jei jie bus neišbarstyti, juos gali sudoroti bet kuris plėšikas. Tačiau šarkos visos vagilės, ne todėl, kad būtų tokia prigimtis (nors beglobių vaikų įvaizdžiui iliustruoti irgi tinka), bet, kad pačiuptų pirmoji. Žodžiu, miklus paukštis. „Dar viena įdomybė, tikroji šarka – vienintelis paukštis (kiek žinoma), sugebantis save atpažinti veidrodyje. Užtat gyvendama nelaisvėje labai mėgsta į jį dairytis. Lyg kokia artistė, besigrimuojanti prieš veidrodį.

Kitas šarkų talentas – kalbėti. Nors jos ir ne tokios gabios kaip papūgos..." Dar reiktų pridurti, kad yra namisėdos ir neišrankios maistui. Elegantiški, grakštūs paukščiai.

Ar gi ne toks ir pats knygos autorius bei herojus?!. Aktorius ir režisierius, o šįmet ir LR Seimo narys, patekęs į jį su R. Karbauskio partija.

Knyga šiomis dienomis įgauna ypatingą atspalvį, tarsi „šarkos riksmu" praneša, aliarmuoja apie buvusią ir esamą situacijų vaikų namuose ir tuose namuose, kur tėvai yra alkoholikai ir galbūt patys labiau pažeidžiami, nekalbant jau apie jų vaikus, mūsų visuomenėje. Tačiau, prieš priimant tokius drastiškus sprendimus, kaip vaikų atėmimas iš tėvų namų, tiesą sakant, seniai buvo galima pasidaryti bent jau statistinę apklausą: kas geriau tokiems vaikams – gyventi su alkoholikais tėvais ar gyventi be tėvų? Man regis, kad šioje knygoje yra vienas iš atsakymų, kai jie, vaiknamių vaikai, stovėdami palei tvorą, laukia savo tėvų, nesvarbu, girtų ar ne... Svarbu, kad jie ateitų... Nežinau, situacija situacijai nelygi, bet ši problema yra tokia pat sena, kaip ir feodalizmo pradžia... Lazdos perlenkimas nieku geru nepasibaigia. Kad ir kūdikio atėmimas iš girtos motinos, kuri, nors būdama girta, nori apginti savo vaiką, puldama peiliu tą, kuri atima... Neapmokyti darbuotojai, neapgalvotos priemonės ir įstatymai... O pasekmės? Šiuo atveju man gaila to kūdikio ir tos motinos...

Vietoj tokios prievartos aš rinkčiausi kitokią prievartą: gydymas nuo alkoholizmo ir ginekologinė operacija. Bet valstybei turbūt per brangūs tokie gydymo būdai... Be to ir demografiniai rodikliai nemažėja... O ir atsiranda galimybė tokiems vaikams patapti užsieniečiais, nes juos įsivaikina dėdės ir tetos iš tolimų ir artimų užsienių. Tik va, nieks nežino, kaip jie ten gyvena, ką veikia, nes jie jau nebe lietuviai...

Grįžkime prie knygos. Ji – rašytinė padėka visiems tiems, kurie autoriaus kely buvo daugiau ar mažiau, bet geri žmonės, padėję jam pasiekti to, kuo dabar jis yra. Ir žinoma, labiausiai mokytoja Roma... Turbūt ne tik pirmoji pastebėjusi jaunuolio talentą, kai šis mokėsi Alantos žemės ūkio mokykloje, bet ir po mirties, tarsi angelas sargas, davusi jos globotiniam mintį, parašyti knygą. Kadangi tarp tų paminėtųjų žmonių yra nemažai, kuriuos aš pažįstu, ir ne tik Molėtų rajone, man buvo smalsu skaityti, bet aš, būdama autoriaus vietoje, vis dėlto, galvodama ne tik apie tuos, kely sutiktus žmones, bet ir apie jų artimuosius, šiuo atveju tuos, kurie minimi Alantoje ir Joniškyje, nebūčiau taip tiesmukai rašiusi, nepaisant to, kad pavardžių ir nėra, bet visi vieni kitus čia gerai pažįsta... Autorius, turėdamas daugybę kitokių galimybių, galėjo pagalvoti apie labiau menišką sielos būsenos ir dvasinio bei romantiško jausmo atskleidimą, nepaliečiant kitų asmenų. Linkėčiau, kad visa tai pasikartotų kito žanro, kitu formatu... O šiandien į tą draugystę su mokytoja, peraugusia į meilę, žiūrėkime metaforiškai...

Atsiverskime Elsą Punset ir jos 21 būdą pažinti save. Norint pokyčių gyvenime ir santykiuose su kitais, regis, reikia labai nedaug. Pasidžiaugti, kad mes gimėme ir gyvename šitoje Planetoje, „kad mūsų gyvenime staiga atsiranda kitų žmonių, mus suprantančių ir mylinčių".

Žinau, kad nei viena, nei kita knyga negalės išspręsti visų pasaulio problemų, nes kiekvieno pasaulis yra individualus, bet man smagu dėlioti velnišką monetą, primenančią dvi skirtingas jėgas In ir Jan, du skirtingus požiūrius ir matymus. Ar jums tai nieko neprimena? Man labai panašu į lietuvišką šarką, bet aš norėčiau pažinti ne tik juodbaltę, bet ir mėlynąją bei žaliąją iš gausaus šarkų būrio, priklausančio varninių šeimai...