Ar tikime dar tuo, kuo tikėjo mūsų senoliai?...

Lietuvos liaudies kultūros centras 2000-aisiais metais išleido taikomųjų publikacijų serijos GYVOJI TRADICIJA knygą „Atvažiuoja Kalėdos".

iliustracijaGyvosios tradicijos seriją atitinkančių publikacijų būta ne viena, o ir ši – tikrai ne paskutinė ... Prieš penkiolika metų išleista knyga bibliotekoms jau būtų per sena, bet yra tiesiog nesenstančių knygų, kurios eina iš rankų į rankas, ypač šiuo – švenčių laukimo ir joms pasiruošimo laikotarpiu. Šios knygos pratarmėje Skirmantė Valiulytė jau išsako viltį: „leisdami šią knygą viliamės, kad ji taps pagalbine medžiaga besidomintiems senosiomis tradicijomis ir bandantiems jas naujai įprasminti." Knygoje daugiausia pateikiama dainų, sutartinių ir žaidimų, jų tekstai sutarminti. Taip pat yra pasakojimų apie advento ir Kalėdų laikotarpį, tikėjimų ir burtų bei orų spėjimų. Na, pasitelkus orų pranašystes, skelbiamas bent dvejoms savaitėms, galima manyti, jog senis Kalėda šįmet važiuos motorine valtimi ar atsiirs paprasta valtele, bet ką gali žinoti... Kaip rašoma šioje knygoje, Rokiškio krašte orą spėdavo taip: „Šaltos Kūčios – gražios Velykos, šiltas saulėtas pavasaris, karšta vasara, brandus derlius." O štai Anykščiuose, Molėtuose ir Lazdijuose nuomonės sutapdavo, jei „per Kūčias ir Kalėdas sniegti dideliais gumulais, tikimasi ateinančiais metais sėkmės bitininkystėje".
Nuo Šv. Andrejaus iki Trijų Karalių – mistinis laikotarpis, pilnas įvairių tikėjimų ir burtų. Norintys žinoti savo ar artimųjų ateitį – eina pas būrėją, o senieji žmonės ir patys mokėjo pamatyti. O. Beganskienė, gim. 1924 m., Ubenių k., Molėtų r. ( likimą lemiantys tikėjimai ir burtai) sakė: „Kūčių vakarą, apie pusiaunaktį reikia atsistot prie lango vienai, nedegus žiburio. Atsistot prie lango, į ūlyčią ilgai žiūrėt nemirksint. Galima pamatyti likimą." Knygoje apstu ir ūkio gerovę lemiančių burtų. Yra ir Molėtų krašto. Vienas, pasakotas V. Riaubos, g. 1908 m., Binkūnų k., Molėtų r., ko gero, tiktų ir šįmet: „Kūčios dieną reikia nusiaut kojas ir basam aplink sodą apibėgti. Kirminai nesuės vaisių". ... O štai Labanoro apylinkėse geru ženklu buvo laikoma , jei „Grigo ratai Kūčių vakare pasirodo viršum kaimo ir būna ryškūs – tada metai bus turtingi, laukų gėrybės vežimuose netilps, klėtys nuo grūdų braškės."
Dar turime galimybę ir „patikrinti" senolių pastebėjimus. Kaip teigiama šioje knygoje (spėjimai pagal advento orus užrašyti Utenos ir Kupiškio rajonuose), jei gruodžio 8 d. (Nekalto prasidėjimo) yra saulėta, tai bus geras kopūstų derlius, o jei saulėta gruodžio 13 d. (Šv. Liucija) – kitąmet nebus daug audrų ar vėtrų. Tačiau, jei tądien ir po jos dar devynias dienas būna blogas oras, tai toks pat oras būsiąs ir per Velykas...
Neturiu tikslo perpasakoti knygos, tik užvedu ant takelio, kuris, laimei, tokių knygų dėka dar nespėja užželti... Laukime, tikėkime, kaip tikėjo mūsų senoliai...
„Paimam gražesnio, žalesnio šienelio ir susukam kaip lizdelį. Paimam iš mamos lininio siūlo ir persukam, kad prisilaikytų šienelis. Dar kuo pakaišom, kad gražiau. Tai Dievulio gimimo vieta, sakė... Ir dabar kaip gūžtukę padarau. Dedam plotkelę." (K. Žukauskienė, g. 1910 m., Savidėnų k., Molėtų r.).