Šiandien miesčionis kėkštas, toks riebus ir blizgantis, atnešė žinią į kiemo liepą: brolyčiai, pavasaris sugrįžo! Vadinasi, paukščių gripas kažkur tolėliau... O štai žmonėse, kur pasisuki, vis begėdis sinusitas, tarsi būtų, it kokia pasiklydusi antis, beieškanti vietelės susisukti lizdui, ėmė ir atslinko... Kartais reikia ir tokio pavasario, kad perdėm neįsijaustum į žemės ūkio darbus, kol neišėjo paskutinis pašalas...

Sėdžiu prie lango, ir galvoju, kad patys didžiausi patriotai galėtų gyventi Molėtuose. Juk negali kitaip galvoti, kai kiekvieną rytą ir vakarą matai ant Pavasarininkų kalno plazdančią trispalvę! O kas būtų, jei gyventum šalia Prezidentūros?!... Turbūt užknistų pilkas grindinys, negelbėtų nė marga minia... Molėtuose – įspūdingiau!

Būkim „biedni", bet teisingi – prie mero Stasio Žvinio Molėtai tapo gražesni, radosi daugiau poilsio ir sporto zonų, sugebėta „atsikratyti" kai kurių pastatų, bet, žinote, žmonių atmintis trumpa, ateis kitas, ir tais nuopelnais pasidalins... Ir susilygins diena su naktimi...
Nuvilnijusios dvidešimt devintosios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos metinės, į Molėtus atnešė tradicines „Umbrasines" – Kazio Umbraso vardo literatūrinės premijos konkurso dalyvius ir laureatus. Ties jais ir stabtelsiu, nes šįmet verta pasidžiaugti jų, lyg tų pavasario paukščių giesmelėmis, kūrybos darbais. Štai kaip juos pristato Molėtų rajono Kazio Umbraso vardo literatūrinės premijos konkurso pirmininkas Vladimiras Suchodumcevas:

„Vaizdinga, metaforiška kalba, turtingu žodynu kasmet mus džiugina poetė Nijolė Navikienė. Originalumu ir balansavimu ant objektyvumo ir subjektyvumo ribos maloniai stebino Roberto Pikčiūno eilės. Dienų tėkmėje atranda ir kasdienybėje poeziją įžvelgia Gitana Žundienė.

Konkurse debiutuojančios Akvilės Vorobjovaitės poetinė proza - paprasta, nuoširdi, tarsi mažos išpažintys, stebinančios gražiais išraiškos atradimais. .Stiprus Luknės Šeferytės prozos debiutas, persmelktas remarkiška dvasia, brandžiu santykiu su istorija ir tikrųjų žmogiškųjų vertybių paieška.

Stiliaus gyvumu, lengvumu ir žaismingu optimizmu pasižymi ilgametės konkurso dalyvės Laimutės Pacevičienės autobiografinė proza, prisiminimai apie pirmąsias knygas ir studijų metų atmosferą.
Antanas Pivoras, taip pat konkurso senbuvis – apsakymuose bei pasakėčiose džiugina gyvenimo išmintimi, vaizdinga kalba, atsigręžimu į klasiką, švelnia ironija ir didaktika.
Gamtos motyvai gražiai įpinti pirmą kartą konkurse dalyvaujančios Marytės Gudėnienės poezijoje.
Jausmų gausa, gražiai sutvarkytais tekstais, pateiktais tarsi vientisu rinkiniu, išsiskyrė Sigutės Lisauskienės eilės.
Ir dar du šiame konkurse nudžiuginę debiutai - originali Vitos Ličytės publicistika, perpinta dokumentiniais tyrimais ir dėmesiu gimtojo krašto istorijai bei Linos Žalytės-Grinskienės proza, alsuojanti mitologine dvasia, paslaptingu gaivališkumu, žavinti turtingu žodynu."

Komisija šių metų K. Umbraso vardo literatūrinės premijos konkurso laureate paskelbė poetę Nijolę Navikienę, o paskatinamąją vietą skyrė debiutantei, Molėtų gimnazistei, Luknei Šeferytei.
Išskyriau šias eilutes iš Nijolės poezijos: „kiek daviau dovanų, tiek gavau savo sielai ramybės", ir šiuos žodžius iš Luknės prozos: „ Noriu, kad mane prisimintumėte. Kad nebuvau kaip jie. Kad buvau žmogus.". Net ištraukti iš nežinomo konteksto, jie skamba kaip įsivertinimas tikrųjų vertybių...