Po birželio alinančio karščio ir į Molėtus sugrįžo lietuviška vasara su miegančiais liepos broliais, tikriausiai verksniais, daug valgančiais ir nelabai ramiais... Atostogauti tokiu metu ganėtinai liūdna, o pagrindiniu užsiėmimu tampa gaudymas gero oro, kad galėtum pasivaikščioti gamtoje ir prisirinkti po lietaus atkutusių bent jau čiobrelių... Dar pamėtyti į krepšį, žaisti badmintoną, o užėjus lietučiui – vėl lįsti į vidų, prisėsti prie kompiuterio, knygos, televizoriaus, arba stalo žaidimų.

Keista. Rinkimai, regis, jau seniai pasibaigę, ir Prezidento inauguracija jau bus praslinkusi, bet vienų pasivaikščiojimų metu pamačiau pakelės griovyje mėlynuojančią popieriaus skiautę, o priėjus arčiau, paaiškėjo, kad tai buvusio kandidato į merus Mindaugo Kildišiaus reklaminio plakato dalis su atpažįstamu veidu ir šūkiu: kurkime ateitį kartu! Pakėliau tą „nelaimėlį" ir pasidarė taip nesmagu... Ir ne todėl, kad ateities dar teks palūkėti, bet, kad jis atsidūrė plynlaukėj, keletu kilometrų nutolęs nuo Molėtų Parsinešiau aš jį sodybon, paguldžiau į lauko židinį, kai tik bus palanku – patikrinsiu ir popieriaus, ir spaustuvės kokybę... Tačiau tokia situacija verčia pagalvoti apie ateities rinkimus: nesvarbu – su M. Kildišiumi, ar be jo, bet, matyt, kad reiktų kuo mažiau turėti popierinės reklamos: ir medžių liks daugiau, ir pinigų mažiau bus išleidžiama, ir šiokia tokia ekologija...

Miesto šventė šįkart vyko naujoje vietoje, daugiafunkcine pavadintoje aikštelėje ir ne miesto šerdy, o beveik apytuštėje erdvėje, palei žydų kapus, tarsi atsiprašydama mirusiųjų už kelis dešimtmečius ten besiganiusias palaidas ožkas... Vieniems tiko, kitiems netiko naujoji vieta, o treti viską „nurašė" naujai šluojančiai mero Sauliaus Jauneikos šluotai.

Molėtų viešoji biblioteka gana šauniai sudalyvavusi toje šventėje su naujomis technologijomis, Molinuke ir Joniškio akmenėliais, tądien laidojo pirmąją Senjorų klubo narę Aldoną Kazakevičienę.

Šventieji apaštalai – Petras ir Povilas, atrakinę dangiškuosius vartus angeliškų akių senjorai, matyt, paliko juos pravirus, nes liepos 7-ąją Molėtų tautodailininkai ir miesto inteligentija neteko dar vieno savojo nario – LOR gydytojo, homeopato, medžio drožėjo ir akmentašio, įdomaus ir kūrybingo žmogaus Vytauto Biknerio. Liepos 11-ąją jo urna atgulė šalia motinos kapavietės naujosiose miesto kapinėse.

Liepų žydėjimas ir bičių dūzgimas prislopo. Vidurvasaris grūmoja senio Lizdeikos lazda Perkūno debesims ir žaibo blykstėms. Laiką pradėsime skaičiuoti nuo saulėlydžių iki Mėnulio patekėjimų...