Seniai tokio rudens nebuvo... Gal tai dovana už žmogaus gerumą? Gal lengvas įspėjimas, jog klimatas, vis dėl to, šiltėja?... Tik vargu, ar kas gražų rudenį priimtų už įspėjimą žmonijai, kai saulės būta daug, kaip ir geros nuotaikos. Ruduo, jei ir nenugalėjo depresijos, tai bent jau prislopino ir įžiebė viltį, kad viskas gyvenime bus gerai. Kaip toj lietuviško hard roko grupėj, atgimusioj po 30-ies metų – „Kvadratas"... Tikriausiai taip ir bus, nes medžiai spėjo nepastebimai numesti lapus, didelio darbo neturėjo gatvių šlavėjai, nes lietus dar nebuvo rudeniškas. Ach, tiesa, nežinome, kokie bus kaimo šuliniai... Nežinome, koks bus pavasaris, o juo labiau žiema, kaip nežinome, ko tikėtis merų ir prezidentų rinkimų kampanijos metu. Žmonės, nepriklausomai nuo oro ir metų laiko, vis tiek bus nepatenkinti, nes jie – žmonės. Tuomet aš pagalvoju apie Petrą Abukevičių, jo Vilkų muziejų ir man pasidaro daug labiau gaila vilkų... Tokie „pikti" vilkai buvo tik karo ir pokario metais. Kaip didieji su savo proto galiomis ir mažieji, atpratinti mąstyti, sumaišė pasaulio gyvastį, taip pamažu praranda tausojimo atmintį ir visa žmonija. Praranda prasmę ir senieji posakiai: „bijai vilko – neik į mišką", arba „vilkas – ne darbas, į mišką nepabėgs". Vilkai patys ateina į miestelius, darbai pradingsta lyg mostelėjus burtų lazdele, žmonės išeina iš šio pasaulio, o likusieji nebenori pratęsti žmogiškos giminės... Vieni maudosi šlovėje, turtuose ir piniguose, o kiti murkdosi purve, kurį padarė geresnio ir šviesesnio rytojaus kūrėjai, sudarydami sąlygas panašiems į save auginti pridėtinę vertę... Kai žiūri į visumą – matai laisvą Lietuvą, kai pradedi dairytis po rajonų centrus, nematai visumos, kai narstai konkrečiai – pamatai daug daugiau visumos, kurioje beveik nebelieka vietos žmogui. O kam tada Lietuva?!.. Bene kas savaitę lankosi mirtis, dažniausiai savižudė... Ir Molėtai nėra išimtis...

Mūsų miestas gražėja. Mes jį galime parodyti svečiui ir giminėms, galime pasidžiaugti, kiek daug turime puikių vietų akiai ir širdžiai, žinome, kam ir už ką galime, ar turime būti dėkingi, Tačiau ir mes senstame, kartais daug greičiau, nei to tikėjomės... Todėl jau dabar daugeliui reikalingi vaistai nuo vienatvės ar ekstraktas su atjauta. Ar apie tai pagalvojo bent vienas, einantis į politiką? Gaila, bet nežinau, ar kada senstančioje ir nykstančioje Lietuvoje bus gyventi geriau. Gal tuomet, kai nebebus kam gyventi... Tačiau, kol esame čia ir mėgaujamės rudenišku grožiu, galime pusryčiauti su Sokratu. Ir nepaisant to, jog jis buvo nunuodytas, kasdienio gyvenimo filosofija (Robert Rowland Smith, „Pusryčiai su Sokratu, 2011) gali padėti susitaikyti su pačiu savimi ir aplinkiniais bei išgyventi bent jau iki politinio pavasario.

„Bachtinui kūnas buvo „karnavalas" (pats šis žodis nurodo į „kūną"), šventė, turinti galią iš esmės perkeisti pasaulį ir duoti leidimą nevaržomai kūno savivalei, ir jeigu kūnas gavo deformuotus kelių sąnarius, kuprotą nugarą ar celiulitą, juo geriau, nes šis polinkis peržengti savo ribas reiškė tiesiogine prasme įkūnyti reikiamą kūno politiką – pliuralistinę, populistinę ir skirtą pasirodyti. Taigi į hipotezę, kad sporto salė yra valstybės valdoma įmonė, kuri priima netaisyklingą žaliavą, kad ją paverstų taisyklingomis formomis, galima būtų atsiliepti visiškai perkeičiant sporto salę ir paverčiant ją absoliučia priešingybe – nepritapėlių galerija, primenančia Hieronymo Boscho paveikslus ar brolių Chapmanų skulptūras, kur kūnai pasirodo įvairiausių formų ir dydžių, deformacijos svetingai priimamos, o nutukimas yra saviraiškos ženklas. Taigi jei manote, kad jūsų kūnui trūksta iki Veneros ir Adonio formų, nusiminti neturėtumėte – kiekvienas papildomas jūsų liemens apimties centimetras byloja apie jumyse slypintį revoliucingumą".