Daugumai autorių sunkiausia yra pasirodyti savame krašte. Galbūt todėl, kad čia turi būti atviras, neapgaudinėti nei savęs, nei kitų. Iš to patyrimo, matyt, bus atsiradęs ir posakis, kad savame krašte pranašu nebūsi. Tačiau Vytautas Kaziela nepabūgo to jausmo ir penktadienio vakarą apsilankė Molėtų viešojoje bibliotekoje. Pakankamai žinomas ir pakankamai artimas, vieniems patinkantis, kitiems nelabai, bet gi ne merga, kad būtų išstatyta parodai, su tikslu: imti ar neimti... Čia kalba turi būti apie poeziją ir gyvenimą.

Ar atsimenate, kada paskutinį kartą stovėjote ant slidžių? – klausiu poeto.
Minutėlę patyli ir sako, kad turbūt seniai. „Vaikystėje turėjau uosines, geras, namuose padarytas. Slides.Ignalinoje nuvažiuodavau paslidinėti prieš tą savo ligą. Dabar ir amžius nebe tas, ir Alpės nebe tos..." Jo poezijos gerbėjai „Sapnų slidininką" jau turėjo atpažinti iš ankstesnės knygos, 2019 metais tapusios „Metų knyga" poezijos penketuke – „Alyvmedžiai", kur buvo ir atskiras, baigiamasis skyrius „Sapnų slidininko" pavadinimu ir eilėraštis, ir ankstesnėje knygoje „Vieta ir kiti nutylėjimai" taip pat galima rasti sąsajų. Poetas, regis, mėgsta teminę tąsą savo kūryboje, todėl galime nuspėti, kad kitoje knygoje turėtų dominuoti moterys. Juk anot jo, kad ir ką rašytų poetai, vis tiek jie rašo apie meilę ir mirtį... „Sapnų slidininkas – mano atrastas įvaizdis, apie kurį kažkas yra pasakęs, kad taip parašytų japonas, jei jis rašytų lietuviškai" – sakė poetas, pridurdamas, kad būta minčių ir dėl kitokio pavadinimo, pavyzdžiui, ‚suspaustas laikas", bet pirma mintis, pasirodžiusi su kolūkinėmis suspaustomis kitkomis, atmetusi tokį variantą ir pasilikusi prie „Sapnų slidininko".
Knygos sėkme dažnai dalinasi ne tik autorius bet ir leidėjas bei dailininkas. Vytautas Kaziela tai pripažįsta ir tik patvirtina mintį, jog labai dažnai dailininkas nueina lengviausiu keliu, nė neskaitydami knygos padaro madingą viršelį, prasilenkiantį su turiniu. Šiuo atveju jam labai pasisekę. Trijų paskutinių jo knygų iliustratorė yra Inga Paliokaitė- Zamulskienė. „Kai pamačiau knygos „Vieta ir kiti nutylėjimai" knygos viršelį, tuos nugludintus akmenukus, mane taip paveikė, kad supratau, jog ji mano poeziją paskaitė .Kai parašiau „Alyvmedžius", su leidėju Viktoru Rudžiansku bandėm atspėti, koks gi bus jos viršelis, neatspėjom, bet kai pamačiau tas kolonas, supratau, kad tai ir yra būtent tai, ko ir reikėjo..." „Sapnų slidininkas" – daugiasluoksnė poezija, bet dailininkė ir čia teisingai perskaitė Vytauto poezijos kodą, perteikdama jį spalvomis ir potėpiais, tiek viršelyje, tiek skyriuose. Pats būdamas leidėjas ir redaktorius kitiems, jis aukštą kartelę kelia ir sau. „Aš visada norėjau reiklaus redaktoriaus – sako jis, - man netiko toks, kuris taisytų mano eilėraščius, man reikėjo to, kuris parodytų, kurias vietas reiktų pataisyti ir aš jas pats pasitaisyčiau." Ir jis paskaito ankstesnį eilėraščio variantą ir pasitaisytą, ir priduria, kad tas, pasitaisytas, su mėlynuojančiais miškais, jam pasirodęs labai gražus... Jei Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje dar būtų tebedirbės Valentinas Sventickas, V. Kaziela būtų ten leidęs savo knygas, bet šiam išėjus, jis pradėjo bendradarbiauti su Kaune įsikūrusia leidykla „Kauko laiptai". Ir jam tiko redaktorius Viktoras Rudžianskas. Kai šią knygą pristatė Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, dalyvavo ir leidėjas, ir jo dukra, filosofė, poetė ir recenzentė Ieva Rudžianskaitė. Bene pirmą kartą leidėjo lūpomis nuskambėjo kitoks pastebėjimas apie V. Kazielos poeziją: „Buvau neįtaręs, kad jis rašo visuomeniškus eilėraščius , bet jis juos rašo, tik tą daro nedeklaratyviai, tą reikia pajusti jo kūryboje, o man lengviausia pagauti šį dalyką buvo šiose eilutėse: „Nes mums mūsų laisvė sunki" Pritardamas tai minčiai V. Kaziela atsakė, jog gana dažnai jam atrodą, jog mums mūsų laisvė yra per sunki. Ir mes nemokame ja džiaugtis. „Aš iš tikrųjų taip nesuprantu laisvės, kaip ją supranta dabartinė Laisvės partija, aš kitaip ją suprantu.... Man labai patiko klausyti Vladimiro Vysockio. Vienoje jo dainoje yra tokie žodžiai: „Vakar mums davė laisvę, ką mes su ja darysim?" Ir pas mus turbūt panašiai atsitiko..."
Pasak poeto, kritikui yra privalu teisingai perskaityti poeto mintį, ką gi jis norėjo pasakyti, o štai skaitytojui tai nėra būtina. Poetas palieka erdvės ir jo įsivaizdavimams. „Mano poezijoje nėra nei būtojo kartinio, nei būtojo dažninio, nei esamojo laiko, yra tik daugiasluoksnis laikas" – sakė autorius, džiaugdamasis, kad nemažai recenzijų yra prirašyta apie jo poeziją, o svarbiausia, kad jas rašo jauni žmonės, ir teisingai ją perskaito. „Tu gali būti labai gerai vertinamas, pelnyti premijas, bet po jų tau vėl tenka rašyti tokius pačius eilėraščius... Aišku, dėmesys gerai, bet labai svarbu ir išlaikyti tokį patį lygį. Rašančio jaunimo dabar daug ir jis stebisi, kaip tas Kaziela dar sugeba būti tokiame lygyje. Tad, kol esu gyvas, kol dar galiu rašyti, kol turiu ką pasakyti, tol, manau, turiu ir rašyti. Tikiuosi, kad dar parašysiu... „ – sakė autorius, pridurdamas, kad jis dažnai pagalvojęs apie Molėtus, o rašydamas aktualijų apžvalgas „Utenio" laikraščiui ir susidurdamas su mirčių nuo covido statistika, kartą pagalvojęs, kad išmirė visi Molėtai. . – „Atvažiuoju, o čia - nė vieno žmogaus..."
Šiose eilutėse taip pat galima įžvelgti keletą autoriaus numestų kodų, bet atėjusiems į susitikimą, turbūt nė nereikia ieškoti atsakymų, nes Vytautas Kaziela savame krašte nori būti atviras ir nuoširdus, toks, koks buvo gimtosiose Verbiškių apylinkėse, kai priėjusi senyva moterytė, dėkojo jam už poeziją, prisipažindama, nors ir mažai ką supratusi, bet patyrusi jausmą, kaip po išpažinties...

Alvydo Balandos nuotraukos
„Sapnų slidininko" vėžėmis šliuožėme kartu su autoriumi Vytautu Kaziela
Anot Vytauto, čia susirinko tie, kurie paskaito poeziją...