Dangaus pakerėti...

Lietuvos mokslų akademija pranešė, kad eidamas 86-uosius gyvenimo metus mirė Lietuvos mokslų akademijos narys, Lietuvos astronomas, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Pranciškus Straižys. Po savaitės apie tai parašė Utenos apskrities žinios, nutylėdamos, kad profesorius palaidotas senosiose Utenos kapinėse. Išsamų tekstą apie velionį bene tą pačią, gruodžio 19-ąją – jo mirties dieną, pateikė „15 min. lt", informuodamos, kad atsisveikinti su profesoriumi galima gruodžio 21-ąją... Ar kas gali būti jautriau, kai su astronomu, gyvenimą paskyrusiu daugiaspalvei žvaigždžių fotometrijai, atsisveikinama trumpiausią metų dieną – Žiemos saulėgrįžą ..
Keista, kad niekam nekilo ranka parašyti kokio tai žodžio apie šį astronomijos pionierių molėtškiams. Gal ir ne tiek daug žmonių jį pažinojo asmeniškai, bet dauguma apie jį tikrai buvo girdėję. Juk 1969-1990 metais jis vadovavo Molėtų astronomijos observatorijos ir Maidanako stebėjimų stoties Uzbekistane statybai bei teleskopų įrengimui. 1993 m. išleido „Astronomijos" vadovėlį 12 klasėms, 1995 m. – „Astronomijos" vadovėlį aukštųjų mokyklų studentams ir doktorantams (su 2 bendraautoriais), kurį atnaujino 1999 m., o 2012 m. išleido ir knygą „Molėtų astronomijos observatorija". Be to, jis spėjo parašyti „Gyvenimo Žemėje ataskaita" I-ąją dalį (1700-1959), kur yra ir autobiografinių momentų., o viršelyje puikuojasi 2019 m. data ir vietovė – Kulionys. Juk vis dėlto šioje vietovėje jis buvo įleidęs šaknis, o gausiai važiuojančius turistus, dažnai besipainiojančius kur jie traukia – į Etnokosmologijos muziejų ar į observatoriją, pirmiausia pasitikdavo profesoriaus mūrinukas....

IliustracijaBevartydama senuosius Molėtų laikraščio „Pirmyn" puslapius, radau žinutę, kurioje pranešama, kad 1974 m. gruodžio 9 d. televizijos žiūrovai, ypač molėtiškiai, žiūrėjo TV laidą „apie Molėtų observatoriją, jos perspektyvas ir Lietuvos astronomų stebimus galaktikų objektus. Laidos metu buvo parodyta naujojo teleskopo nuotraukos ir schema, kaip po kelių metų atrodys Molėtų observatorija ant Kaldinių kalno Čiulėnų kolūkyje, kai bus pastatytas didžiausias Pabaltijyje teleskopas." Žinutės pabaigoje priduriama, kad laidoje dalyvavusieji Mokslų akademijos mokslininkai: profesorius V. Straižys, G. Sviderskienė ir kiti – pasakojo apie atliekamus stebėjimus ir jų rezultatus.
Supratau, kad turiu žmogų, galintį emociškai nukeldinti į tuos laikus...

1974-ieji metai... Ką veikia to meto paaugliai Molėtuose, be to, kad eina į mokyklą? Skaito knygas, laikraščius ir žurnalus, lanko kultūros ir sporto būrelius, padeda tėvams ūkio darbuose, vasaros metu dirba kolūkyje... Ir taip visoje Lietuvoje. Tačiau Molėtų rajone kuriasi kažkas unikalaus, galinčio priartinti dangų.... Apie tai parašo ir žurnalas „Mokslas ir gyvenimas", viršelyje pateikdamas Molėtų observatorijos piešinį-viziją, o kažkuriame puslapyje ir mokslo žmonių mintis. Po metų, pakerėtas tos vizijos, vieną gražų savaitgalį, keturiolikmetis Alvydas Balanda, pasiklausinėjęs, kur gi tas Kulionių kaimas, išsiaiškinęs, kad link Utenos, sėda ant savojo dviračio ir pasileidžia su vėjeliu dar senuoju keliu. Netrukus pamato du blizgančius bokštus su kupolu. Apsidžiaugia, kad taip arti ta observatorija, bet, o varge, čia gi tik Toliejų kaimo, Čiulėnų kolūkio siloso (šienainio) bokštai. Juokdamasis iš savęs, kad taip apsikvailino, mina pedalus toliau, skaičiuodamas kilometražo stulpelius, laukdamas, kada bus tas septintas kilometras ir kelio ženklas, rodantis observatorijos kryptį. Pakyla į kalniuką, nusileidžia, vėl pakyla... ir savo akimis pamato tą, iš žurnalo viršelio, virš medžių kyšantį baltą kupolą. Tai ir buvo tas pirmasis observatorijos bokštas, kurį pamačius jaunuoliui kilo prieštaringi jausmai: džiaugsmas, kad pavyko pasiekti kelionės tikslą ir nerimas, o ką daryti, kad pamatytum daugiau.? Užgniaužęs kvapą jis atsisėda ant žolės, išsitraukia sąsiuvinį su pieštuku ir paišo bokšto eskizą atminčiai... Nors tuo metu jau turėjo fotoaparatą, bet, matyt, saugodamas, kad kas nenutiktų, nebuvo pasiėmęs. Jo vietą buvo užėmę sumuštiniai, kuriuos gardžiai suvalgė gamtoje.
IliustracijaTokia buvo pirmoji jo pažintis su observatorija. Patirtais įspūdžiais jis pasidalino ir su draugais, su kuriais praleisdavo daug laiko, diskutuodami apie Visatą ir jos paslaptis: Virgiu Mozūra, Jonu Žagūnu, Jovaru Petrausku. Tačiau jaunuolių pašnekesiai įgavo prasmę tik tuomet, kai visi, būdami ir šokių kolektyvo, vadovaujamo Irenos Cibulskaitės, nariai, kartu su kolektyvu ir vadove, dar po metų nuvyko į Molėtų observatoriją, stebėti naktinio dangaus per naująjį 63 cm skersmens teleskopą reflektorių. Daugumai ekskursantų tai buvo kvapą gniaužianti išvyka, o ypač šiai ketveriukei, kuri iki tol galėjo į dangų žiūrėti tik su skolintais, mokykliniais teleskopais. O čia juk astronomas Edmundas Meištas jiems leido per tokį neregėtą ir nematytą teleskopą pažiūrėti į planetas, galaktikas ir ūkus! Ir įsiprašė jaunuoliai kuo dažniau lankytis observatorijoje. Ta graži ir naudinga bendrystė tęsėsi ketvertą metų. Kartais visi, o kartais tik tie, kurie galėdavo, dalyvaudavo naktiniuose, kintamųjų žvaigždžių, planetų, ūkų, galaktikų stebėjimuose ir paieškose Vykdavo stebėjimai ir dienos metu. Anuomet iš Molėtų autobusų stoties iki observatorijos važiuodavo maršrutinis autobusas, kuriuo ir atvažiuodavo moksleiviai. Alvydas prisiminė, kaip žiemos laikotarpiu prie teleskopo buvo prišalusi jo nosis, o Jonui Žagūnui teko pūsti šiltą orą, kad ji atliptų...
Vasaromis jaunuoliai ten ir gyvendavo, gamindavosi valgį, miegodavo dienomis, o naktimis priiminėdavo ekskursantus ir dirbdavo: stebėdavo per pastatomus binoklius kintamas žvaigždes, planetas, galaktikas mėgėjišku žvilgsniu. Kartais tik jų ketvertukui observatorijos bibliotekos aplinkoje astronomai E. Meištas, R. Kalytis, K. Zdanavičius ir kiti, skaitydavo paskaitas apie unikalią, daugiaspalvę žvaigždžių fotometrinę sistemą. Buvo pabendrauta ir su profesoriaus vardą tuo metu pelniusiu Vytautu Straižiu . Ir tai būdavo pačios įdomiausios akimirkos. Alvydas prisiminė ir kaip talkininkaudavo E. Meištui naktiniuose stebėjimuose, kuris dažniausiai būdavo bokšto viršuje, prie teleskopo, o jis apačioje koreguodavo stebimų žvaigždžių koordinates ir duomenis perduodavo per ryšio komutatorius. Pasak Alvydo, tai buvo laisvės pojūtis, ir tuo pačiu atsakomybė, paremta abipusiu pasitikėjimu.
Tuo metu į observatoriją jau pradėjo atvažinėti ir moksleiviai, besidomintys astronomija, iš Vilniaus. Užsimezgė pažintis ir su Gunaru Kakaru. Iš jo rankų ši ketveriukė buvo gavusi ir Jaunųjų astronomų draugijos pažymėjimus, šios asmenybės jie buvo užkrėsti domėjimusi neatpažintais skraidančiais objektais bei nežemiškų civilizacijų paieška. Kartą Gunaras Kakaras sugalvojo padaryti siurprizą molėtiškiams – nusivežė juos į televizijos studiją, nesakydamas, kad bus viktorina su vilniečiais. Nors molėtiškiai ir neblogai pasirodė, bet laimėjo vilniečiai, už tai molėtiškiai buvo gerai pasiruošę pristatyti G. Kakaro knygas, kad net pritrūko eterio laiko... O už tai, kad televizijos ekranuose sušmėžavo ilgaplaukis jaunuolis Alvydas Balanda, gavo pylos iš tuometinio mokyklos direktoriaus Alfonso Kavoliūno, juos lydėjusi mokytoja...
Turbūt ne vienam būtų įdomu šiandien pamatyti tuos observatorijos kūrimosi ir moksleivių viktorinos įrašus, juolab, kad anuomet taip niekas ir nesusiprotėjo pasidaryti bendrų nuotraukų.
Alvydas Balanda 1980-aisiais išėjo į tarybinę armiją, o kai grįžo, V. Mozūra jau studijavo Vilniaus universitete lituanistiką, J. Žagūnas – matematiką ir tik vienintelis Jovaras Petrauskas tapo astronomu. Jis, kartu su kolega Kazimieru Černiu, 1980 m. liepos 31 d. , Uzbekijoje, Maidanako observatorijoje, atrado kometą, kuri ir pavadinta jų vardais.
2002 m. Tarptautinė astronomų sąjunga asteroidą 68730 pavadino Straižio garbei.

Šiandien, praėjus kone penkiems dešimtmečiams nuo tų paaugliškų istorijų, Alvydas taip ir liko dangaus pakerėtu, giedrais vakarais nuo sodybos kiemo žvaiždinėjančiu jaunuoliu... O juk anuomet viskas prasidėjo nuo fantastinės literatūros skaitymo...

Nuotraukose:

Alvydas Balanda Observatorijos teritorijoje prie dubenuotojo akmens

Pirmasis Molėtų observatorijos bokštas

Kad būtų kaip po išpažinties...

Daugumai autorių sunkiausia yra pasirodyti savame krašte.

Skaityti daugiau...

Ką sako gamtininkas A. Gaidamavičius?

Po keleto metų iš eilės, kuomet buvo mušami karščio rekordai, buvo sugrįžę ir seniai pamiršti lietuviški orai.

Skaityti daugiau...

Gaila ne P. Cvirkos, o politizuotos kultūros ir paveldosaugos...

Petro Cvirkos griovimo vajus, paskatino pamąstyti apie žmogiškumą ir lietuvio tapatybę.

Skaityti daugiau...

Žvilgsnis į molėtiško, spausdinto žodžio kūrėjus ir skleidėjus


70 metų ... Ką ši sukaktis reiškia žmogui, kraštui, organizacijai? Turbūt nieko neįprasto, išskyrus tai, kad esame priklausomi nuo laiko ir aplinkybių, laikmečių ir situacijų.

Skaityti daugiau...