Kultūros žurnalistas, rašytojas Gediminas Kajėnas, neseniai pradėjęs savo knygos „33 portretai: pokalbiai su menininkais" pristatymo turą, vykusį Utenos krašte, Leliūnuose, pas Puodžių Karaliumi tituluojamą keramiką Vytautą Valiušį, vieną iš knygos herojų, į kompaniją pasiėmė ir fotomenininką, Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatą Algimantą Aleksandravičių. Ar turi ką bendro šis menininkų duetas su Molėtais? Juos su mūsų kraštu sieja fotomenininkai broliai Černiauskai, Molėtų krašto garbės piliečiai, nes G. Kajėnas pateikia rašytinį šių žmonių portretą, išaugusį iš pokalbių ir pajautimų, o A. Aleksandravičius – fotografinį, bet ne žurnalistinį, o meninį... O svarbiausia, kad tie portretai tampa pokalbiais su skaitytojais, žiūrovais ir toliau tęsiasi... Popierinė fotografija žmonių namuose baigia išnykti. Vienas kitas dar turime savo giminės ar šeimos fotografijų albumus, o štai Lietuvos žmonių, gamtos vaizdų ir besikeičiančių miestų bei miestelių erdves į fotografijų albumus sudeda fotografai. Vienas jų – Algimantas Aleksandravičius, 2014 metais „Vagos" leidykloje išleidęs meninį fotografijų albumą „Aukštaitėj – aukkšts dongs ė čysts vondva". Vienas geriausių Europos ir Baltijos šalių portretistų yra sukūręs ir patalpinęs šioje knygoje ir mūsų kraštiečių portretus. Brolių Černiauskų dar nieks nebuvo taip nufotografavęs, kad žiūrėdamas į portretą pajustum paprastumą, etnografiškumą ir tremties atspindžius. Iš dar nepražilusio (1998 m.) Alvydo Šlepiko portreto dvelkteli poezijos mūza ir lyrika, o Marius Ivaškevičius (2003 m.) žiūri žvitriu ir smalsiu kultūros laidų žurnalisto ir režisieriaus žvilgsniu. Fotomenininkas, Aukštaitiją įsimylėjęs dėl jos kalvelių, bekeliaudamas vingiuotais keliais keleliais, užfiksavo ir Alantą, Bekupę, Giedraičius, Dubingius, Videniškius ir visą aukštaitiškąjį regioną, ką tik spėjo pamatyti jo imli akis.
Prieš pusantrų metų išleista kraštiečio – Vytauto Kazielos poezijos knyga „Alyvmedžiai", pateko į Metų knygos poezijos penketuką. Laikraštis „Utenis" pasidžiaugė: „Tai pirmasis atvejis, kai uteniškio knyga nominuojama Metų knygos rinkimuose".

Paskutinis Molėtų viešosios bibliotekos projekto „Literatūrinių tiltų" susitikimas buvo skirtas „saviems" poetams, dviejų kartų atstovams – Virginijai Žvarėlaitei ir Vytautui Kazielai. Save įvardinę literatūriniu duetu, o gal rengėjų taip įvardyti, jie šnekėjosi tarpusavyje , o tuo pačiu ir visiems susirinkusiems – ištikimam gerbėjų būriui, tikėdamiesi, jog sulauks daugybės klausimų, nes už kiekvieną mainais buvo pažadėta poezijos ar prozos knyga, išleista V. Kazielos leidybos įmonės „Kamonada". Poezijoje, anot V. Žvarėlaitės, vyrauja dvi pagrindinės temos – meilė ir mirtis, mirtis ir meilė, tačiau Advento laikotarpis, priešventinis laikotarpis yra ėjimas į save, arba šiuo atveju, ėjimas į žmones, norint suteikti kuo daugiau gerų emocijų. Pacitavusi Šv. Jono Auksaburnio, vieno žymiausių krikščionių pamokslininko žodžius, jog ko vertas nevalgymas mėsos, jei kasdien ėdamas savas brolis, ji tarsi pamėtėjo vakaro mintį, skatinusią galvoti apie mūsų visų elgseną kasdienybėje, o Vytautas Kaziela jai paantrino, jog ėdame vienas kitą, kai neturime gerų emocijų... Virginijos lūpomis ištartas klausimas : kaip tampama poetu, matyt, turėjo nuskambėti retoriškai, bet, Vytautas jį nusičiupo šelmiškai, sakydamas, jog niekada moteris nepraleis progos neįgeldama vyrui... Išeitų, kad nė vienas nežino to tikrojo ir vienintelio atsakymo, kaip tampama poetu, bet galbūt tai misija... būti kitokiam?... Atrodytų, kad Virginija, sėdėdama priešais žiūrovus, suspėjo padaryti savos poezijos trumpąją analizę, kuri nustebino ir ją pačią: poeziją rašo žmonėms, o ne sau, nors kai kam iš salėje sėdinčių atrodė, kad pirmiausia ji rašoma sau pačiam, bet tuo pačiu poezijos rašymas ir atitolina nuo žmonių. Jei Virginijai poezija yra tai, kaip ji suvokia pasaulį ir ką turi savo viduje, tai Vytautui poezija yra tai, kai negali nerašyti. Nors, pasak jo, buvo laikotarpis, kai septynerius metus jis nerašė, bet po tėvo mirties, praėjus gal mėnesiui, visa tai vėl išsiveržė... Virginija taip pat prieš keletą savaičių palaidojo tėtį ir ta gedėjimo būsena, matyt, irgi turi kitokį jausmą, kuris anksčiau ar vėliau pavirs poezija. Nors, kaip ji sako, per 40 savo gyvenimo metų, 20 iš jų yra su poezija, kurią tobulina ir kaskart siekia priartinti arčiau žmonių, įvardindama ją socialine poezija, kuri ateina iš kasdienybės, iš gyvenimo patirčių. Tačiau daugeliui atrodo, kad poetas yra virš kasdienybės, apie jo dvasinį pasaulį norėta išgirsti žiūrovės iš salės. Bet Virginija laikėsi savo, kad poezija ateina iš gerųjų ir blogųjų patirčių, iš mokėjimo stebėti žmones ir kažkiek iš Dievo... Vytautas Kaziela paantrino, jog poetai – tokie pat paprasti žmonės, kaip ir visi kiti, tik, matyt, labiau „grafomaniški". Jis prisipažino, kad kartais patenka į „priepuolinį" rašymą, kai iš karto pasirašo koks 10 eilėraščių, bet, kalbėdamas apie tai, kaip atrado tikėjimą, sakė, kad viskas, kas tikra - įvyksta tyloje, mišiose... Kiek poetas gali būti atviras savo eilėraštyje, matyt, yra individualu. Tačiau, prisipažindamas apie jaunystėje sunkius santykius su tėvu, ir dabartinius, praėjus 22 metams nuo jo mirties, „kai jau pasikalba ir susikalba", turi pripažinti ir poezijos galią...
Vakaro metu skambėję autorių skaitomi eilėraščiai apie meilę ir gyvenimą, atspindėjo skirtingų kartų matymo trajektorijas, bet tuo ir buvo įdomūs, savaip žavūs, palikę, kaip ir norėta, geras emocijas.
Juk tai, kad Vytauto Kazielos poezijos knyga „Alyvmedžiai" yra kritikų atrinkta į geriausiųjų penketuką – jau laimėjimas , o šmaikštaujantis Vytautas, paskaitęs eilėraščių iš būsimos knygos, sakė, kad dabar rašo Nacionalinei (valstybinei) premijai...

Nuotraukoje : literatūrinis duetas – Virginija Žvarėlaitė ir Vytautas Kaziela