Regis, Gražina Kadžytė bus pasakiusi, kad poetui didžiausias įvertinimas – kai jo žodžiais dainuojamos dainos... Tuomet vienas didžiausių Lietuvos dainių yra Paulius Širvys.

Pamenu 2015-ųjų metų rugsėjo 6-ąją. Lietuvos radijas per visą dieną suko tris pagrindines temas: Žydų genocido dieną, pabėgėlius ir Pauliaus Širvio gimimo sukaktį, skambant jo poezijai ir dainoms... Tiek, kiek stebėjau žmonių, kalbančių ir rašančių apie Širvį, tegalėjau išskirti vienintelį – Valdemarą Kukulą, kuris, regis, iš visų mirtingųjų, giliausiai galėjo pažvelgti ir į tamsiąją, ir į šviesiąją poeto gyvenimo ir kūrybos pusę. Tačiau jo studiją „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) palieku P. Širvio šimtmečiui, o 95-ųjų metinių proga išsitraukiu Rimanto Šavelio atsiminimus apie Paulių Širvį „Geriu žalią tylą" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir dėlioju prisiminimų dėlionę iš savo vaikystės, ką mačiau, girdėjau, ką suvokiau, ir ko nesuvokiau, bet jaučiau... Ir man pasidaro gėda, kad buvau primiršusi Rimantą Šavelį, Pauliaus Širvio kraštietį, o ir mano... (Ir teisingiau čia būtų pasakyti to krašto kalba žodį „žemiečiai" vietoj kraštiečių ...) Kad ir kaip besidalintų P. Širvį Rokiškio ir Zarasų kraštas, jis tinka abiems, ir ne tik pagal išvaikščiotas vietas, bet ir pagal Dusetų ežerą. O man jis kraštietis ir pagal tėvų, ir prosenelių kraštą... Galėčiau ir neatvirauti, bet turiu tikslą, parodyti, kad Širvio kraštas yra kitoks, kaip ir tų, kurie buvo, yra ir bus aplinkui. Ir nesvarbu, kad yra kartų skirtumas. Tarp Rimanto Šavelio ir Pauliaus Širvio irgi buvo 20 metų skirtumas, bet tai netrukdė jiems bendrauti... Rimantas Šavelis savo atsiminimuose yra atviras. Kitaip ir būti negali. Toks buvo ir P. Širvys, toks, norėčiau tuo tikėti, tebėra ir jų krašto žmogus – aukštaitis su atlapota krūtine... Tokie žmonės visais laikais kenčia ir nukenčia dėl savo naivumo, paprastumo, bet miršta ramesne sąžine, o ir priešų pas juos mažiau... Sąžinę juk tik Liuciferis mėgina pirkti... O kur jis dėtų aukštaičio, nuo ežerų ir girių krašto, sąžinę? Juk P. Širvys tebemiegotų kokioje nors nešienautoje pievoje ar sode, pasirinkęs šakalių ar, geresniu atveju, malkų, numestų ant jų švarką, ir taip pusiau sėdom prasnaustų... O R. Šavelis, tikriausiai, imtų ir sugertų tą žalią tylą iš aplinkui...

R. Šavelio atsiminimų knyga – neeilinė, bet taip ją įvertinti gali tik aukštaitis. Tai jausmo knyga, kurį išjausti ir suprasti geriausiai gali irgi aukštaitis. Prisėdi, ir per vieną prisėdimą ją perskaitai, bet pajunti tai, lyg būtum kartu ir su Širviu, ir su R. Šaveliu nugyvenęs gyvenimą ir dar pridėtum truputį savojo, bet jau apmąstymų... Ir gautųsi subtili kraštiečių mozaika. Spalvų atspalviai ir ornamentų ryškumai gal ir skirtųsi, bet esmės tai nepagadintų... Juk R. Šavelis gali pasakyti tik vienui vieną sakinį, bet taip, kad skaitančiojo matymo ir suvokimo laukas patenka į viso herojaus gyvenimo esmę. Ir tai, ko gero, dieviška duotybė aukštaičiui, gebančiam apjungti žodžio ir vaizdo draugystę, ką mes dažnai įvertinam meniškumo sąvoka. Kita vertus, gal tai tos karo ir pokario kartos rašytojų išsiugdytas ar kieno nors išugdytas bruožas, kai tarsi norima taupyti prarastą laiką, mintį ir gyvenimą, tuščiai „nežodžiaujant". Tos pačios mokyklos mokinys buvo ir molėtiškis poetas Remigijus Gražys, ne kartą sėdėjęs prie bendro stalo su R. Šaveliu, ir tai, ko gero, vienintelis dalykas, kurį galiu „pririšti" prie Molėtų. Na, dar režisierių Rimą Tuminą, minimą šioje knygoje, nes jis mokėsi Videniškiuose ir Alantoje. Tačiau nereikia pamiršti, kad kalba eina apie Legendą: žmogų, karį, poetą, meilės dainių, komplikuotą asmenybę, kurioje labai mažai lieka vietos artimiesiems. Kartais artimieji nori savintis Legendą, o reikia išmokti su ja gyventi ir leisti toliau gyventi pačiai Legendai. Suprantu, kad kartais gali pritrūkti tolerancijos, bet turi nusileisti jai, Legendai. Pacituosiu šios knygos apie P. Širvį vieną R. Šavelio dienoraščio dieną. (1984 m. lapkričio 21 d., trečiadienis) „Skambino Rimas Tuminas iš Akademinio teatro: „Stonys parašė pjesę apie P. Širvį. Literatūrinę kompoziciją. Mums ji (ir man) kol kas nelabai patinka. Turiu daug medžiagos, reikėtų rašytojo, dramaturgo rankos. Girdėjau, jūs su Širviu buvote draugai. Gal sutiktumėt?"

Pasakiau, kad dabar labai užsiėmęs. Bent jau metus laiko nenoriu susidėti nei su kinu, nei su teatru. „Per daug gerbiu ir myliu Širvį, kad apie jį būtų ką nors galima daryti paskubom."

Atsisakiau.

Vakare Dangės dukra Evelina atnešė Česlovo Stonio „Amžinai, amžinai neramus". Paantraštėje – dviejų dalių dokumentinė pjesė. Iš tikrųjų tai – P. laiškų, eilėraščių, Alfonsos Žegliūnaitės laiškų, atsiminimų, kitų, Paulių pažinojusių, atsiminimų, kalbų prie kapo literatūrinis montažas.

Kaip ir anksčiau „Nemune" skelbtos publikacijos, taip ir dabar Pauliaus ir Alfonsos laiškai man pasirodė neleistini viešumai. Per anksti.

Skambinau Dangei. Ji nenori, kad toji pjesė būtų statoma „ir skelbiami tos melžėjos laiškai"."

Du požiūriai. Vienas visuomeniškas, kitas asmeniškas. Ir legenda, regis, gali dingti...

Tačiau aš gerbiu (gal net didžiuojuosi) tikro draugo ir tikro aukštaičio požiūrį ir supratimą, kuris sako, jog irgi per daug gerbia ir myli Širvį, kad apie jį ką nors darytų paskubomis. O štai dukra, regis, neturi aukštaitiškos tėvo dvasios, o jei ir turėjo, tai galbūt kažkas ją pakeitė kitkuo... Man net į galvą nebūtų atėjusi mintis, žinant Alfonsą Žegliūnaitę-Liolienę, kad ši Širvio dukrą būtų galėjusi pavadinti, pavyzdžiui, karve...

Legendas kuria žmonės. O žinot, kur slypi Širvio legenda? Ogi, paprastume. Tame aukštaitiškame paprastume, kurio nesunaikino nei karas, nei miesčionizmas...

Skaitykit apie P. Širvį, juokitės iš „baikų", bet žavėkitės stipria aukštaitiška dvasia...