Gegužės mėnesio paskutinįjį penktadienį bemaž visi Molėtų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojai, įskaitant ir kaimų bibliotekininkes bei aktyviausi bibliotekos bičiuliai ir skaitytojai lankėsi Kupiškyje.

Ar gali nustebinti Kupiškis? Pasirodo, gali. O mūsų pasibuvimas galėtų pasitarnauti tiems, kurie vasarą ketina keliauti tąja kryptimi.
Aikštelė prie Kupiškio Kristaus žengimo į Dangų bažnyčios – puiki vieta susitikimams ir transporto priemonėms palikti, o jei dar yra vietinis vedlys, tai daugiau nieko nė nereikia. Tokiu vedliu visą kelionės laiką buvo Kupiškio bibliotekos direktorius Algirdas Venckus, kiek trumpiau kolegė Jolita Pipynienė. Apsilankėme vienoje masyviausių Lietuvos bažnyčių, kuri kitąmet minės tik 100-ąjį gimtadienį. Bažnyčia yra neogotikinė, papuošta dvidešimt dviem kryžiais. Viduje yra penki altoriai , o pačioje bažnyčioje yra daugiau nei 700 sėdimų vietų. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1616 metais, aišku, medinė, bet sudegė, kaip ir dar po jos viena. O trečioji irgi buvus medinė, bet joje kunigavęs 1790-1791, 1798-1801 ir 1814 metais poetas Antanas Strazdelis. Paskui, 1900 m. Kupiškio klebono ir dekano kanauninko Stanislovo Janulevičiaus rūpesčiu buvo pradėta statyti dabartinė bažnyčia, statybos vykusios aplink senąją bažnyčią, kuri nugriauta tik 1903 m. Tiek tos istorijos. O greta jos jau gimsta nauja istorija – ištaiginga kapavietė šventoriuje dar gyvo kunigo...
Netoli bažnyčios – įspūdingas išore, akmeniniame pastate įsikūręs Kupiškio etnografijos muziejus. Pasak muziejaus darbuotojos, tuo ir išskirtinis, kad etnografinis, nes tokių muziejų beveik nebelikę. Ir tuomet supranti, kad be etnografijos Kupiškyje – nė pro kur, juk apie tai byloja žinomos Kupiškėnų krašto vestuvės, su kuriomis susietos ir muziejaus ekspozicijos. Tačiau labiausiai visus sužavėjo keičiamų ekspozicijų salė, kurioje mes užtaikėme į pradžios mokyklos klasę su tą laikotarpį primenančiais suolais, bausmių įrankiais, o kai kas išdrįso ir savo noru paklūpoti ant žirnių... Muziejus įsikūręs buvusios mokyklos patalpose, todėl ir esanti ši ekspozicija, o vėliau čia atsirasianti stalių dirbtuvė. Gražiai sutvarkytame kiemelyje, kuris matomas atlapojus šoninius vartus, o priešais muziejaus fasadą, prie įėjimo, jį puošia Henriko Orakausko (beje, šio menininko darbai pasklidę po visą Kupiškį) skulptūra „Piemenėlis", prie kurios atsiradimo, sako, prisidėjęs ir bibliotekos direktorius.
Būti Kupiškyje ir nebūti prie marių – nedovanotinas dalykas. Nors, pasak direktoriaus, molėtiškių vandeniu nenustebinsi, bet vis tiek – vaizdas nuo Aukštupėnų piliakalnio – kvapą gniaužiantis iš bet kurios Lietuvos pusės bebūtum atvažiavęs, juolab, kad pasak legendos, du milžinai rūkę pypkę, o pelenai byrėję ir iš jų pasidaręs šis piliakalnis. Piliakalnio viršutinėje dalyje auga ąžuolai, didžiulis plotas erdvės masina švęsti įvairias šventes, kaip Baltų vienybės diena, Joninės ar Mindaugo karūnavimo diena. Tam tikslui yra pastatytas ir aukuras. Prie piliakalnio teka upelis, primenantis šaltiniuotą vietą su išraiškingais akmenimis. Palei marias – ypatingai sutvarkyta infrastruktūra. Tualetai, suoliukai, gėrimų automatai, nuolatos zujantys darbininkai, ruošiantys tinklinio aikštelę, prižiūrintys aplinką. Pasisveikinimas su mariomis mums buvo siūbuojantis, it laive, tiltas su žvejais, pilnais kibirais ešerių, į „Uošvės liežuvio" salą, kurioje, pasak direktoriaus, irgi vyksta įvairūs renginiai, tik jau mokami, nes labai paprasta užtverti kelią... Paklausus, kaip su šia sala yra susijusi biblioteka, direktorius sakė, kad pirmieji Sąjūdžio steigiamieji susirinkimai yra vykę būtent bibliotekoje, joje saugoma pagrindinė medžiaga, o 1988 m. sąjūdiečiai nusprendę įkurti dendrologinį parką Lietuvos atgimimui. Šiuo metu parke yra virš 50 įvairių augalų rūšių.
Kolegė Jolita pasakojo, kad Kupiškio mariose vyksta tarptautinės vandens bolidų varžybos – „vandens formulė" , kur lietuviams yra mažai įkandamas sportas. Net ir pasėdėti ant tokios transporto priemonės esą nepigu ir baugu, o ką jau kalbėti apie tuos, kuriems tai yra sportas. Be to, kad brangus, dar ir pavojingas, nes greitis būna 200 km...
Toliau mūsų maršrutas vingiuoja į miesto centrą, kur atnaujintoje aikštėje, pavadintoje jų kraštiečio architekto Lauryno Stuokos Gucevičiaus vardu, trykšta fontanai, o 12 valandą dienos ir berods 18 valandą vakaro galima užsakyti norimą muziką ir fontanų šokį. Ir nors kupiškėnams ši aikštė patinka, bet, sako, ta pati muzika jau atsibodusi. Gerai, kad nespėjome balsu pagirti šio sumanymo, nes, pasirodo, kas tinka miesto svečiui, tas įkyri vietiniui...
Aikštėje pastatyta spalvotas kupolas, primenantis observatoriją, pasirodo, čia bibliotekos laimėtas projektas, kuris pagal paskirtį nelabai pasiteisinęs, bet pasitarnaujantis įvairių švenčių metu , o ypač žiemos laikotarpiu Kalėdų Senelio būstinei. Tiesiai priešais jį – Kupiškio biblioteka, įsikūrusi buvusioje sinagogoje. Skverelyje priešais ją – aukšti, masyvūs marmuriniai statiniai, pritaikyti želdiniams ir tuo pačiu pasisėdėjimui, bet direktorius iškart suskubo pasakyti kad tie „antkapiai" jiems nelabai patinka. Tačiau, įėjus į biblioteką, supranti, kad viskas čia turi prasmę. Mat hole yra surašyti visų žuvusiųjų miestelio žydų vardai ir pavardės, jų amžius. Architektui buvo nemažas iššūkis kaip iš sinagogos padaryti šiuolaikišką biblioteką. Aišku, kad tuo ir unikali Kupiškio biblioteka, į kurią galima ateiti kaip į muziejų, kad pamatytum ir pajustum, kaip gyveno ir kuo kvėpavo senieji kupiškėnai, ir ką vertina dabartiniai. Mažas, bet žaismingai modernus ir tuo pačiu praktiškas Vaikų literatūros skyrius, išskirtinė parodų erdvė, stikliniai laiptai ir stiklo sienos, derantys prie akmeninių, sieninės tapybos fragmentų ir marmuro...Net ir Muzikos skyrius su padovanotais Jurgio Didžiulio mėgstamais instrumentais. Įspūdingas Kraštotyros skyrius, kur knygos nuo grindų iki lubų, atskira kraštiečio dailininko padovanota biblioteka... Pasak direktoriaus, Kupiškis ir biblioteka gali didžiuotis, kad dėka Rimanto Jankausko, atlikusio didžiulį darbą, turi jo sudarytą ir išleistą keleto tomų Kupiškio enciklopediją, ko nėra nė viename rajone.
Kiekvienoje bibliotekoje yra ir konferencijų salė, bet tokios, kokią turime mes, neturi nė viena biblioteka, ką pripažino ir direktorius, lankęsis joje dar 2016 metais. Kupiškėnų bibliotekos konferencijų salėje buvo aptartos bendros darbo patirtys, pasidomėta rajono infrastruktūra. Prieita nuomonės, kad mūsų rajonai yra labai panašūs, bet mums pasirodė, kad Kupiškis gal net labiau žydiškas...
Antroje dalyje laukė pažintis su didžiausiu Lietuvos katinu, kuris dar ir „kalbėdavo", bet, galimas dalykas, kad ir jo „kalba" bus užknisusi ar tai elektrikus, ar tai veterinarus, todėl daugiausia, ką gali padaryti, tai nusifotografuoti ir pats paskaityti Valdemaro Kukulo eilėraštį apie katiną. O viso to gražumo priežastis su dailininko Mariaus Skrupskio išmone, vėl gi bibliotekos projektas „Kalbanti siena" poeto Valdemaro Kukulo (1959-2011) ir jo mylimos augintinės Mėlynės atminimui. O netoli tos sienos - buvusios kareivinės, kuriose biblioteka irgi turinti patalpų.
Nuvykus į Palėvenės domininkonų vienuolyną, kuriame edukacijas, sako, vilkintis vienuolio apdaru, veda ir pats direktorius, ne tik mintyse pagalvoji, bet ir garsiai ištari, ar tik nebus čia savo leteną prikišęs koks „Batuotas katinas"... Bet gi direktorius Algirdas ne koks Markizas Karabasas, o istorikas ir dailės mokytojas, buvęs mokyklų direktorius, 2012 m. Jerzy Giedroyc tarpkultūrinio forumo narys – veiklus ir kūrybingas žmogus. Palėvenėje jis mus supažindino su dar viena labai veiklia moterimi – Aldona Ramanauskiene, kuri ne tik sutvarkė visą bažnyčios archyvą, jį perskaitė, sudėliojo į atitinkamas vietas, parengė ir išleido informacinių leidinių apie Palėvenės kraštą, istoriją ir jo žmones, bet ir pasakoja įdomiausias istorijas, susijusias su šia bažnyčia. Viena jų, beveik sutapusi su mūsų apsilankymo diena – Sekminėmis, draugaujantiems su knyga yra įdomi tuo, kad būtent šioje bažnyčioje 1921 m. gegužės 29 d. Vaižgantas sutuokė Kazį Binkį su Pranute Adomonyčia, Noriūnų dvarininko dukterimi. Nuotakos motinai labai nepatikęs žentas, bet tik dėka liudininku buvusio Liudo Giros, pavykę šį nesutarimą bent jau per vestuves užglaistyti...
XVII amžiaus bažnyčios istorijos nė nesiimu perpasakoti, Čia reikia atvykti ir savomis akimis pamatyti šį Aukštaitijos baroko perlą. Dar ponia Aldona sakė, kad Palėvėnė didžiuojasi trimis asmenybėmis : jau minėtuoju L. Stuoka Gucevičiumi, vyskupu Jonu Valančiumi, kuris ne Žemaitijoje, o čia, Palėvenėj, paskelbė blaivybės sąjūdį ir aktore Une Babickaite, kuri ir palaidota Palėvenės kapinėse..

Paskutinis kelionės maršrutas – Komarų tėvonija – Palėvenės dvaras, kur mus pasitiko paskutiniojo dvaro savininko Bogdano Komaro anūkė Nijolė Milaknienė. Kadangi dvaras nėra lankomas viduje, nes ten apsigyveno jos vyriausiasis sūnus, o ji pati gyvena priešais dvarą buvusioje pieninėje, vis dėlto, verta pamatyti, kokia buvus to dvaro didybė, paklausyti jos šeimos istoriją, kuri tiek pat kilminga, kiek ir varginga. „Pirmiausia, ką padariau atsiėmusi šią nuosavybę, - atstačiau pavardes, - sakė ponia Nijolė, didžiąją gyvenimo dalį buvus priversta gyventi svetima pavarde. Rodydama šeimos nuotraukas, ji rodė jaunos merginos Valerijos Riomeraitės portretą – jos senelės, kuri ir sulaukusi 90 metų vis dar darydavosi manikiūrą su vašku ir barchatu...

Ponia Nijolė sakė, kad jos šeimos gyvenime tekę sutikti labai gerų ir nuoširdžių paprastų žmonių, kurie grąžinę paslėptas brangenybes ir tokių, kurie buvę šeimos draugais, bet atidavę klastotes...Ypač moteris džiaugėsi kambarinės Monikos šeima, išsaugojusia josios senelio archyvą, kurio dėka ji daug sužinojusi apie savo giminę. Aplankyti tą dvarvietę galima dar ir dėlto, kad ponia Nijolė yra augalų žinovė, jų mylėtoja ir darželių puoselėtoja.

Nuotraukose – Palėvenės domininkonų vienuolyno edukacijos salėje
Prie didžiausio Lietuvoje katino...
Kupiškio bibliotekos Kraštotyros skyriuje direktorius Algirdas Venckus džiaugiasi Kupiškio enciklopedija
XVII –ojo amžiaus Palėvenės bažnyčioje
Dvarininkų Komarų tėvonijoje – jų palikuonė Nijolė Milaknienė