Apie Vilnių iš tiesų yra prirašyta daug knygų, bent penketas, jei neklystu, buvo pristatyta ir per šiųmetę knygų mugę

(mano skaitymų eilėje laukia Liberto Klimkos „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos"), bet tokios, pripažinkime, dar nebuvo. Ji galėtų būti nominuota kaip sėkmės istorija. Juk žmogus, atvykęs į paslaptingą vaikystės miestą – Vilnių iš savotiškos dzūkiškos dykvietės, sugebėjo jį taip pažinti, išnarstyti, įsimylėti ir perteikti savąjį potyrį kitiems, kad vertas ir tikrojo vilniečio vardo. Matyt dėl to, kad Vidas Poškus yra ir dailėtyrininkas, ir dailininkas, ir muziejininkas, o dabar jau jį galėčiau įsivardinti architektūros ir dailės istorijos žinovu bei gidų mokytoju, leido jam (o ir man) kitaip pažvelgti į Vilnių. Akimirką pajutau Vilnių tokį, apie kokį pasakojo Andrius Tapinas „Vilko valandoje", bet tik akimirką... Paskui V. Poškus man panėšėjo į laikrodininką su astronomo išsilavinimu, ir ko gero, toje „akupunktūroje" man jis buvo gyviausias. Kadangi esu jį mačiusi pliką, ilgaplaukį ir jau „žmonišką", be to, girdėjusi, kaip jis kalba, koks jo balso tembras ir mimika, tai pajusti tas pačias ar bent jau netoli esančias miesto „akupunktūras", perteiktas per jo prizmę, nebuvo labai sunku. Tačiau, ten, kur jis „užsižaidžia" architektūriniais elementais ir stiliais, ir paprastam skaitytojui darosi per sunku išlaikyti tą autoriaus „laipiojantį architektūrinį karate" žvilgsnį, kad neprarasčiau „akupunktūrinio" ryšio, perskaičius vieną V. Poškaus skyrių, relaksacijai ėmiausi Guy Finley „Tapkite savo likimo šeimininku". Ir taip kaitaliojau. To priežastimi tikriausiai buvo dar ir tai, kad V. Poškaus knygoje kažkas man netiko. Paskui supratau, kad mane erzino „šokinėjimas". Žiūrėk, jau tik rašo, kaip draugas draugui, o paskui, šmaukšt, ima ir pavirsta profesoriumi profesorių ratui. Jei aš būčiau Vilniuje, nežinau, gal Dailės akademijos studentė, gal „Visiukų", tai greičiausiai, vaikščiočiau įsikišusi ausinukus su paties V. Poškaus balsu įrašytomis paskaitomis, ir kaifuočiau, žiūrinėdama tas vietas, apie kurias pasakoja knygos autorius. Tačiau, vienas dalykas yra šnekėjimas gyvai, kitas – rašymas. Labai atsiprašau, bet V. Poškus, man, bent jau kol kas, pasirodė geresnis kalbėtojas, nei rašytojas.

Be abejo, knygos viršelis atrodo ir įspūdingai, ir, tikrąja ta žodžio prasme – madingai, nes terakota – molio spalva, vis dar madinga... Ta pati spalva vyrauja visoje knygoje. Pradedant nuo skyrių pavadinimų ir baigiant prierašais po nuotraukomis. Suprantu, kad siekta išlaikyti vientisumą, galbūt tai vienas iš būdų ir „akupunktūros" pojūčiams, (o gal knyga orientuota tik jaunam skaitytojui?) bet sumažintas skyrių pavadinimų šriftas iki minimo po nuotraukomis, deja, natūraliai įmanomas perskaityti tik prie tam tikro apšvietimo...

Pati knygos idėja yra nauja ir sveikintina. Suprantu, kad norėta parodyti Vilnių – gyvą organizmą, per asmeninį potyrį, bet gal tie gaktos plaukeliai, minimi autoriaus, (sk. Leonas Lagauskas, „Bernardinų bažnyčia") svarbūs buvo tik jam ir tų plaukelių savininkei, o ne visiems skaitytojams?... Kita vertus, tai gana painu ir gal net neteisinga autoriaus požiūrį ir potyrį, kad ir gluminantį, analizuoti arba nuneigti... Jei autorius leidžia sau apie tai viešai rašyti, vadinasi, taip ir turi būti, kad sustiprintų laisvą ir gaivališką tam tikrų miesto vietų dvasią...

Yra vietų, kur man labai patiko Vido Poškaus pamąstymai. Tikiu, kad kiekvienas skaitytojas taip pat ras tokius, kuriems galės pritarti arba bent apie tai pamąstyti, kaip, pavyzdžiui, tai daro pats autorius sk. „Augustinų bažnyčios paslaptis". Ji labai intriguojanti, ir ne todėl, kad autorius lankėsi vėlų spalio vakarą su tuo metu mylėta mergina Augustinų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, bet dėl nesenų archeologinių tyrimų, atskleidusių, kad XVII amžiaus pradžioje šios bažnyčios šventoriuje būta kapinaičių. Tai, kas rasta ir kaip tai galėtų būti susiję su mano mėgstamu Kanuto Rusecko paveikslu – mergina su verbomis augustinų bažnyčios prieangyje bei Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu – įdomi V. Poškaus versija...

Įdomu tai, kad molėtiškiai taip pat minimi šioje knygoje. (sk. „Vilnięčiai ir kauniečiai") „Vilniečių atvaizdų ieškoti paskatino netgi ne pats Vilnius, o Molėtai, tiksliau – šio miestelio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vienas šoninis altorius, kurį kartą apžiūrinėjau per pamaldas. Atkreipiau dėmesį į tai, kad jo puošybai panaudotų drožtinių amūriukų putų fizionomijos, tarsi iš molio nudrėbtos, didžianosės, su bukokos nuostabos išraiškomis, nuostabiai primena molėtiškių veidus." Būnant molėtiškiu, gal galima ir įsižeisti, bet aš neturiu nei tokios nosies, nei esu čia gimusi. Kas kita mano vaikai, nors pasaulį išvydę ir sostinėje, vis tiek yra molėtiškiai, jų nosys, pagalvojau, gal ir bukesnės, bet, prisiminusi, kad Molėtuose V. Poškus dažniausiai bendrauja su Krašto muziejaus darbuotojais ir meno žmonėmis, supratau, kad bukiausia nosis yra direktorės, o per visus filialus gal ir būtų galima pririnkti tikrų molėtiškių – bukanosių – gal 3 ar 5... Taigi, šyptelėjau pati sau, ir atleidau menotyrininkui šį panašumų ieškojimą.

Su Molėtais galima ieškoti ir kitų sąsajų, nors ir netiesiogiai siejamų, bet istoriškai žinomų ar numanomų, kaip, pavyzdžiui, Barbora Radvilaitė, Vytautas Didysis, ar Šv. Mikalojaus bažnyčios plytos. O kas nors gal ras ir asmeninių sąsajų, pajautų, pavyzdžiui, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūrai G. Matkevičius džiaugsis savo dėdės, nors ir tragiškos lemties, klebono Kristupo Čibiro paminėjimu knygoje.

Negaliu sakyti, kad knyga mane labai sužavėjo, kaip negaliu tvirtinti, kad, gailiuosi, ją skaičiusi. Jei koks nors literatūrologas ir pasakytų, kad joje „kažkas ne taip", o pavyduolis dailėtyrininkas jam paantrintų vien tik todėl, kad pats nesugalvojo tokios knygos, tai aš sakau, kad knyga, nepaisant tam tikrų, mano supratimu, neatitikimų, skirta tikrai ne molio motiejams...

Dar noriu pridurti, kad Vidas Poškus, kaip „akupunktūrininkas", iš tiesų sužavėjo. Man, bežiūrint į knygos viršelio „nugarą" su basakojo autoriaus nuotrauka, primenančia Antoine de Saint -Exupery herojų Mažąjį Princą, šovė tokia mintis, kad V. Poškus, panašiai lyg tas mažasis herojus ir galėjo ieškoti miesto „akupunktūrų", o jas suradęs, panašiu būdu verčia jų ieškoti ir patį skaitytoją. Ir todėl ši knyga dar yra ir nenuspėjama. Kaip nenuspėjama diena ir mūsų nuotaika, kaip besikeičiantis oras ir nuo jo kintantis apšvietimas, kaip valgis ir skonis, priklausantis nuo to, kaip, su kuo ir kuriuo metu atlieki tą procesą...