(Emigracijos variantas: tarp narcizų ir statybinių atliekų šiukšlyno)

Jau vien tai yra paradoksas, jog Vidmantas Šmigelskas - geografijos mokytojas, laikraščio „Anykšta" žurnalistas, Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekos „auksinis protas", žodžiu, inteligentas Lietuvoje, ryžosi išvykti į Angliją, prieš tai susikūręs vietinio darbininko, turinčio teisę vairuoti traktorių, CV, kad pabūtų „visišku bomžu" Anglijoje. Prieš kelionę jis buvo pasižiūrėjęs Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą", svarstė, „ar dramaturgui būtinai reikėjo to daugiasluoksnio mėšlo", bet kai pats autobusu išvyko į Angliją, jau buvo kitos nuomonės. „Keiksmai ir alkoholis – didelei daliai mūsų autobuso keleivių buvo skydas, šarvas, už kurio žmonės slapstė savo liūdesį, bejėgiškumą ir baimes. Vargu ar dar kada ryšiuosi su emigrantų minia važiuoti autobusu į Angliją, bet būtų įdomu patikrinti, ar tik tas mūsų reisas buvo skaudžiai identiškas „Išvarymui", ar tai yra tiesiog štampas, dėsnis, o M. Ivaškevičiaus „Išvarymas" – visai ne drama, bet gryna dokumentika..." Dienoraščio formos kūrinyje autorius dalinasi įvairiomis mintimis, pastebėjimais, nevengdamas cinizmo ir humoro, kas suteikia tam tikrą žavesį, o dienoraščio papildymas istorinėmis ir geografinėmis detalėmis jau leidžia pažvelgti ir į kitokį formatą... Tačiau, emigracijos variantas, prasidėjęs narcizų skynimu ir baigęsis statybinių atliekų šiukšlyne, dar skamba pusėtinai, žinant, kad Lietuvoje turintis darbą žmogus, ,t.y. niekada nebuvęs bedarbiu, nuvykęs į svetimą šalį, juo tampa... Čia, mano manymu, ir yra didysis paradoksas. Tuomet į visumą susilieja geografo, keliautojo ir žurnalisto pomėgiai, ir autoriui tarsi savaime, tarsi iš neturėjimo ką veikti, pasiseka pakliūti ten, kur būdamas tik turistu, vargu, ar būtų kada nors užklydęs... Tai tamsioji Anglijos pusė. Tokias puses, turbūt neišvengiamai, turi visos šalys, nepriklausomai nuo jų dydžio ir amžiaus... Kaip ir žmonės, atstovaujantys tam tikroms tautoms, su kuriais teko susidurti autoriui, ir kuriuos jis aprašo savo knygoje: nuo savų, tik žmogiška kūno forma primenančių žmones, lietuvių, iki juodaodžių, šalies pilietybę turinčių prievaizdų, kinų kvartalo piliečių iki pačių anglų ir anglų – „žemaičių"...
Man patiko Liverpulis. Šiuo atveju jis priminė patį autorių. Toks pramoninis ir toks kultūrinis!...
Kai paskaitai, regis, nebėra ko važiuoti ir į Londoną, nebent tik į Karalienę paspoksoti, nes viskas, ką reiktų pamatyti turistui, yra Liverpulyje. Tai ir Pasaulio futbolo muziejus, ir futbolas gyvai su Liverpulio ir Mančesterio komandomis bei Deividu Bekhemu.... Tai ir bitlai su Polu Makartniu, ir Liverpulio oro uostas, pavadintas Džono Lenono vardu, geltonos amfibijos (pagal „Yellow Submarine") jūrų muziejus su „Titaniku" ir „Luzitanija" – tragiško likimo istorijos... Yra net Superlambanana! Avies ir banano hibridas, perspėjantis pasaulį, „kokia baisybė slypi genetiniuose eksperimentuose." Kai 2008 m. Liverpulis tapo Europos kultūros sostine, (beveik kaip Alanta - Mažąja kultūros sostine!?) mieste, pasak autoriaus, buvo pastatytos 125 šios skulptūros kopijos...
Autorius ir pats pastebi daugybę paradoksų: „anglai – pižonai, o šunys net gražesni už jų šeimininkes" arba „narcizų skynimas prilygo „grybavimui", „laukuose – kaip bažnyčioje, rimtis ir palaima", „prekybos centre nepražydusių narcizų „buntikas" – 95 pensai", kai jų skynėjams mokama tik 6 pensai... Net ir ūkininkai Anglijoje, turintys apie 70 ha žemės, matyt dėl žurnalistinės patirties ar lietuviškos žemdirbystės įtakos, autoriui atrodė nevalyvi ir baustini, o anglų santykis su oru nepaliaujamai stebino. „Mačiau, kaip atėjo prie mašinos vasariškai apsirengęs vyras, t.y. su šortais ir marškinėliais ir ... nugremžė ledą nuo automobilio lango." Ir tik 133 knygos puslapyje pats autorius pavartoja šį žodį: „mūsų vadybininkas , juodaodis Loydas, atostogauja Ispanijoje. Kai aš, baltaodis inteligentas Vidmantas, šiuo metu rūšiuoja šiukšles... Paradoksas." Toliau plėtojant paradoksų tema, negali nepastebėti Velykų ryto, kur prie bažnyčių prekiaujama ne tik kryželiais, bet ir žmonių „šventaisiais"- bitlų dainininkų atvaizdais, kaip negali nepastebėti, kad sąvartyne, kartu su Vidmantu iš Lietuvos, dirbo ir Prahos banko darbuotojas... Pasak autoriaus, emigracija keistai ištirpdo amžiaus skirtumus. Tai iliustruoti man pasirodė tinkama vaizdeliu iš atliekų sandėlio. „Papuošiau plastikinę eglutę, vampyro kauke padabinau kanalizacijos vamzdį, pliušinius žaislus susodinau į milžinišką piltuvą. Penktadienį radau sodo krėslą, įsitaisiau jame ant atliekų krūvos, šalia pasitiesiau kiliminį taką, pasidėjau magnetofoną ir užsirūkiau. Anglai žviegė susiėmę už pilvų. Žaidime mielai dalyvavo ir anglai. Jų rūpesčiu eksponuojamas didžiulis vandalų suspardytas „Evertono" stendas (pro vieną iš skylių prakišau pliušinio šuns galvą), o prie įvažiavimo į atliekų sandėlį puikuojasi užrašas, raginantis vairuotojus būti atsargiems kelyje. Kampe, kuriame dažniausiai „sisiojama", pakabinta lentelė: „Po savęs palik švarų tualetą"...
Tarp atliekų radome važiuojantį dviratį. Kiekvieną darbo dieną juo apvažiuoju ratą, apžiūriu teritoriją.
Jaučiame pareigą sudaužyti visus rastus stiklinius daiktus. Ypač žavu, kai ledo kirtikliu tvoji per televizoriaus ekraną. Trečiadienį radau veikiantį gesintuvą ir purškiamų geltonų dažų. Ant gipskartonio plokštės užrašiau: „Vidmantas iš Geliogalių. 2013" Geliogaliai – tai mano gimtasis kaimas Molėtų rajone..."
Patys svarbiausi paradoksai, mano galva, būtų dar ir tai, jog Anglijoje, norint dirbti sandėliuose, atliekami narkotikų testai, ir lietuvių jausena: „Laukinėje Baikalo pakrantėje jautėmės nepalyginti saugiau, negu jaučiamės čia, civilizuotos valstybės didmiestyje."...
Kyla klausimas: iš kur tie liūdesio lėktuvai? Visiški bomžai važiuoja autobusais, prakutę – skrenda lėktuvais: „visi kiti žmonės dvelkė liūdesiu. Jokios agresijos, jokio pykčio. Tik liūdesys. Pilnas lėktuvas liūdesio..."
Tačiau tai – tik vienas iš emigracijos variantų, kuris nebūtinai turi taip prasidėti ir taip pasibaigti.