Kaimynai gandrai

iliustracijaŽmogus visada pavydėjo paukščiui lengvumo, žvitrios akies ir padangių aukštybių. Iš to didelio noro pamėginti būti kaip paukščiai, matyt, ir radosi žmogaus kūrinys – lėktuvai, skraidinantys žmones į tolimas šalis. Tačiau metalinis paukštis nepanaikino žmogaus meilės mūsų šnekučiams – pavasario pranašams gimtinėje. Juk su jais mes, kaip ir mūsų protėviai, kalbamės, džiaugiamės, juos stebime ir kasmet išlydime ir laukiame sugrįžtant. Ar ne todėl jų laukdami, darome inkilus, keliame į medžius ar kitas vietas, kad tik neliktume be pavasario ir vasaros paukščių čiulbesio – tos kasdienės vakaro špokų maldelės ar melodingosios lakštingalos giesmės, nekalbant jau apie rytinį pasisveikinimą su perkūno oželiu ar kiele.. O jei dar prisilabinsi pelėdą ir ši, ūkaudama atsišauks nakties mėnesienoje, bus panašu kone į mistiką. Ar ne todėl kasmet Lietuvos ornitologų draugija skelbia „Metų paukščio" akciją, o žmonės aktyviai ima dalyvauti tos rūšies stebėjimuose ir padeda mokslininkams nustatyti jų paplitimo ribas ir kiekį... Pernai metų paukščiu buvo pempė, o šių metų paukštis – juodasis peslys. Tačiau tokie stebėjimai ir tyrimai nė kiek nesumenkina Lietuvos nacionalinio paukščio titulą turinčio baltojo gandro populiarumo. Šįmet gegužės mėnuo kaip tik yra jubiliejinis, kai 1960 metais Tokijuje vyko XII tarptautinė paukščių apsaugos tarybos konferencija, kurioje buvo priimtas nutarimas kiekvienai šaliai išsirinkti nacionalinį paukštį. Baltasis gandras nacionaliniu paukščiu tapo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje bei Armėnijoje, pelnydamas populiariausio paukščio titulą Europoje ir Azijoje.
Ar kas skaičiavo, kiek kaimas turi gandrų? Ir ką reiškia turėti „nuosavą" gandrą? Na, jei ir neskaičiavo, tai bent jau galima pasakyti, kad gandrai, jei tik jų nesumedžioja Afrikos gyventojai, ar nenutinka kitos bėdos sparnuočių kelyje, visada sugrįžta į tuos pačius namus. Pagal gandralizdžius galima nuspėti, kiek gi sodybų yra belikę, kuriose yra gyvasties. O kiek išlikę legendų?! Daugelyje tautų manoma, kad gandras yra buvęs žmogumi, bet už kokias tai nuodėmes Dievas jį pavertęs paukščiu Arabų mitologijoje tvirtinama, kad gandras kadaise buvo marabu – dvasininku. Dar ir dabar sakoma, kad kai gandras atsistoja ant vienos kojos ir sukleketuoja – meldžiasi marabu... Lietuvoje šis paukštis vadinamas ir šventųjų siųstu paukščiu. Kai 1604 metais popiežius Klemensas VIII Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių dinastijos karalaitį Kazimierą paskelbė šventuoju, per kanonizacijos iškilmes, gegužės 10 d., procesijos metu gandras, nepaisydamas varpų gaudesio, patrankų salvių ir gausybės žmonių, atsitūpė ant Šv. Kazimiero vėliavos. Tai buvo lyg ženklas, kad Lietuva, kurios globėjas yra Šv. Kazimieras, atsigaus...
Iki šių dienų bene populiariausias pasakojimas apie gandrus, išlikęs ir mūsų dienomis, yra tai, kad jie atneša vaikus, o Šveicarijos kaimuose, gimus kūdikiui, tądien virš namo iškeliama vėliava su naujagimį laikančiu gandru.
Juokas juokais, bet, kai ant namo stogo per vasarą vis nutupia gandras, metai baigiasi krikštynomis... O štai mano kaimynė, ilgametė kultūros įstaigų buhalterė Aldona Jasiulionienė, bežiūrėdama, kaip tas gandras sukiojasi tai ant jos daržinės, tai ant kaimyno stogo, šį pavasarį ėmė ir nustebino – sodyboje pastatė gandralizdį. Sako, jai labai patikę gandrus stebėti bičiulių Pumpučių sodyboje, klausytis jauniklių kleketavimo, kuris labai skiriasi nuo senių gandrų... Ir nors ši geradarystė – nepigus „malonumas" eurais, turėdama gerą ir nagingą žentą Aleksiejų, Aldona, kartu su dukra Žydre, priprašė pasirūpinti ir savosios sodybos puošmena – gandralizdžiu ant tam specialiai įrengto stulpo. Pasak Aldonos, jai meilę gandrams įskiepijęs tėtis Antanas, visuomet sakydavęs, kad jei busilas kur apsigyvena, tai tik pas gerus žmones. „Nežinau, ar mes čia geri – ar ne per vėlai pastatėm jiems gandralizdį, prieš korono epidemijos paskelbimą, ar apsigyvens jie čia, ar suspės išperinti jauniklius? – svarstė moteris. Tačiau gegužės 4-ąją gandai jau mylavosi naujame lizde, po kiek laiko gandralizdis pilnėjo šakomis, o ir jie patys, būdami baikštūs, vis pakildavo iš lizdo dėl menkiausio mašinos garso ar besiartinančio žmogaus, ir kartais nesirodydavo visą dieną, tik trumpam, užsukdami poilsio į naujus namus. . Matyt, prieš didįjį perėjimą reikalinga ir jiems pasistiprinti.
Žmonės kalba, kad gandrai – neblogi orų spėjimai, tik reikia juos suprasti. Jei gandras ilgai suka ratus virš lizdo – bus vėjuota, jei jie maitinasi laukuose – bus blogas oras, o jei pievose – geras. Jei vakarais dažnai kalena snapu – rytoj bus saulėta diena. Aldonos gandrai patvirtino saulėtų dienų pradžią...

Alvydo Balandos nuotr.

Molėtai ir Esperanto

Kai praėjusią vasarą keliasdešimt plakatinių stendų, skirtų daktaro Liudviko L. Zamenhofo 160–tosioms gimimo metinėms

ir jo gyvenimo kūriniui – tarptautinei esperanto kalbai, buvo eksponuojami Molėtų viešosios bibliotekos Laiptinės galerijoje bei konferencijų salėje, sakėme, kad ESPERANTO buvo trumpam sugrįžusi į Molėtus. Tačiau, būtent šiame mieste praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo skiriamas didžiulis dėmesys šiai kalbai.

Skaityti daugiau...

Ko verkė liepos, arba pasaka apie nestandartinius žmones

Pati baisiausia Žemės gyventojo mutacija – žmogus. O dar baisiau, kad su kiekvienu dešimtmečiu įvyksta vis didesnė mutacija į blogąją pusę... Tarsi koks nematomas, sėdintis aukštybėse, mosuotų „kūju ir pjautuvu" į kairę, į dešinę ir skirstytų būtybes, panašius į žmones, į tinkamus ir netinkamus, o tuos, kurie neatitinka šio standarto – grūstų į rezervaciją.

Skaityti daugiau...

Kraštiečiai: knygose, fotografijose, nominacijose, pokalbiuose

Džiaugiamės

Vytauto Kazielos poezijos knyga „Alyvmedžiai" – tapo Metų knyga. Turėjau tokią nuojautą, sąmoningai neatnaujinau „naujienų"...

Skaityti daugiau...

Vidurvasaris

Po birželio alinančio karščio ir į Molėtus sugrįžo lietuviška vasara su miegančiais liepos broliais, tikriausiai verksniais, daug valgančiais ir nelabai ramiais...

Skaityti daugiau...