Tarp Vilniaus ir Labanoro

iliustracijaKai pirmą kartą Molėtuose sutikau aktorių Antaną Rimvydą Kalvelį, jis buvo darbų sūkuryje. Dirbo scenaristo, scenografo, režisieriaus ir aktoriaus darbą. Kūrė pjeses vaikams ir pats jose vaidino. „Parašiau tris pjeses apie Drevinuką. Tik mano Drevinukas (skirtingai nei A. Matučio) – senukas. Rašau taip, kad forma būtų vaikams, o potekstė mokytojams" – sakė R. Kalvelis, aktyviai dalyvavęs Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos atlikėjų, ilgus metus koncertavusių vaikams ir jaunimui, o paskui sumaniusių teatralizuoti koncertus, veikloje. Ta veikla vadinosi Drevinuko teatras, o Molėtai tebuvo „miegamasis" aktoriaus miestas, kur jo laukdavo žmona Valentina ir kalaitė Mūkė...
Šiandien aktorius Rimvydas Kalvelis jau nebedalyvauja Drevinuko teatro gastrolėse, bet turi daugybę kitokios veiklos, kuri jam neleidžia būti tik pensininku. Jis – aktyvus Senjorų klubo narys, bibliotekos ir neįgaliųjų bičiulis, niekada neatsisakantis pabūti skaitovu jų renginiuose. Jis ir be Trečio amžiaus universitetų geba tobulinti dailės įgūdžius, bendraudamas ir su jaunaisiais, ir su vyresniosios kartos menininkais. Ir dar randa minutėlę literatūriniams bandymams, šachmatams, žvejybai, kelionėms, knygų skaitymui...
Tai ar kas gali nežinoti aktoriaus Rimvydo Kalvelio, kuriam gegužės 1 d. sukako 75-eri? Tikriausiai gali, bet tik ne molėtiškiai, kurie savo gausiu dalyvavimu Molėtų dailės galerijoje gegužės 2 d., matyt, maloniai nustebino ir patį sukaktuvininką, pakvietusį į dailės kūrinių parodą. Parodos kuratorė, dailininkė Aistė Gabrielė Černiūtė net „supavydėjo" tiek talentų turinčiam žmogui, o R. Kalvelis, šypsodamasis perfrazavo poetą P. Širvį, kad jis nevertas tokių švelnių žodžių, bet jam malonu juos girdėti... Aktoriaus tėvai kilę iš Aukštaitijos, bet tėviškės jau neturėjo, todėl pačiam aktoriui kilo noras susikurti tėviškę – ramybės oazę, kuria jis pasirinko Labanorą, ir tik po keliolikos metų važinėjimo, suprato, kad reikia Vilniaus šurmulį iškeisti į molėtišką ramybę, o iš ten pasieksi ir Vilnių, ir Labanorą... Ir taip jau beveik 16 metų aktorius su žmona Valentina gyvena Molėtuose, o vasaras leidžia Labanore.
iliustracijaAktoriaus R. Kalvelio kūrybinė biografija prasidejo Konservatorijoje (Lietuvos muzikos akademija) kartu su E. Pleškyte, V. Tomkumi, J. Jurašu, F. Jakšiu... ir kurso vadovu V. Limantu. Kas žino, kaip būtų susiklostęs likimas, jei ne aktoriaus V. Kybarto „paslauga". Jis ieškojo „mikrofoniško" balso ir surado R. Kalvelį. Penkeri metai, praleisti LRTV, dirbant diktoriumi, įgarsinant įvairiausius filmukus vaikams (turbūt prisimenate juokdarį: „tir lim pam pam, tralia lia lia - prisiekiu savo makaule"?) bei vaidinant TV ekranizacijose...
Po to jį pastebėjo ir pasikvietė M. Mironaitė į Rusų dramos teatrą. Per keturis teatro sezonus išmaišyta Rusija, vaidinta lietuvių, lenkų, rusų kūrinių pastatymuose. Tačiau mylimiausiu vaidmeniu aktoriui išliko Šeštadienis iš pasakos vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai".
IliustracijaFilmuotasi ir Lietuvos kino studijoje. Režisieriaus R. Vabalo filmuose „Akmuo ant akmens" (bėglys), „Miškais ateina ruduo" (eigulys Baikštys), A. Dausos „Tas prakeiktas nuolankumas" (Antanėlis) ir kt.
Kinas, anot R. Kalvelio, aktoriumi nepadaro. Neturintys patirties visąlaik vaidina save. Tik teatre gali įgauti patyrimo. Panašiai mąsto ir režisierius A. Efrosas: „Profesionalumas – tai ne vaidmens pritempimas prie savęs, o sugebėjimas eiti iš savęs į vaidmenį, laužant ne vaidmenį, o save..." Tačiau kartų požiūriai, matyt, skiriasi. Daugiau nei prieš dešimtmetį aktorius yra sakęs, kad vyresni už K. Kymantaitę – moka linksmintis, o kuo jaunesnė karta – tuo daugiau melancholikų, cinikų, mažai bendraujančių, nėra lengvumo, atviro mokėjimo džiaugtis gyvenimu. Anot aktoriaus, su kiekviena karta ateina vis didesnis susvetimėjimas, o juk teatre – gyvos žmonių akys, gyvos problemos...
Gyvenimiška patirtis verčia manyti, kad ten, kur daug talentingų žmonių, konkurencijos net nebūna. Va, kai atsiranda vidutinybė, atsiranda ir konkurencija, ir intrigos. „Nežinau – drįsta suabejoti R. Kalvelis, - ar čia lietuvių bruožas, bet, užuot pasidžiaugę kolegų laimėjimais – tik ranka numoja ir stengiasi viską sumenkinti. Va, jeigu nepasiseka, net geriau... O koks režisierių darbas! Yra tokių aktorių, kurie ėda be peilio ir šakutės! Režisierius, kaip ir žurnalistus, kamuoja širdies ligos...
Dirbti teatre – nelengva ir nedėkinga. – sako aktorius, - darbo įdedi daug, o po spektaklio žiūrovas vertina tik – patiko arba nepatiko..."
Tačiau Teatro diena jam nėra dirbtinė šventė. Meno žmogus, kaip sako aktorius, - tarsi voverė, bėganti ratu. Jei nori uždirbti pinigų – turi suktis...
Šiandien aktorius R. Kalvelis jau trylika metų gyvena pensininko gyvenimą. Ir visai jo nekeikia, Sako, kad visai neblogas laikas, ypač jei turi kuo užimti save... „Kol interesai ir norai nenusilpo iki minimumo – tol įdomu gyventi." Per tuos metus kartu su žmona Valentina keliavo po Egiptą, lankėsi keletą kartų Prancūzijoje – ir Šiaurinėje, ir Pietinėje, Italijoje, net žvejoti buvo nuvykęs į Norvegiją... Kone pusę metų praleidžia Molėtuose, o kitą pusę Labanore, kur tenka ir pažvejoti, pagrybauti, ir darže pasikapstyti, ir peizažus tapyti..." Kas iš to – sako aktorius, - kad keiksi gyvenimą. Jis eis pro šalį, nekreipdamas į tave dėmesio"...
***
iliustracijaGalbūt kada nors rasis aktoriaus Antano Rimvydo Kalvelio parengtų vertimų knyga. Man belieka tik supažindinti su jo pamėgtais autoriais, kurių gyvenimo supratimas, požiūris į daugelį dalykų ir filosofija yra panašūs į jo paties mintis, ir todėl R. Kalvelis ėmėsi jų kūrybos vertimų.

Iš Imanto Zieduonio „Epifanijų"

Su savimi nesiginčyji – ginčijiesi su kitais.
Upė ginčijasi su krantais. Sakalas su vėju...
Akis už akį !
Ir kas gali būti prieš save?!
Tas, kas nesiginčija su savimi–
Kaip jis gali ginčytis su kitais?
Jis grauš. Jis nemoka ginčytis – jis grauš !
Upė graužia krantus, vabaliukas pragraužia stalą, šuo sugraužia kaulą, o žmogus–žmogų.
Tai didžiulė graužikų armija – tie, kurie nemoka ginčytis su savimi.
O taip, aš suprantu: upė, įveikdama slenkstį, negali tuo pat metu ginčytis su savimi, nes tuomet ji nelaimėtų.
Na, o prieš tai? O po to?
Kol dar nepasiektas slenkstis, lėtai sukasi verpetai. Galbūt toje vietoje upė galvoja?
Jeigu upėje nėra verpetų, jeigu vanduo ramus, jeigu alus išsivadėjo ir žmonės nesiginčija su savimi, tuomet laimi tik kvailiai. Neabejotini. Nė karto gyvenime nesuabejoję...

Iš Igorio Gubermano „Gariki na každij dien"

Jau nebesižaviu pasauliu,
Nebesigilinu į Prasmę.
Nes man baisu, kai sočios kiaulės
Už alkanus vilkus baisesnės.
***
Kas bus? Kas laukia ateity?
Spėliot ir baimintis nėra kada.
Galvok kas dieną apie juodą dieną,
Ir kiekviena diena tau bus juoda!
***
Bandos nesuvaldomų jauniklių,
Viską trokštančių tuoj pat patirti,
Energingai savo lauką trypia
Ant kurio iš bado teks numirti.
***
Į žydrą dangų. Į žvaigždėtą skliautą
Pakelk akis nuo pagirių raudonas...
Tai, kas gražiausia, Viešpats duoda veltui,
O visa kita pakiša Šėtonas.

Nuotraukos iš asmeninio aktoriaus R. Kalvelio albumo.

Aktoriaus 75-etis ir dailės paroda Molėtuose 2014 m. (Nuotrauka A. Balandos)

Juozas Baltušis sakydavo, kad kai skaito R. Kalvelis, net nesitiki, kad aš čia galėjau parašyti...

Aktorius Rimvydas Kalvelis filmavimo aikštelėje 1972 m. Raimondo Vabalo filme „Akmuo ant akmens", operatorius Jonas Gricius.

Pakruojo bibliotekoje su rašytoju Jonu Mačiukevičiumi 1978 m.

Improvizacijų meistras

iliustracijaAktorius Audrius Bružas, nors ir būdamas labai užimtas, regis, randa laiko ir molėtiškiams. Žiūrėk, ar literatų susiėjimas, ar kokios organizacijos šventė, jis būna tai dalyviu, tai vedėju, o kartais atvyksta ir su teatru... Ir kažkaip kitaip suskamba tas renginys...

Prisimenu, kai ką tik „iškeptas" aktorius Audrius Bružas tapo žinomu ir pažįstamu daugeliui Lietuvos televizijos žiūrovų, nes dalyvavo improvizacijų šou „Pagauk kampą". Tuomet šnekėjomės Vilniaus senamiesčio kavinėje...

Taigi „gaudžiau kampą" ir bandžiau aiškintis kaip gi pavyksta Audriui „užkrėsti durnystėmis" save ir kitus, kad visi pamirštame dienos rūpesčius...

Aktorius pasakojo, kad tai tokia pat teatro stilistika, tik atmiežta kitu žanru. „Pagauk kampą" – teatrinis sportas, atėjęs iš Anglijos, kur, pasak jo, šiuo principu kuriami ištisi spektakliai. Televizija, bent jau šiame žanre, Audriaus manymu, štampo jam neuždeda. Aktoriaus vaidyba teatro scenoje didele dalimi priklauso nuo režisieriaus ir pačios rolės, todėl komiksas gali būti tragiškas ir atvirkščiai...

„Pagauk kampą" išsirutuliojo iš LIFE festivalio gyvų pasirodymų, o paskui Rūta Vanagaitė sugalvojo tą projektą perkelti į televiziją. Laidos specifika ir skatino, kad žmonės būtų geranoriškai nusiteikę. Kaip kasdien po keletą kartų treniruojasi sportininkai, taip po 3–4 kartus repetuoja ir aktoriai. „Kai išeini į aikštelę, komandinio trenažo teoriją pamiršti ir improvizuoji tikrąja ta žodžio prasme" – dalijosi patirtimi Audrius.

A. Bružas – Rimo Tumino kurso Mažojo Vilniaus teatro aktorius, jau tuomet buvo spėjęs suvaidinti ir šiuolaikinės dramaturgijos atstovės R. Kudzmanaitės spektaklyje „Švelnumas", būti įvairių renginių vedėju ir studijuoti magistrantūroje. Nors ir neblogai uždirbdamas , tačiau kurti šeimos dar neketino... Aktoriai – labai jautrūs žmonės, o, pasak jo, per dvi atostogų dienas Alantoje patirti įspūdžiai, kai vieną dieną teko dalyvauti draugo senelio laidotuvėse, o kitą dieną kurso draugo J. Bareikio vestuvėse, ilgam turėjo palikti tam tikrą patirtį ir potyrį. Tačiau gyvenimas lekia į priekį, nešdamas naujus potyrius. Mat šiandien aktorius Audrius Bružas jau ne tik vedęs dainininkę Šoreną, bet ir turi sūnų Mykolą...

„Ką aš mokiausi – man patiko ir patinka. Patinka ir tos aplinkos žmonės, kurie supo mane... Reikia tam tikro atvirumo. Žiūrovo taip lengvai neapgausi, jei pats netikėsi tuo, ką darai... Tačiau turi mokėti ir suvaldyti situaciją, kontroliuoti emocijas." – dėstė mintis Audrius. Kad jis pasirinko aktoriaus profesiją, baigė Muzikos akademiją, didžia dalimi, matyt, priklausė ir nuo jo mamos – muzikos mokytojos Aušros Grigonienės. Ji buvo tarsi varomoji šeimos jėga, nelepinusi nė vieno iš trijų vaikų, kiekvieną perpratusi ir pastūmėjusi būtent ten, kur reikia...

Žinodama, kad Audriaus gimtadienis gruodžio 1 d., susitikusi ją Molėtų kavinėje, paklausiau, ar jie dar švenčia gimtadienius. Ponia Aušra palingavo galvą ir pasakė, kad jau sunkiai nebeišeiną tai daryti. Mat tądien Audrius vaidins Kaune, o kitas sūnus, kurio gimtadienis irgi tą pačią savaitę – Vilniuje. Tuomet beliks laukti Kalėdų, kuomet susirinks visa šeima Alantoje, atvažiuos sūnūs su žmonomis ir anūkais, ir dukra su vyru atlėks iš Londono, nusprendusi ten studijuoti dainavimą...

Molėtų rajono gyventojai turbūt dar prisimena Audrių, buvusį ilgaplaukį, grojusį gitara ir dalyvavusį skaitovų konkurse. Nors kurį laiką jam yra tekę groti ir smuiku, bet gitara nugalėjo. O nuolatiniai važinėjimai į Vilnių – gitaros studijoms pagilinti, kurį laiką net kėlė abejones ką pasirinkti: muziką ar aktorystę. Ir vienu, ir kitu atveju, turbūt būtų užtekę vietos Audriaus mėgstamam žanrui – poezijai. Anot jo, juk ir einant gatve, bendraujant su žmogumi – gali jausti poeziją... „Kiekviena natūra turi vieną griežtesnę, kitą skrajojančią dalį, o poezija – požiūris į gyvenimą, kur kiekvienas mato savo kampu..." Nors mokyklinei poezijai vietos ir nebeliko, bet Audrius sakė, kad myli ir prisimena lietuvių kalbos mokytoją G. Jonelienę, kuri atidavė daug širdies ir jėgų, kol įdiegė, išaiškino ir padėjo susivokti literatūroje ir konkursų sąlygose.

„Mokinys buvau gal ir geras, – sakė Audrius, – bet mokytojams gal ir blogas. Alantos vidurinėje mokykloje esu daug „zbitkų" prikrėtęs. Žmonės nenukentėjo, o jei koks langas – tai nėra labai baisu – šmaikštavo A. Bružas. – Moksleiviški pokštai, sakyčiau, subrandina, įneša tam tikros patirties."

Šeima ir darbas – turbūt buvo ir liko svarbiausiais gyvenimo momentais, o didžiausias autoritetas – mama. Todėl mėgdavo atostogauti pas mamą, kad pailsėtų nuo miesto, atsigautų nuo judesio, atsišviežintų nauja knyga... Šiandien į jo atostogų maršrutą turbūt yra įtraukta ir Gruzija – Šorenos šalis...

Neturėdamas humoro jausmo – negalėsi juokinti ir kitų. Audrius tą jausmą turi ir juo dalinasi vienintelio Lietuvoje profesionalaus improvizacijų teatro „Kitas kampas" pasirodymų metu. Tačiau be humoro jam dar labai svarbu – punktualumas. Tad niekada ir niekur nevėluokite, net jei eitumėt į „Eilinio elito" pasirodymus su mobiliuoju rankoje...

Aktorius Audrius Bružas. Nuotrauka iš Vikipedijos.

Dangio pomėgis

Pomėgiai žmones vienija, suburia į bendraminčių grupeles, ar bent jau, netyčia susitikus, leidžia nusišypsoti ir pasilabinti. Neabejoju, kad tokių žmonių vis dar yra tuštėjančiuose kaimų ir miestelių kiemuose, kaip kad mums teko susitikti prieš devynerius metus Molėtų rajono pakrašty – Arnionyse.

iliustracijaIrena Bukauskienė, niekieno neraginama, gyvendama Arnionių aštuonbutyje, gražino aplinką jausdama malonumą, nors, sakė, galima buvę visa tai daryti ir geriau, jei laiku būtų pasikonsultavusi su specialistais, bet jau dabar yra taip, kaip yra... Žiūrėk, ir kaimynas – vienas, kitas – ką nors sugalvoja ir prisideda prie žalios vejos ar gėlyno paįvairinimo... Tame pačiame daugiabutyje su šeima gyveno ir Dangis Juozas Bieliauskas, irgi turintis savo pomėgį, be kurio, sakė, jau nebeįsivaizduojantis savo gyvenimo. Jis – kuriantis skulptūras. Ne žmonių, ne abstrakcijas, bet stengiasi atkartoti gyvojo gyvūnijos pasaulio dalelę. Tai, kas seniai įrašyta į Raudonąją knygą, jo pasaulyje irgi yra išsaugota ir prikelta, ypač retieji Lietuvos paukščiai. Savamokslis Dangis, sako, turi labai gerą regimąją atmintį, todėl jam to užtenka ir nereikia žiūrėti kopijuojant.

Kupiškėnas, į Arnionis atklydęs vykdyti partinės misijos, užsiliko visam gyvenimui. „ Esu, buvau ir būsiu laisvamanis,– sako Dangis, – bet aš buvau lojalus bažnyčiai, dirbdamas partinį darbą – toks esu ir dabar. Vieni „pasikrauna" bažnyčioje, aš tą patį gaunu miške... Nemėgstu persivertėlių. Savo pažiūras reik laikyt prie savęs. " Prie tokio žmogaus apsisprendimo prisidėjo tragiški šeimos istorijos vingiai, kai pokario metais partizanai gyvus sudegino jo artimuosius... Nors sunkiausia buvo Dangio tėvui, likus našlaičiu... Gyvenimo audrose užgrūdintam Dangiui, gyvenimas galbūt buvo sugalvotas kitoks, bet laiko ratas vėl pasisuko...

Jo keturių kambarių bute, be žmonos Vidos dar gyveno beveik devyniasdešimtmetė močiutė –Dangio motina Ona. Turinti nuovoką ir atmintį, dangiškų, gerų akių moteris, sako, ir sūnui davusi dangišką vardą, nes kaimynystėje buvęs toks vardas. O tą kitą, matyt, bus uždėję bažnyčioj, kad šventesnis Dangis būtų... Močiutė Ona, mačiusi sunkaus gyvenimo, nepalūžusi, nes ir pati turėjusi meniškumo gyslelę, kuris jai padėjęs užsimiršti sunkią minutę. Kai tik laisva minutėlė, taip ir siuvinėja... Kokių grožybių tik nepadariusi: ir staltiesėlių, servetėlių, rankšluosčių, ir net lovatiesių. O kurti labiausiai mėgusi pilnu siuvinėjimu. Ir nors jau mažai ką beturėjusi parodyt, bet lovatiesę dar ištraukė, sakydama, kad šį tą dar palikusi anūkėms: Kristinai, Ilonai, Laurai, o gal ir proanūkei Karolinai... Daug savo kūrybos darbų, kaip ir Dangis, ji padovanojusi geriems žmonėms.

iliustracijaBūdamas maždaug dvidešimties metų jaunuolis, Dangis netikėtai atrado statybinę medžiagą – dujų silikatą. Pažiūrėjęs, pačiupinėjęs, aptiko, jog šį tą galima iš jos padaryti. Namuose dar liko vienas pirmųjų jo darbų – briedžio skulptūra." Čia, – sakė meistras,– kaltų šiam darbui nereikia. Turiu peilius, pradedu nuo viršaus, ir pjaunu, brūžinu iki pjedestaliuko. Kai užsimoju, tai perdien vieną padarau... Kai medžiojau, turėjau labai gerą šunį, šernus, kiškius gerai imdavo, tai ir pasidariau atminimui..." Dangis, savaime aišku, gyslelę grožio pajautimui bus paveldėjęs iš motinos, bet dar yra ir kiti paveldėjimai. Kaip jis sakė – genetiniai. „ Turėjau skulptorių pusbrolį Vladą, tai iš jo, matyt, perėmiau ne tik tą drožinėjimą, bet ir stuburo džiovą..." O Dangio domėjimasis gamta, tai irgi paveldėjimas, mat jo brolis – gamtininkas, mokslų daktaras, atvažiuojantis pamedžioti į Giedraičius... Tad ir Dangio lentynose daugiausia knygų apie gamtą, albumų, visi tomai Lietuvos paukščių.

Jis galėjo padaryti ko tik žmogus užsigeisdavo, o padarydavo taip, kad nelabai atskirsi, kur iškamša, o kur skulptūra. „Mėgstu prikelti tuos, kurių jau beveik nebeliko: didžiųjų apuokų, sakalų keleivių, erelių žuvininkų... skulptūrėles", – sakė drožėjas. Gal todėl jo darbai keliavo į Vilnių, Latviją, Estiją, Suomiją. Kol buvo neparduotas Arnionių dvaras, tol Dangis turėjo kur kurti – buvo įsirengęs dirbtuves dvaro rūsyje. O paskui, likimo ratas, matyt, vėl pasisuko...

Mūsų apsilankymo metu namuose čiauškėjo dvi papūgėlės, dar labiau suteikdamos gyvastį tai aplinkai, kurioje ir šiaip netrūko kūrybinio džiaugsmo. Tačiau didysis džiaugsmas ,vis dėlto, buvo laukti atvykstant anūkės Karolinos, kur bendravimas peraugdavo į piešimo pamokėles, o senelis Dangis popieriaus lape mielai išpildydavo visus anūkės norus...

Alvydo BALANDOS nuotraukos

Dangis Juozas Bieliauskas prie savo kūrybos.

Ona Bieliauskienė labai mėgo siuvinėt.

Ponia Konstancija

iliustracijaJi tikrai ne iš pirmojo lietuviško vesterno „Tadas Blinda", bet kitąmet per Mokytojo dieną poniai Konstancijai Andraitienei turėtų būti neeilinis gyvenimo jubiliejus. Todėl ir ponia, kad ne pagal metus gražiai atrodanti, o dar ir suvalkietė, į Molėtus atkeliavusi dėl vyro darbo. Ir taip beveik penkiasdešimt metų ežeringoje Aukštaitijoje...

Varniai, Lazdijai, Molėtai – tai vis vietovardžiai, susiję su vyro darbu ir Andraičių šeima. Mat ponas Vytautas Andraitis – nuo 1953 metų – bankininkas. Sako, kaip šiandien atsimenąs, kad į Molėtus atvyko 1964 metų birželio 8 d., ir iki pensijos dirbo Taupomojo banko vedėju, valdytoju, paskui tas pareigas perdavė Albertui Jurgelėnui... Bankas buvo Vilniaus gatvėje, buvusiame žydų name – krautuvėlėje, o virš jo, antrame aukšte gyveno ir bankininko šeima...

Ponia Konstancija sako, kad į Molėtus jie atvažiavo iš buto, o pradėti gyventi seno namo kambarėliuose buvo klaiku. (Nors kai pirmąkart prieš pora dešimtmečių ėjau Molėtų gatve, pamenu, labai įstrigo šis pilkas namas, kurio languose žydėjo daugybė raudonų amarylių. Tuomet ir sužinojau, kad čia gyvena tautodailininkė Konstancija Andraitienė).

„Mano profesija buvo felčerė, bet iš pradžių Molėtuose nebuvo man tokio darbo. – prisiminė ponia Konstancija. – Teko dirbti vaikų lopšelio – darželio vedėja. Buvo trys vaikučių grupės, o darželis buvo dabartinės kavinės– viešbučio „Gerugnė" vietoje. Vaikų žaidimo aikštelė buvo prie pat kelio, kur dabar mašinų stovėjimo aikštelė. Teko ypatingai saugoti vaikus, nors ir mašinų tuomet buvo kur kas mažiau... Darbas buvo varginantis, nes reikėjo apskaičiuoti ir valgio racionus, ir visa kita sužiūrėti, o ir šiaip, sakyčiau, dirbti „bobinčiuje" – pats nedėkingiausias darbas, nors jį dirbau septynerius metus, kartu vesdamasi į darbą ir jaunėlį Vaidą... Už tai, kai tik atsirado galimybė dirbti pas daktarą Guobužą Sanepideminėj stoty, aš atsigavau. Čia buvo mano stichija..."

Turint mielą širdžiai darbą, atsirado laiko ir iš vaikystės atsineštiems pomėgiams. Vangaikiemio kaime, Prienų rajone, kur ir augo Konstancija, visų vadinta Kastule, o tų Kastulių, anot pašnekovės, buvo pilna kiekviename kieme, todėl ji labai pavydėjusi sesei Monikai josios vardo... Suvalkijoje nuo seno gyveno labai darbštūs ir sumanūs žmonės. Ne išimtis ir Konstancijos motina Ieva bei tėtis Kazimieras. Beje, tais pačiais tėvų ir senelių vardais buvo priimta vadinti ir vaikus bei vaikaičius. Tai ir Konstancijos brolis ir senelis buvo Kazimierai, o jau Konstancijos sūnaus dukrai teko Ievos vardas. Regis, nebuvo to, ko senieji kaimo žmonės seniau nemokėjo. Ir ūkio darbus nudirbdavo, ir dailiesiems amatams laiko likdavo. Sako, Konstancijos tėtis net megzti mokėjo, o motina į bažnyčią eidavusi su savos gamybos riešinėmis. Suvalkijoje išeiginės riešinės buvo violetinės spalvos su baltais raštais. Todėl vienos pirmųjų, kokias nusimezgė riešines ponia Kostancija, ir buvo pagal suvalkietišką madą... Paskui jau prasidėjo pritaikytos prie šiandienos gyvenimo mados ir praktikos: juodos riešinės su baltais karoliukais. Šiandien žinoma riešinių meistrė, (o taip ją tikrai galima pavadinti, nes darbą atlieka labai kruopščiai ir kokybiškai su dar kokybiškesnėmis medžiagomis) sako, kad moterys viena per kitą sužino jos riešines, ir, atėjusios į svečius, užsisako. Taigi nereikia jai nė mugėse stovėti... Panašiai buvo ir su kitu jos pomėgiu. Kai tame pačiame žydų name teko gyventi ir sūnaus šeimai, tai, kol vaikai buvo maži, anyta su marčia žemaite buvo pradėjusios kepti tortus. Jie buvo labai skanūs ir, žinoma, kitokie, nei galėjai rasti parduotuvėje, ne tik skoniu, bet puošnumu. Pasak pašnekovės, tai buvęs neblogas priedas prie atlyginimo... Dabar ponia Konstancija ne tik nebekepa tortų, bet ir nebevalgo nieko saldaus, nes cukraligė pradėjo kišti koją...

O kaip buvusi medikė gydosi: vaistais ar žolelėmis? Pašnekovė sako, kad abiem būdais, bet, vis dėlto, pirmenybę atiduoda vaistinių vaistams. Nors, sako, kiekvienais metais turi prisirinkusi visokiausių žolelių arbatoms, bet dažniausiai kasmet jas reikią ir išmesti, nes arbata pakelyje – patogiau ir paprasčiau... Tačiau, anot jos, nevengianti išmėginti ir homeopatinių priemonių... (O mano apsilankymo dieną ji ruošė žiemai trintas spanguoles su cukrumi...)

Tarp Molėtų tautodailininkų žinoma kaip kiaušinių margintoja vašku ir dalyvavusi ne vienoje respublikinėje, zoninėje ir rajoninėje parodoje, šio senojo amato išmokė ir vaikus, ir anūkus. Esekso universitete studijavusi politologiją, ir atlikusi praktiką LR Seime šių metų pradžioje (beje, apie ją rašė kraštietė žurnalistė Dalia Daškevičiūtė naujienų portale „15min.lt") Ieva Andraitytė, molėtiškiams turėtų būti žinoma kaip gera rankininkė, močiutės perduotus kiaušinių marginimo būdus demonstravo ir Anglijoje, ir tuo, žinoma, nustebino konservatyvaus pasaulio ponus, kuriems jau ir Kūčių valgiai buvo didelis stebuklas... Kalbant apie amato perdavimą iš kartos į kartą, būtų galima paminėti ir kitą Andraitienės anūkę Agnę, gyvenančią Kaune, kuri pati išmoko prosenelės Ievos rišimo būdą. „Aš jau nemoku, o ji išmoko..." – džiaugėsi ponia Konstancija, ir parodė savo motinos rištą staltiesės puošmeną, kurios, nežinodamas to, gali ir neatskirti nuo nėrimo vąšeliu. O tas rišimas, pasak tautodailininkės, atsirado nuo to, kad moterys, ausdamos audeklus, nemokėjo tiksliai apskaičiuoti siūlų, todėl nuo audinio likdavo nemaži jų ilgiai. Tuomet vaikai, eidami ganyti, nešdavosi tuos siūlus, ir rišdavo... Anksčiau ponia Konstancija mezgė ir sau, ir artimiesiems, dabar, sako, jau bijanti, kad nebepataikys į anūkių skonius, bet užtai kaimynei, besilaukiančiai vaikelio, mielai paruošė savo rankų darbo dovaną...

Apie dukrą Jūratę, logopedę, mama Konstancija irgi gražiai atsiliepia. Mat ji baigė meno kursus Kaune, ir išmoko daug ką pati pasidaryti: nuo segių, kurias dovanojo ir mamai, iki vitražų ir net skulptūrų...

Tai iš kur tas mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir kūryba? „Tikriausiai iš vaikystės" – sako ponia Konstancija, ir priduria, kad visi jos giminaičiai buvo nagingi, o ir iš vyro pusės būta profesionalių dailininkų... O sūnus Vaidas bus paveldėjęs ir kolekcininko gyslelę. Jis kolekcionuoja taures. Anot ponios Konstancijos, jos tėviškę, kaip ir visą kaimą, supirko „Senukai", bet daugelį daiktų jiedvi su seserimi dar yra išsaugojusios. Didesnius daiktus yra padovanojusios Rumšiškių muziejui, kitiems muziejams. Bet turbūt daugelio muziejų bėda, kad norint pamatyti tuos dovanotus daiktus muziejų ekspozicijose, žmonėms, tuos daiktus dovanojusiems, jų nepavyksta pamatyti, o tai jau verčia abejoti jų patikimumu... Ponia Andraitienė tuo irgi įsitikino. Nepaisant to, karts nuo karto, ji perkrato kuparus ir juose esančius sendaikčius ir kai ką nusprendžia vėl padovanoti. Dabar , regis, turi rankų darbo austus marškinius, ir net siūtus rankomis, kuriuos norėtų padovanoti Audronei... (Suprask, Kibickienei, Molėtų kultūros centro folkloro ansamblio „Malkesta" vadovei). Aš taip pat buvau jos pamaloninta sagomis... Tas noras dovanoti atsiranda iš to, kad nežinia, ar kas dar gebės išlaikyti tuos daiktus, menančius prisiminimus, nes, anot pašnekovės, dabar kitokia visuomenė, visko pertekusi ir nebemokanti branginti. O seniau, kai buvo kiekvienam bute po tokią pačią sekciją ar kitus vienodus daiktus, tai moterys, norėdamos kaip nors išsiskirti iš minios ir papuošti savo namus, sugalvodavo įvairiausių rankdarbių, ir tai joms pavykdavo. Todėl didžia dalimi ir Konstancijos rankdarbiai buvo tam pritaikyti.

Ilgus metus gyvenę šalia knygyno, Andraičiai buvo ir knygų skaitytojai. Šiandien jie – bibliotekos lankytojai. Ponia Konstancija vis dar mėgsta medicininę literatūrą, detektyvus, nevengia ir grožinės, tik jos jau, sako, nebedomina literatūra apie meilę, nes ten labai daug naivumo... Tačiau kartais, jei tokia vis dėlto papuola į rankas, tai stengiasi ją perskaityti vien todėl, kad sužinotų kaip baigiasi...

Visuomenės bėda šiandien ponia Konstancija įvardina ir jaunimo nenorą skaityti knygų. „Mes vis dar Kalėdų proga dovanojam savo anūkams knygas, vildamiesi, kad jie kada nors jas paskaitys..."

Riešinės

Rišta juosta

Tarp vakar, šiandien ir rytoj

IliustracijaVAKAR jis buvo dar ne taip žinomas jaunas žmogus, molėtiškis, daktarų vaikas, šiek tiek parašantis į respublikinius leidinius – „Lietuvos pionierių", „Moksleivį" ar rajoninį laikraštį „Vilnis"... Buvo skaitantis ir kuriantis vaikas, tėvų ir močiutės numylėtinis, darželinukas kartu su dainininke Vaida Genyte, buvo Molėtų 2-os vidurinės mokyklos mokinys... Inteligentiškos šeimos sūnus, paisantis tėvų norų... Tų norų vedinas buvo pradėjęs lankyti ir Molėtų muzikos mokyklą, fortepiono klasę, tačiau, nebaigė. Ko gero, tai vienintelis dalykas Mariaus gyvenime, kuris liko nebaigtas... „Tėvai nematė progreso ir leido apsispręst. Po 4 klasių buvo mano išėjimas į laisvę. Nors, pamenu, kai grojau N. Paganinį, kaifavau. Iki šiol moku ir viena ir dviem rankom tą kūrinį groti. Manau, kad nuobodžios muzikos parinkimas gali užmušt norą vaikui mokytis. Be to, keitėsi mokytojai. Kita vertus, gal tuo metu trūko mokymosi motyvacijos, rūpėjo žaist kieme... Gaila dabar, galėčiau mokėt groti... Pamenu, mokykloj teko dainuoti chore, regis, pas mokytoją V. Galecką. Dainavau ir solo – dainą apie mamą. Nebuvau toks geras dainininkas, kiek drąsus vaikas, nebijantis scenos." Teko jam gal kokį pusmetį paragauti ir pramoginių šokėjų duonos pas mokytoją O. Biknerienę, bet... Mokytoja išvažiavo, o Marius kuriam laikui viską pamiršo. Tik, regis, scena ir „išėjimas į laisvę" Mariaus gyvenime pasiliko ilgam...

Vakar jis buvo Vilniaus universiteto lituanistikos fakulteto studentas ir absolventas, respublikos dienraščių žurnalistas, kultūros laidų televizijoje vedėjas, rašytojas, pjesių autorius, dramaturgas, režisierius kine ir teatre. Literatūros gurmanas, bet sveikai atiduodantis duoklę ir futbolui, ir „formulės-1" sportui... Nebuvo vienišas, bet galėjo stovėti kartu su Marijonu Mikutavičiumi ant „geidžiamiausių jaunikių pjedestalo"...

ŠIANDIEN jam 40. Jubiliejiniai metai žmogaus gyvenime, o jis jau buvo klasikas gal ir prieš dešimtmetį, aplenkęs patį J. Erlicką... Jis – Vilniaus gyventojas, kartu su žurnaliste Gražina, žurnalo „Moteris" vyr. redaktore, auginantis dukrą Mają. Jis – laisvas menininkas, paradoksalu, bet iš to gyvenantis, sako, išgyvensiąs, net jei ateitų „ponia infliacija"... Nuomojantis studiją Vilniaus centre, bet neatsisakantis minties ir įsigyti nuosavą. (Taip Marius šnekėjo 2007 m.)

Ar užtenka būti tik garsiu Mariumi Ivaškevičiumi, ar dar reikia ir protingo žydo? „Reikia mokėt sudisciplinuoti save, priešingu atveju gali tekt turėti ir viršininką, ir darbą, kurio tu nelabai mėgsi...Todėl ir turiu vidinę įmonę. Naktimis rašau romanus ir pjeses. Visa kita dirbu dienomis..."

IliustracijaVienas iš tų dieninių darbų – dalyvavimas televizijos projekte „Lietuvos šokių dešimtukas". „Šiuo metu, ( t.y. 2007 m. pabaigoje) kaip tai keistai beskambėtų – daugelio akyse esu šokėjas"– sakė Marius, likus 3 savaitėms iki projekto pabaigos. „Nesigailiu, nesikremtu. Labai įdomi ir vertinga patirtis. Kažkuria prasme su partnere Elena Leonova suradom save, radom nišą, kur neblogai jaučiamės: ir mums gerai, ir žiūrovams gerai. Įdomu ir ekstremalu patekt į naują sferą. Darom šou, kurį turi ir teatras...Natūralu, kad daugiau žmonių žiūri tokias laidas, negu skaito tokias knygas, kurias aš rašau. Nemanau, kad būsiu įgijęs daug skaitytojų, paskaitys ir atsikąs...". Dalyvavimas šokių projekte suėda daug laiko, bet tai nėra nerašymo laikotarpis M. Ivaškevičiui. „Rašau pakankamai daug. Gal net daugiau galėčiau...". Vargu ar kuris kitas jaunas menininkas taip leistų alinti save, o „užsikalęs" pinigėlių – tikrai patinginiautų, bet tik ne Marius. Jis – krapštukas, sėdintis archyvuose, ieškantis visko, kas dar įmanoma rast apie pasirinktą temą ar objektą. Dažniausiai tai būna tikras faktas, apipintas menine interpretacija arba specialiai tam kūriniui sugalvotos „mariškos" žaidimo taisyklės...

„Istorija buvo vienas tų dalykų, kurie mane visada domino. Ir ne tik Lietuvos. Tam tikru metu natūraliai atsirado mano kūryboje, paskui išnyko, po to vėl atsirado... Na, rašau vieną istorinį scenarijų kino filmui „Margiris", kurį turėtų režisuot Š. Bartas. Šalia rašau fantastinį romaną apie ateitį. Parašytas scenarijus šiuolaikinta, pseudo istorija, bet ne Lietuvos, o Suomijos –„Santa" (nuo Santa Klauso), laukia pjesė apie A. Mickevičių, kurią statys R. Tuminas Mažajam teatre. Beje, ten bus minimas ir Andžejus Tovianskis, kilęs nuo Inturkės apylinkių, mistikas... Laukia romano „Istorija nuo debesies" inscenizacija, kurios premjera turėtų būti teatro dieną..."

Šiandien Marius žinomas kone visoje Europoje, o gal ir plačiau. Dauguma mano, jog Marių labiausiai mėgsta lenkai, gal todėl, kad jie turi „savo" J. Ivaškevičių? Kita vertus, „mūsiškis" Marius turi savo supratimą apie „lenkiškąjį" laikotarpį. „Tai mūsų istorija. Ką padarysi, kad tuo metu inteligentija buvo sulenkėjusi, o mes nesuvokiam to kaip savo istorijos tarpsnio. Juk su A. Mickevičiumi tą patį universitetą lankiau, o A. Tovianskis gimė tame pačiame krašte, kur ir aš gimiau..."

Marius Ivaškevičius jau daugiau nei 10 metų gyvena intensyvų kūrybinį darbą. Pusė kūrybos turbūt gimė Molėtuose, tėvų namuose. Kraštietis juokauja, jog čia labai gera studija, bet gyvenimas verčia būti arčiau didelio miesto. „Buvo laikas, kai to didelio miesto labiau norėjosi, o dabar vis mažiau to miesto reikia. Molėtai vis labiau traukia"... Tą laikotarpį Marius apibūdina kaip pakankamai sėkmingą ir kūrybingą. „Jei gaučiau galimybę pakartoti, nemanau, kad gyvenčiau kitaip. Tai buvo graži vieno etapo – studentiško – pabaiga. Smagu, kad neužsilikta studentų būvyje. Per tuos 10 metų dar ir daug keliavau, maždaug kartą per mėnesį. Nuo vaikystės buvo keliavimo alkis, gerai, kad neliko tik alkiu...".

Šiandien Mariaus gyvenime atsirado dar viena nauja patirtis – būti tėčiu. Atsiradusi maža būtybė pakeitė ir gyvenimus... Žiūrėdamas į mažos Majos nuotraukas tėtis Marius stebi laiko tėkmę. „Nebetikiu, kad tai buvo mano vaikas. Jau įpratęs matyt ją tokią, kokia yra dabar. Ir tai yra nuostabus, gražus jausmas. Šita Maja vėl išnyks, ir vėl bus kitokia...".

RYTOJ bus tas pats, kas buvo vakar ir šiandien. Marius bus savas ir paprastas, o Molėtai, kaip ir Vilnius, bus miestelis – miestas, kurį labiausiai jis žino ir pažįsta... Rytoj bus naujas dešimtmetis. Kas jame bus? „Manau, kad tas pats. Buvau tik rašytojas, žurnalistas. Šiuo metu kartais save pavadinu teatralu, bandau save sieti su kinu. Du pomėgiai, kartu tapę ir darbais... Per 10 metų pradėjau išgyvent iš kūrybos, maniau, kad tai tik ir liks svajone, bet pavyko... Rašymas – visų pirma – malonumas. Tai nėra sportas. Neįmanoma įvertinti skaičiais, metrais, centimetrais. Be abejo, rašymą turi pasirinkti kaip savo profesinį siekį – tobulėti kiek galima geriau. Ką aš ir darau. Neturėčiau ką veikt šiame gyvenime, jei ne rašymas. O jei turėčiau, tai būtų žymiai mažiau maloniau gyvent...". Gal Marius Ivaškevičius pelnys Nobelio premiją? Mažai tikėtina, bet įmanoma...

Regis, Marius tiki sėkme visam likusiam gyvenimui, nors, sako, būta nesėkmių ir jam. „Kai ištisai sekasi – gali pasiklyst toje sėkmėje, nebesuprast kas tu esi, kur tu esi... Reikia kartais nudegt, bet ne per dažnai, nes gali prarast pasitikėjimą.". Pasitikėjimas ir mokėjimas pasirinkti teisingą sprendimą, anot Mariaus, patys svarbiausi dalykai, darant bet ką...

ŠIANDIEN, VAKAR, RYTOJ – nuolat kintančios sąvokos, judančios į priekį laiko spirale, kartais susitinkančios viename taške, ir vėl išsiskiriančios, judančios tolyn...

Todėl Marius Ivaškevičius – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius... Pelnęs ir pelnysiantis daugybę apdovanojimų... Tai, apie ką kalbėjome prieš penketą metų, jis įvykdė – ir dar su kaupu...

APIE MARIAUS SĖKMĘ

Albertas Ivaškevičius, tėtis, LOR gydytojas:

Iliustracija– Mariaus sėkmės receptas – darbštumas, talentas ir genai, žinoma, mano (juokiasi)... Mano tėtis, Mariaus senelis, mokėjo padaryt ir gitaras, ir mandolinas. Namie buvo fortepijonas, kuriuo grojo ir Marius. Tik vėliau jį perdavėm mano sesei į Klaipėdą, ji – profesionalė.

Mariaus kūryboje man priimtiniausia – dramos ir spektakliai. Labiausiai „Madagaskaras", filmas „Mano tėvas" irgi (juokiasi)... Mūsų aplinkoje draugai gerai vertina jo kūrybą. Ypač daug vertinimų buvo, kai jis šoko... Menininkas, mano supratimu, tai kažkas tarp Dievo ir žmogaus...

Julija Ivaškevičienė, mama, akių ligų gydytoja:

–Mes nepritarėm Mariaus dalyvavimui Lietuvos šokių dešimtuke, nes žinojom, kad bus sunku suderinti jo rašymą, kitus įsipareigojimus... Tačiau jis – užsispyręs žmogus, turintis talentą ir daug dirbantis. Užsispyrimo jam tikrai galima pavydėt. Juk kitas rašo tuomet, kai ateina įkvėpimas, o jis tai daro kasdien, nes toks jo darbas.

Manau, kad nėra recepto, kaip išauginti menininką. Arba duota, arba ne...

Alvydo Balandos nuotrauka

Nuotraukos iš asmeninio M. Ivaškevičiaus archyvo:

Marius su mažyte Maja, atminčiai jau turinčia dovanotą bendravardės Majos Pliseckajos knygą...

Marius Ivaškevičius tėvų sode, Molėtuose.