VAKAR jis buvo dar ne taip žinomas jaunas žmogus, molėtiškis, daktarų vaikas, šiek tiek parašantis į respublikinius leidinius – „Lietuvos pionierių", „Moksleivį" ar rajoninį laikraštį „Vilnis"... Buvo skaitantis ir kuriantis vaikas, tėvų ir močiutės numylėtinis, darželinukas kartu su dainininke Vaida Genyte, buvo Molėtų 2-os vidurinės mokyklos mokinys... Inteligentiškos šeimos sūnus, paisantis tėvų norų... Tų norų vedinas buvo pradėjęs lankyti ir Molėtų muzikos mokyklą, fortepiono klasę, tačiau, nebaigė. Ko gero, tai vienintelis dalykas Mariaus gyvenime, kuris liko nebaigtas... „Tėvai nematė progreso ir leido apsispręst. Po 4 klasių buvo mano išėjimas į laisvę. Nors, pamenu, kai grojau N. Paganinį, kaifavau. Iki šiol moku ir viena ir dviem rankom tą kūrinį groti. Manau, kad nuobodžios muzikos parinkimas gali užmušt norą vaikui mokytis. Be to, keitėsi mokytojai. Kita vertus, gal tuo metu trūko mokymosi motyvacijos, rūpėjo žaist kieme... Gaila dabar, galėčiau mokėt groti... Pamenu, mokykloj teko dainuoti chore, regis, pas mokytoją V. Galecką. Dainavau ir solo – dainą apie mamą. Nebuvau toks geras dainininkas, kiek drąsus vaikas, nebijantis scenos." Teko jam gal kokį pusmetį paragauti ir pramoginių šokėjų duonos pas mokytoją O. Biknerienę, bet... Mokytoja išvažiavo, o Marius kuriam laikui viską pamiršo. Tik, regis, scena ir „išėjimas į laisvę" Mariaus gyvenime pasiliko ilgam...

Vakar jis buvo Vilniaus universiteto lituanistikos fakulteto studentas ir absolventas, respublikos dienraščių žurnalistas, kultūros laidų televizijoje vedėjas, rašytojas, pjesių autorius, dramaturgas, režisierius kine ir teatre. Literatūros gurmanas, bet sveikai atiduodantis duoklę ir futbolui, ir „formulės-1" sportui... Nebuvo vienišas, bet galėjo stovėti kartu su Marijonu Mikutavičiumi ant „geidžiamiausių jaunikių pjedestalo"...

ŠIANDIEN jam 40. Jubiliejiniai metai žmogaus gyvenime, o jis jau buvo klasikas gal ir prieš dešimtmetį, aplenkęs patį J. Erlicką... Jis – Vilniaus gyventojas, kartu su žurnaliste Gražina, žurnalo „Moteris" vyr. redaktore, auginantis dukrą Mają. Jis – laisvas menininkas, paradoksalu, bet iš to gyvenantis, sako, išgyvensiąs, net jei ateitų „ponia infliacija"... Nuomojantis studiją Vilniaus centre, bet neatsisakantis minties ir įsigyti nuosavą. (Taip Marius šnekėjo 2007 m.)

Ar užtenka būti tik garsiu Mariumi Ivaškevičiumi, ar dar reikia ir protingo žydo? „Reikia mokėt sudisciplinuoti save, priešingu atveju gali tekt turėti ir viršininką, ir darbą, kurio tu nelabai mėgsi...Todėl ir turiu vidinę įmonę. Naktimis rašau romanus ir pjeses. Visa kita dirbu dienomis..."

Vienas iš tų dieninių darbų – dalyvavimas televizijos projekte „Lietuvos šokių dešimtukas". „Šiuo metu, ( t.y. 2007 m. pabaigoje) kaip tai keistai beskambėtų – daugelio akyse esu šokėjas"– sakė Marius, likus 3 savaitėms iki projekto pabaigos. „Nesigailiu, nesikremtu. Labai įdomi ir vertinga patirtis. Kažkuria prasme su partnere Elena Leonova suradom save, radom nišą, kur neblogai jaučiamės: ir mums gerai, ir žiūrovams gerai. Įdomu ir ekstremalu patekt į naują sferą. Darom šou, kurį turi ir teatras...Natūralu, kad daugiau žmonių žiūri tokias laidas, negu skaito tokias knygas, kurias aš rašau. Nemanau, kad būsiu įgijęs daug skaitytojų, paskaitys ir atsikąs...". Dalyvavimas šokių projekte suėda daug laiko, bet tai nėra nerašymo laikotarpis M. Ivaškevičiui. „Rašau pakankamai daug. Gal net daugiau galėčiau...". Vargu ar kuris kitas jaunas menininkas taip leistų alinti save, o „užsikalęs" pinigėlių – tikrai patinginiautų, bet tik ne Marius. Jis – krapštukas, sėdintis archyvuose, ieškantis visko, kas dar įmanoma rast apie pasirinktą temą ar objektą. Dažniausiai tai būna tikras faktas, apipintas menine interpretacija arba specialiai tam kūriniui sugalvotos „mariškos" žaidimo taisyklės...

„Istorija buvo vienas tų dalykų, kurie mane visada domino. Ir ne tik Lietuvos. Tam tikru metu natūraliai atsirado mano kūryboje, paskui išnyko, po to vėl atsirado... Na, rašau vieną istorinį scenarijų kino filmui „Margiris", kurį turėtų režisuot Š. Bartas. Šalia rašau fantastinį romaną apie ateitį. Parašytas scenarijus šiuolaikinta, pseudo istorija, bet ne Lietuvos, o Suomijos –„Santa" (nuo Santa Klauso), laukia pjesė apie A. Mickevičių, kurią statys R. Tuminas Mažajam teatre. Beje, ten bus minimas ir Andžejus Tovianskis, kilęs nuo Inturkės apylinkių, mistikas... Laukia romano „Istorija nuo debesies" inscenizacija, kurios premjera turėtų būti teatro dieną..."

Šiandien Marius žinomas kone visoje Europoje, o gal ir plačiau. Dauguma mano, jog Marių labiausiai mėgsta lenkai, gal todėl, kad jie turi „savo" J. Ivaškevičių? Kita vertus, „mūsiškis" Marius turi savo supratimą apie „lenkiškąjį" laikotarpį. „Tai mūsų istorija. Ką padarysi, kad tuo metu inteligentija buvo sulenkėjusi, o mes nesuvokiam to kaip savo istorijos tarpsnio. Juk su A. Mickevičiumi tą patį universitetą lankiau, o A. Tovianskis gimė tame pačiame krašte, kur ir aš gimiau..."

Marius Ivaškevičius jau daugiau nei 10 metų gyvena intensyvų kūrybinį darbą. Pusė kūrybos turbūt gimė Molėtuose, tėvų namuose. Kraštietis juokauja, jog čia labai gera studija, bet gyvenimas verčia būti arčiau didelio miesto. „Buvo laikas, kai to didelio miesto labiau norėjosi, o dabar vis mažiau to miesto reikia. Molėtai vis labiau traukia"... Tą laikotarpį Marius apibūdina kaip pakankamai sėkmingą ir kūrybingą. „Jei gaučiau galimybę pakartoti, nemanau, kad gyvenčiau kitaip. Tai buvo graži vieno etapo – studentiško – pabaiga. Smagu, kad neužsilikta studentų būvyje. Per tuos 10 metų dar ir daug keliavau, maždaug kartą per mėnesį. Nuo vaikystės buvo keliavimo alkis, gerai, kad neliko tik alkiu...".

Šiandien Mariaus gyvenime atsirado dar viena nauja patirtis – būti tėčiu. Atsiradusi maža būtybė pakeitė ir gyvenimus... Žiūrėdamas į mažos Majos nuotraukas tėtis Marius stebi laiko tėkmę. „Nebetikiu, kad tai buvo mano vaikas. Jau įpratęs matyt ją tokią, kokia yra dabar. Ir tai yra nuostabus, gražus jausmas. Šita Maja vėl išnyks, ir vėl bus kitokia...".

RYTOJ bus tas pats, kas buvo vakar ir šiandien. Marius bus savas ir paprastas, o Molėtai, kaip ir Vilnius, bus miestelis – miestas, kurį labiausiai jis žino ir pažįsta... Rytoj bus naujas dešimtmetis. Kas jame bus? „Manau, kad tas pats. Buvau tik rašytojas, žurnalistas. Šiuo metu kartais save pavadinu teatralu, bandau save sieti su kinu. Du pomėgiai, kartu tapę ir darbais... Per 10 metų pradėjau išgyvent iš kūrybos, maniau, kad tai tik ir liks svajone, bet pavyko... Rašymas – visų pirma – malonumas. Tai nėra sportas. Neįmanoma įvertinti skaičiais, metrais, centimetrais. Be abejo, rašymą turi pasirinkti kaip savo profesinį siekį – tobulėti kiek galima geriau. Ką aš ir darau. Neturėčiau ką veikt šiame gyvenime, jei ne rašymas. O jei turėčiau, tai būtų žymiai mažiau maloniau gyvent...". Gal Marius Ivaškevičius pelnys Nobelio premiją? Mažai tikėtina, bet įmanoma...

Regis, Marius tiki sėkme visam likusiam gyvenimui, nors, sako, būta nesėkmių ir jam. „Kai ištisai sekasi – gali pasiklyst toje sėkmėje, nebesuprast kas tu esi, kur tu esi... Reikia kartais nudegt, bet ne per dažnai, nes gali prarast pasitikėjimą.". Pasitikėjimas ir mokėjimas pasirinkti teisingą sprendimą, anot Mariaus, patys svarbiausi dalykai, darant bet ką...

ŠIANDIEN, VAKAR, RYTOJ – nuolat kintančios sąvokos, judančios į priekį laiko spirale, kartais susitinkančios viename taške, ir vėl išsiskiriančios, judančios tolyn...

Todėl Marius Ivaškevičius – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius... Pelnęs ir pelnysiantis daugybę apdovanojimų... Tai, apie ką kalbėjome prieš penketą metų, jis įvykdė – ir dar su kaupu...

APIE MARIAUS SĖKMĘ

Albertas Ivaškevičius, tėtis, LOR gydytojas:

– Mariaus sėkmės receptas – darbštumas, talentas ir genai, žinoma, mano (juokiasi)... Mano tėtis, Mariaus senelis, mokėjo padaryt ir gitaras, ir mandolinas. Namie buvo fortepijonas, kuriuo grojo ir Marius. Tik vėliau jį perdavėm mano sesei į Klaipėdą, ji – profesionalė.

Mariaus kūryboje man priimtiniausia – dramos ir spektakliai. Labiausiai „Madagaskaras", filmas „Mano tėvas" irgi (juokiasi)... Mūsų aplinkoje draugai gerai vertina jo kūrybą. Ypač daug vertinimų buvo, kai jis šoko... Menininkas, mano supratimu, tai kažkas tarp Dievo ir žmogaus...

Julija Ivaškevičienė, mama, akių ligų gydytoja:

–Mes nepritarėm Mariaus dalyvavimui Lietuvos šokių dešimtuke, nes žinojom, kad bus sunku suderinti jo rašymą, kitus įsipareigojimus... Tačiau jis – užsispyręs žmogus, turintis talentą ir daug dirbantis. Užsispyrimo jam tikrai galima pavydėt. Juk kitas rašo tuomet, kai ateina įkvėpimas, o jis tai daro kasdien, nes toks jo darbas.

Manau, kad nėra recepto, kaip išauginti menininką. Arba duota, arba ne...

Alvydo Balandos nuotrauka

Nuotraukos iš asmeninio M. Ivaškevičiaus archyvo:

Marius su mažyte Maja, atminčiai jau turinčia dovanotą bendravardės Majos Pliseckajos knygą...

Marius Ivaškevičius tėvų sode, Molėtuose.