Pomėgiai žmones vienija, suburia į bendraminčių grupeles, ar bent jau, netyčia susitikus, leidžia nusišypsoti ir pasilabinti. Neabejoju, kad tokių žmonių vis dar yra tuštėjančiuose kaimų ir miestelių kiemuose, kaip kad mums teko susitikti prieš devynerius metus Molėtų rajono pakrašty – Arnionyse.

Irena Bukauskienė, niekieno neraginama, gyvendama Arnionių aštuonbutyje, gražino aplinką jausdama malonumą, nors, sakė, galima buvę visa tai daryti ir geriau, jei laiku būtų pasikonsultavusi su specialistais, bet jau dabar yra taip, kaip yra... Žiūrėk, ir kaimynas – vienas, kitas – ką nors sugalvoja ir prisideda prie žalios vejos ar gėlyno paįvairinimo... Tame pačiame daugiabutyje su šeima gyveno ir Dangis Juozas Bieliauskas, irgi turintis savo pomėgį, be kurio, sakė, jau nebeįsivaizduojantis savo gyvenimo. Jis – kuriantis skulptūras. Ne žmonių, ne abstrakcijas, bet stengiasi atkartoti gyvojo gyvūnijos pasaulio dalelę. Tai, kas seniai įrašyta į Raudonąją knygą, jo pasaulyje irgi yra išsaugota ir prikelta, ypač retieji Lietuvos paukščiai. Savamokslis Dangis, sako, turi labai gerą regimąją atmintį, todėl jam to užtenka ir nereikia žiūrėti kopijuojant.

Kupiškėnas, į Arnionis atklydęs vykdyti partinės misijos, užsiliko visam gyvenimui. „ Esu, buvau ir būsiu laisvamanis,– sako Dangis, – bet aš buvau lojalus bažnyčiai, dirbdamas partinį darbą – toks esu ir dabar. Vieni „pasikrauna" bažnyčioje, aš tą patį gaunu miške... Nemėgstu persivertėlių. Savo pažiūras reik laikyt prie savęs. " Prie tokio žmogaus apsisprendimo prisidėjo tragiški šeimos istorijos vingiai, kai pokario metais partizanai gyvus sudegino jo artimuosius... Nors sunkiausia buvo Dangio tėvui, likus našlaičiu... Gyvenimo audrose užgrūdintam Dangiui, gyvenimas galbūt buvo sugalvotas kitoks, bet laiko ratas vėl pasisuko...

Jo keturių kambarių bute, be žmonos Vidos dar gyveno beveik devyniasdešimtmetė močiutė –Dangio motina Ona. Turinti nuovoką ir atmintį, dangiškų, gerų akių moteris, sako, ir sūnui davusi dangišką vardą, nes kaimynystėje buvęs toks vardas. O tą kitą, matyt, bus uždėję bažnyčioj, kad šventesnis Dangis būtų... Močiutė Ona, mačiusi sunkaus gyvenimo, nepalūžusi, nes ir pati turėjusi meniškumo gyslelę, kuris jai padėjęs užsimiršti sunkią minutę. Kai tik laisva minutėlė, taip ir siuvinėja... Kokių grožybių tik nepadariusi: ir staltiesėlių, servetėlių, rankšluosčių, ir net lovatiesių. O kurti labiausiai mėgusi pilnu siuvinėjimu. Ir nors jau mažai ką beturėjusi parodyt, bet lovatiesę dar ištraukė, sakydama, kad šį tą dar palikusi anūkėms: Kristinai, Ilonai, Laurai, o gal ir proanūkei Karolinai... Daug savo kūrybos darbų, kaip ir Dangis, ji padovanojusi geriems žmonėms.

Būdamas maždaug dvidešimties metų jaunuolis, Dangis netikėtai atrado statybinę medžiagą – dujų silikatą. Pažiūrėjęs, pačiupinėjęs, aptiko, jog šį tą galima iš jos padaryti. Namuose dar liko vienas pirmųjų jo darbų – briedžio skulptūra." Čia, – sakė meistras,– kaltų šiam darbui nereikia. Turiu peilius, pradedu nuo viršaus, ir pjaunu, brūžinu iki pjedestaliuko. Kai užsimoju, tai perdien vieną padarau... Kai medžiojau, turėjau labai gerą šunį, šernus, kiškius gerai imdavo, tai ir pasidariau atminimui..." Dangis, savaime aišku, gyslelę grožio pajautimui bus paveldėjęs iš motinos, bet dar yra ir kiti paveldėjimai. Kaip jis sakė – genetiniai. „ Turėjau skulptorių pusbrolį Vladą, tai iš jo, matyt, perėmiau ne tik tą drožinėjimą, bet ir stuburo džiovą..." O Dangio domėjimasis gamta, tai irgi paveldėjimas, mat jo brolis – gamtininkas, mokslų daktaras, atvažiuojantis pamedžioti į Giedraičius... Tad ir Dangio lentynose daugiausia knygų apie gamtą, albumų, visi tomai Lietuvos paukščių.

Jis galėjo padaryti ko tik žmogus užsigeisdavo, o padarydavo taip, kad nelabai atskirsi, kur iškamša, o kur skulptūra. „Mėgstu prikelti tuos, kurių jau beveik nebeliko: didžiųjų apuokų, sakalų keleivių, erelių žuvininkų... skulptūrėles", – sakė drožėjas. Gal todėl jo darbai keliavo į Vilnių, Latviją, Estiją, Suomiją. Kol buvo neparduotas Arnionių dvaras, tol Dangis turėjo kur kurti – buvo įsirengęs dirbtuves dvaro rūsyje. O paskui, likimo ratas, matyt, vėl pasisuko...

Mūsų apsilankymo metu namuose čiauškėjo dvi papūgėlės, dar labiau suteikdamos gyvastį tai aplinkai, kurioje ir šiaip netrūko kūrybinio džiaugsmo. Tačiau didysis džiaugsmas ,vis dėlto, buvo laukti atvykstant anūkės Karolinos, kur bendravimas peraugdavo į piešimo pamokėles, o senelis Dangis popieriaus lape mielai išpildydavo visus anūkės norus...

Alvydo BALANDOS nuotraukos

Dangis Juozas Bieliauskas prie savo kūrybos.

Ona Bieliauskienė labai mėgo siuvinėt.