Aktorius Audrius Bružas, nors ir būdamas labai užimtas, regis, randa laiko ir molėtiškiams. Žiūrėk, ar literatų susiėjimas, ar kokios organizacijos šventė, jis būna tai dalyviu, tai vedėju, o kartais atvyksta ir su teatru... Ir kažkaip kitaip suskamba tas renginys...

Prisimenu, kai ką tik „iškeptas" aktorius Audrius Bružas tapo žinomu ir pažįstamu daugeliui Lietuvos televizijos žiūrovų, nes dalyvavo improvizacijų šou „Pagauk kampą". Tuomet šnekėjomės Vilniaus senamiesčio kavinėje...

Taigi „gaudžiau kampą" ir bandžiau aiškintis kaip gi pavyksta Audriui „užkrėsti durnystėmis" save ir kitus, kad visi pamirštame dienos rūpesčius...

Aktorius pasakojo, kad tai tokia pat teatro stilistika, tik atmiežta kitu žanru. „Pagauk kampą" – teatrinis sportas, atėjęs iš Anglijos, kur, pasak jo, šiuo principu kuriami ištisi spektakliai. Televizija, bent jau šiame žanre, Audriaus manymu, štampo jam neuždeda. Aktoriaus vaidyba teatro scenoje didele dalimi priklauso nuo režisieriaus ir pačios rolės, todėl komiksas gali būti tragiškas ir atvirkščiai...

„Pagauk kampą" išsirutuliojo iš LIFE festivalio gyvų pasirodymų, o paskui Rūta Vanagaitė sugalvojo tą projektą perkelti į televiziją. Laidos specifika ir skatino, kad žmonės būtų geranoriškai nusiteikę. Kaip kasdien po keletą kartų treniruojasi sportininkai, taip po 3–4 kartus repetuoja ir aktoriai. „Kai išeini į aikštelę, komandinio trenažo teoriją pamiršti ir improvizuoji tikrąja ta žodžio prasme" – dalijosi patirtimi Audrius.

A. Bružas – Rimo Tumino kurso Mažojo Vilniaus teatro aktorius, jau tuomet buvo spėjęs suvaidinti ir šiuolaikinės dramaturgijos atstovės R. Kudzmanaitės spektaklyje „Švelnumas", būti įvairių renginių vedėju ir studijuoti magistrantūroje. Nors ir neblogai uždirbdamas , tačiau kurti šeimos dar neketino... Aktoriai – labai jautrūs žmonės, o, pasak jo, per dvi atostogų dienas Alantoje patirti įspūdžiai, kai vieną dieną teko dalyvauti draugo senelio laidotuvėse, o kitą dieną kurso draugo J. Bareikio vestuvėse, ilgam turėjo palikti tam tikrą patirtį ir potyrį. Tačiau gyvenimas lekia į priekį, nešdamas naujus potyrius. Mat šiandien aktorius Audrius Bružas jau ne tik vedęs dainininkę Šoreną, bet ir turi sūnų Mykolą...

„Ką aš mokiausi – man patiko ir patinka. Patinka ir tos aplinkos žmonės, kurie supo mane... Reikia tam tikro atvirumo. Žiūrovo taip lengvai neapgausi, jei pats netikėsi tuo, ką darai... Tačiau turi mokėti ir suvaldyti situaciją, kontroliuoti emocijas." – dėstė mintis Audrius. Kad jis pasirinko aktoriaus profesiją, baigė Muzikos akademiją, didžia dalimi, matyt, priklausė ir nuo jo mamos – muzikos mokytojos Aušros Grigonienės. Ji buvo tarsi varomoji šeimos jėga, nelepinusi nė vieno iš trijų vaikų, kiekvieną perpratusi ir pastūmėjusi būtent ten, kur reikia...

Žinodama, kad Audriaus gimtadienis gruodžio 1 d., susitikusi ją Molėtų kavinėje, paklausiau, ar jie dar švenčia gimtadienius. Ponia Aušra palingavo galvą ir pasakė, kad jau sunkiai nebeišeiną tai daryti. Mat tądien Audrius vaidins Kaune, o kitas sūnus, kurio gimtadienis irgi tą pačią savaitę – Vilniuje. Tuomet beliks laukti Kalėdų, kuomet susirinks visa šeima Alantoje, atvažiuos sūnūs su žmonomis ir anūkais, ir dukra su vyru atlėks iš Londono, nusprendusi ten studijuoti dainavimą...

Molėtų rajono gyventojai turbūt dar prisimena Audrių, buvusį ilgaplaukį, grojusį gitara ir dalyvavusį skaitovų konkurse. Nors kurį laiką jam yra tekę groti ir smuiku, bet gitara nugalėjo. O nuolatiniai važinėjimai į Vilnių – gitaros studijoms pagilinti, kurį laiką net kėlė abejones ką pasirinkti: muziką ar aktorystę. Ir vienu, ir kitu atveju, turbūt būtų užtekę vietos Audriaus mėgstamam žanrui – poezijai. Anot jo, juk ir einant gatve, bendraujant su žmogumi – gali jausti poeziją... „Kiekviena natūra turi vieną griežtesnę, kitą skrajojančią dalį, o poezija – požiūris į gyvenimą, kur kiekvienas mato savo kampu..." Nors mokyklinei poezijai vietos ir nebeliko, bet Audrius sakė, kad myli ir prisimena lietuvių kalbos mokytoją G. Jonelienę, kuri atidavė daug širdies ir jėgų, kol įdiegė, išaiškino ir padėjo susivokti literatūroje ir konkursų sąlygose.

„Mokinys buvau gal ir geras, – sakė Audrius, – bet mokytojams gal ir blogas. Alantos vidurinėje mokykloje esu daug „zbitkų" prikrėtęs. Žmonės nenukentėjo, o jei koks langas – tai nėra labai baisu – šmaikštavo A. Bružas. – Moksleiviški pokštai, sakyčiau, subrandina, įneša tam tikros patirties."

Šeima ir darbas – turbūt buvo ir liko svarbiausiais gyvenimo momentais, o didžiausias autoritetas – mama. Todėl mėgdavo atostogauti pas mamą, kad pailsėtų nuo miesto, atsigautų nuo judesio, atsišviežintų nauja knyga... Šiandien į jo atostogų maršrutą turbūt yra įtraukta ir Gruzija – Šorenos šalis...

Neturėdamas humoro jausmo – negalėsi juokinti ir kitų. Audrius tą jausmą turi ir juo dalinasi vienintelio Lietuvoje profesionalaus improvizacijų teatro „Kitas kampas" pasirodymų metu. Tačiau be humoro jam dar labai svarbu – punktualumas. Tad niekada ir niekur nevėluokite, net jei eitumėt į „Eilinio elito" pasirodymus su mobiliuoju rankoje...

Aktorius Audrius Bružas. Nuotrauka iš Vikipedijos.