Kai pirmą kartą Molėtuose sutikau aktorių Antaną Rimvydą Kalvelį, jis buvo darbų sūkuryje. Dirbo scenaristo, scenografo, režisieriaus ir aktoriaus darbą. Kūrė pjeses vaikams ir pats jose vaidino. „Parašiau tris pjeses apie Drevinuką. Tik mano Drevinukas (skirtingai nei A. Matučio) – senukas. Rašau taip, kad forma būtų vaikams, o potekstė mokytojams" – sakė R. Kalvelis, aktyviai dalyvavęs Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos atlikėjų, ilgus metus koncertavusių vaikams ir jaunimui, o paskui sumaniusių teatralizuoti koncertus, veikloje. Ta veikla vadinosi Drevinuko teatras, o Molėtai tebuvo „miegamasis" aktoriaus miestas, kur jo laukdavo žmona Valentina ir kalaitė Mūkė...
Šiandien aktorius Rimvydas Kalvelis jau nebedalyvauja Drevinuko teatro gastrolėse, bet turi daugybę kitokios veiklos, kuri jam neleidžia būti tik pensininku. Jis – aktyvus Senjorų klubo narys, bibliotekos ir neįgaliųjų bičiulis, niekada neatsisakantis pabūti skaitovu jų renginiuose. Jis ir be Trečio amžiaus universitetų geba tobulinti dailės įgūdžius, bendraudamas ir su jaunaisiais, ir su vyresniosios kartos menininkais. Ir dar randa minutėlę literatūriniams bandymams, šachmatams, žvejybai, kelionėms, knygų skaitymui...
Tai ar kas gali nežinoti aktoriaus Rimvydo Kalvelio, kuriam gegužės 1 d. sukako 75-eri? Tikriausiai gali, bet tik ne molėtiškiai, kurie savo gausiu dalyvavimu Molėtų dailės galerijoje gegužės 2 d., matyt, maloniai nustebino ir patį sukaktuvininką, pakvietusį į dailės kūrinių parodą. Parodos kuratorė, dailininkė Aistė Gabrielė Černiūtė net „supavydėjo" tiek talentų turinčiam žmogui, o R. Kalvelis, šypsodamasis perfrazavo poetą P. Širvį, kad jis nevertas tokių švelnių žodžių, bet jam malonu juos girdėti... Aktoriaus tėvai kilę iš Aukštaitijos, bet tėviškės jau neturėjo, todėl pačiam aktoriui kilo noras susikurti tėviškę – ramybės oazę, kuria jis pasirinko Labanorą, ir tik po keliolikos metų važinėjimo, suprato, kad reikia Vilniaus šurmulį iškeisti į molėtišką ramybę, o iš ten pasieksi ir Vilnių, ir Labanorą... Ir taip jau beveik 16 metų aktorius su žmona Valentina gyvena Molėtuose, o vasaras leidžia Labanore.
Aktoriaus R. Kalvelio kūrybinė biografija prasidejo Konservatorijoje (Lietuvos muzikos akademija) kartu su E. Pleškyte, V. Tomkumi, J. Jurašu, F. Jakšiu... ir kurso vadovu V. Limantu. Kas žino, kaip būtų susiklostęs likimas, jei ne aktoriaus V. Kybarto „paslauga". Jis ieškojo „mikrofoniško" balso ir surado R. Kalvelį. Penkeri metai, praleisti LRTV, dirbant diktoriumi, įgarsinant įvairiausius filmukus vaikams (turbūt prisimenate juokdarį: „tir lim pam pam, tralia lia lia - prisiekiu savo makaule"?) bei vaidinant TV ekranizacijose...
Po to jį pastebėjo ir pasikvietė M. Mironaitė į Rusų dramos teatrą. Per keturis teatro sezonus išmaišyta Rusija, vaidinta lietuvių, lenkų, rusų kūrinių pastatymuose. Tačiau mylimiausiu vaidmeniu aktoriui išliko Šeštadienis iš pasakos vaikams „Snieguolė ir septyni nykštukai".
Filmuotasi ir Lietuvos kino studijoje. Režisieriaus R. Vabalo filmuose „Akmuo ant akmens" (bėglys), „Miškais ateina ruduo" (eigulys Baikštys), A. Dausos „Tas prakeiktas nuolankumas" (Antanėlis) ir kt.
Kinas, anot R. Kalvelio, aktoriumi nepadaro. Neturintys patirties visąlaik vaidina save. Tik teatre gali įgauti patyrimo. Panašiai mąsto ir režisierius A. Efrosas: „Profesionalumas – tai ne vaidmens pritempimas prie savęs, o sugebėjimas eiti iš savęs į vaidmenį, laužant ne vaidmenį, o save..." Tačiau kartų požiūriai, matyt, skiriasi. Daugiau nei prieš dešimtmetį aktorius yra sakęs, kad vyresni už K. Kymantaitę – moka linksmintis, o kuo jaunesnė karta – tuo daugiau melancholikų, cinikų, mažai bendraujančių, nėra lengvumo, atviro mokėjimo džiaugtis gyvenimu. Anot aktoriaus, su kiekviena karta ateina vis didesnis susvetimėjimas, o juk teatre – gyvos žmonių akys, gyvos problemos...
Gyvenimiška patirtis verčia manyti, kad ten, kur daug talentingų žmonių, konkurencijos net nebūna. Va, kai atsiranda vidutinybė, atsiranda ir konkurencija, ir intrigos. „Nežinau – drįsta suabejoti R. Kalvelis, - ar čia lietuvių bruožas, bet, užuot pasidžiaugę kolegų laimėjimais – tik ranka numoja ir stengiasi viską sumenkinti. Va, jeigu nepasiseka, net geriau... O koks režisierių darbas! Yra tokių aktorių, kurie ėda be peilio ir šakutės! Režisierius, kaip ir žurnalistus, kamuoja širdies ligos...
Dirbti teatre – nelengva ir nedėkinga. – sako aktorius, - darbo įdedi daug, o po spektaklio žiūrovas vertina tik – patiko arba nepatiko..."
Tačiau Teatro diena jam nėra dirbtinė šventė. Meno žmogus, kaip sako aktorius, - tarsi voverė, bėganti ratu. Jei nori uždirbti pinigų – turi suktis...
Šiandien aktorius R. Kalvelis jau trylika metų gyvena pensininko gyvenimą. Ir visai jo nekeikia, Sako, kad visai neblogas laikas, ypač jei turi kuo užimti save... „Kol interesai ir norai nenusilpo iki minimumo – tol įdomu gyventi." Per tuos metus kartu su žmona Valentina keliavo po Egiptą, lankėsi keletą kartų Prancūzijoje – ir Šiaurinėje, ir Pietinėje, Italijoje, net žvejoti buvo nuvykęs į Norvegiją... Kone pusę metų praleidžia Molėtuose, o kitą pusę Labanore, kur tenka ir pažvejoti, pagrybauti, ir darže pasikapstyti, ir peizažus tapyti..." Kas iš to – sako aktorius, - kad keiksi gyvenimą. Jis eis pro šalį, nekreipdamas į tave dėmesio"...
***
Galbūt kada nors rasis aktoriaus Antano Rimvydo Kalvelio parengtų vertimų knyga. Man belieka tik supažindinti su jo pamėgtais autoriais, kurių gyvenimo supratimas, požiūris į daugelį dalykų ir filosofija yra panašūs į jo paties mintis, ir todėl R. Kalvelis ėmėsi jų kūrybos vertimų.

Iš Imanto Zieduonio „Epifanijų"

Su savimi nesiginčyji – ginčijiesi su kitais.
Upė ginčijasi su krantais. Sakalas su vėju...
Akis už akį !
Ir kas gali būti prieš save?!
Tas, kas nesiginčija su savimi–
Kaip jis gali ginčytis su kitais?
Jis grauš. Jis nemoka ginčytis – jis grauš !
Upė graužia krantus, vabaliukas pragraužia stalą, šuo sugraužia kaulą, o žmogus–žmogų.
Tai didžiulė graužikų armija – tie, kurie nemoka ginčytis su savimi.
O taip, aš suprantu: upė, įveikdama slenkstį, negali tuo pat metu ginčytis su savimi, nes tuomet ji nelaimėtų.
Na, o prieš tai? O po to?
Kol dar nepasiektas slenkstis, lėtai sukasi verpetai. Galbūt toje vietoje upė galvoja?
Jeigu upėje nėra verpetų, jeigu vanduo ramus, jeigu alus išsivadėjo ir žmonės nesiginčija su savimi, tuomet laimi tik kvailiai. Neabejotini. Nė karto gyvenime nesuabejoję...

Iš Igorio Gubermano „Gariki na každij dien"

Jau nebesižaviu pasauliu,
Nebesigilinu į Prasmę.
Nes man baisu, kai sočios kiaulės
Už alkanus vilkus baisesnės.
***
Kas bus? Kas laukia ateity?
Spėliot ir baimintis nėra kada.
Galvok kas dieną apie juodą dieną,
Ir kiekviena diena tau bus juoda!
***
Bandos nesuvaldomų jauniklių,
Viską trokštančių tuoj pat patirti,
Energingai savo lauką trypia
Ant kurio iš bado teks numirti.
***
Į žydrą dangų. Į žvaigždėtą skliautą
Pakelk akis nuo pagirių raudonas...
Tai, kas gražiausia, Viešpats duoda veltui,
O visa kita pakiša Šėtonas.

Nuotraukos iš asmeninio aktoriaus R. Kalvelio albumo.

Aktoriaus 75-etis ir dailės paroda Molėtuose 2014 m. (Nuotrauka A. Balandos)

Juozas Baltušis sakydavo, kad kai skaito R. Kalvelis, net nesitiki, kad aš čia galėjau parašyti...

Aktorius Rimvydas Kalvelis filmavimo aikštelėje 1972 m. Raimondo Vabalo filme „Akmuo ant akmens", operatorius Jonas Gricius.

Pakruojo bibliotekoje su rašytoju Jonu Mačiukevičiumi 1978 m.