„Vaikystėje tėvai ne kartą žadėjo parodyti, kur pipirai auga, bet savo pažado neištesėjo. Tik perkopęs septintą dešimtį sulaukiau progos pamatyti Indiją – tolimą šalį, pipirų ir čigonų tėvynę." – teigė Stanislovas Karanauskas, medžio drožėjas, tapytojas, kuriantis eiles, nors nuo trylikos metų, po netikėtos ligos, esantis visiškoje tyloje... Taip pat besidomintis Rytų kultūra, joga, netradicine medicina, kupinas gyvenimiškos patirties, vedusios jį prie naujų siekių, ieškojimų ir išminties...

„Indija – svajonių šalis, į kurią vis norisi sugrįžti, nes ten patyriau neapsakomą palaimą" – sako ypatingą jausmo ir išgyvenimų dermę patyręs žmogus...

Stanislovas Karanauskas, kaip teigia įvairūs spaudos šaltiniai, bene labiausiai buvo žinomas praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio vidury, nes 1976 m. už skulptūras „Čiurlionio kelyje" bei kitus darbus jam buvo paskirta Kultūros ministerijos premija, o dar po dešimtmečio už skulptūras Riešės memorialui – respublikinė premija. Tačiau jis pats mėgsta sakyti, jog kūryboje yra praėjęs tris etapus: portretų ir peizažų tapybą, svajones ir fantaziją, medžio drožybą ir monumentaliąją skulptūrą. Dar būtų galima pridurti ir fotografiją. Mat, kai 1953 metais jis fotografavo Vyžuonų apylinkės ir Galelių kaimo merginas, Janiną ir įsižiūrėjo, kuri vėliau tapo jo žmona. Tačiau apie meilę Stanislovas kalba su patylėjimais. Didžioji jo meilė buvo tremtinei mergaitei Bronei, bet taip ir liko beviltiška... Su žmona Janina gyveno 25 metus, prigyveno 4 dukras, o šiandien jau skaičiuoja 9 anūkus ir 1 proanūkę. O su antra žmona Zoja, parsivežta iš kurorto, kartu jau 20 metų... „Gera mano žmona, kasryt į lovą kavos atneša, bet ir pakolioja iš širdies..." – šypsosi Stanislovas, iškeitęs gyvenimą bute ir iš Utenos persikraustęs į sodybą Milašiškių kaime, Molėtų rajone. „ Ganau biteles. Domiuosi Indijos joga, vegetariška mityba. Tyrinėju dominančius mane dalykus biolokacijos būdu, ieškau lietuvių pilkapiuose surastų papuošalų ryšio su Tibeto religinėmis mandalomis... Jau pusamžis būdamas, ėmiau eilėmis aprašinėti skiedryno įspūdžius, kalbėtis su ąžuolais, išskaptuotais šventaisiais, raganom, molio Motiejais, žalčiais, išmintinguoju Juozo Baltušio Juzu. Esu bandęs ir lietuvišką epą sueiliuoti..."

Įdomu tai, kad pats Stanislovas pusiau juokais, pusiau rimtai sako, jog eina jaunyn, mat, jau 20 metų gyvena sveikuoliškai ir jokių vaistų nevartoja. Tačiau, pasak jo, nebėra didelio noro dirbti, nes praėjusią vasarą tik 5 ąžuolus ištašęs. Turbūt jau metas pas Abraomą... Aštuoniasdešimt pirmuosius metus gyvenantis ant šios žemės S. Karanauskas tiki, jog siela yra nemari: ji yra „žmogaus aš" . Tad į tolesnį klausimą: kas būsiąs kitame gyvenime – jis atsako su šypsena – paskaičiavęs, jog laikrodininku buvęs praeity ir gyvenęs Amerikoje. Tačiau iš tiesų nuo vaikystės labai domėjosi laikrodžiais. Nuslinkus šypsenai, sako, jog nebenorėtų gyventi kito gyvenimo, nes šį pragyveno kaip duobėj ir niekam tokio nelinkėtų... Tačiau, užgrūdintas to paties gyvenimo, kitą akimirką jau taria: gerai, kad prasimanydavęs nenuobodžių darbų, tai ir gyvenimas nenuobodžiai praėjęs... Bene didžiausias gyvenimo įdomumas ir buvo kelionė į Indiją, kur lankėsi net du kartus - važiavo, pasak jo, pas Dievulį į svečius... „Bombėjuje pirmiausia nuvažiavom į Sai Babos įkurtą Dharmakšėtrą su ligonine, viešbučiu, šventykla ir Svamio rezidencija, pastatyta ant kalno, modernios ir originalios architektūros. Apvali forma, aplink baseinas, viršutinė dalis lyg nuostabus lotosas, nežinia kaip besilaikantis virš pirmo aukšto. Dekoratyvinių medžių, krūmų ir gėlynų apsuptame sode, Indijos Avatarų goreljefinės nuspalvintos statulos... Pašlaitėje į dangų kyla pasaulio religijų vienybės paminklas su lotoso žiedu viršūnėje. Labiausiai įspūdingas, žvilgsnį prikaustantis žydinčio kalno statinys. Indų religija, seniausia išlikusi gyva žmonijos religija, sukaupusi per daugelį tūkstantmečių didžiulius dvasinių žinių lobynus ir išmokusi juos pritaikyti gyvenimo praktikoje. Indijos religiniai literatūriniai epai: Ramajana, Mahabarada, Vedos – neturi sau lygių pasaulio literatūroje. Žydai Babilono tremtyje pradėjo rašyti Bibliją. Vedų išmintis ir tapo Biblijos pagrindu, Indijos išmintis netilpo jos žemių ribose. Net mūsų, lietuvių, religijoje buvo daug bendro su induizmu – žemės, ugnies, gamtos jėgų garbinimas" – su užsidegimu pasakoja meniškos prigimties Stanislovas Karanauskas. Galima tik nuspėti kokį jausmą patyrė žmogus, nukeliavęs tokį kelią, kad susitiktų su Jo šventenybe – Sai Baba, tačiau viena buvo tikra – pasijuto tikru Dievo vaiku, nes buvo laukiamas... Paprastumas, ramumas, nuoširdumas – tai, ką labai dažnai pamiršta mūsų bažnyčios ir kunigai, ten niekur nedingta, ir, regis, visados pasitinka, laukia, priima ir palydi atvykėlius iš viso pasaulio. S. Karanauskas nebijo pasakyti tiesia šviesiai, jog krikščionybė, jo manymu, negali nieko gero pasiūlyti žmogui, išskyrus Evangeliją. Tačiau tai nėra autentiškas kūrinys, tuomet tikros tiesos apie Kristų, galima manyti, jog žmogus ir nežino... Paradoksalu, bet Stanislovą Karanauską Lietuvoje pavadina ir dievadirbiu, o šis vis dar ieško tikrojo Dievo, atspindinčio viso pasaulio veidą...

S. Karanauskas Indijoje lankėsi du kartus. Bibliotekos „Rūbinės galerija" buvo pristačiusi jo kelionių fotografiją. Greta nuotraukos autorius visada turėjo ką pasakyti: ir apie fotografuojamą objektą, ir savo potyrį. Pavyzdžiui, „Sveikatos šventovė – tvirtovė Putapartyje. Taip vadina Sai Babos ligoninę, aprūpintą naujausia ir brangiausia aparatūra. Pastatyta ji per metus jo lėšomis, kainavo 50 milijonų dolerių, o ligoninės išlaikymas per mėnesį atsieina 600 tūkst. dolerių. Aptarnaujami vietos ligoniai, daromos širdies, inkstų, tulžies operacijos.

Pastatas suprojektuotas pagal senovines matematikos ir architektūros taisykles, pritraukiantis kosminę sąmonę ir išspinduliuojantis į aplinką, teigiamai skatinantis ligonių pagijimus."

S. Karanausko išmėginti pastebėjimai

Kaip gydyti odos uždegimą

Kai niežėjimas neduoda ramybės, tuomet reikia švęstu vandeniu išsitrinti kūną. Tiesa, švęstu vandeniu S. Karanauskas vadina Užpalių Krokulės vandenį. Geriausias jo veikimas būna, kai jį pasemi per Jonines, antrą valandą nakties, per didžiausią vandens aktyvumą. Toks vanduo, pasak Stanislovo, net 7 kartus aktyvesnis už pašventintą dvasiškių vandenį. Tikras gamtos stebuklas. Taip jis gydėsi ir kelionės į Indiją metu.

Besimokydamas drožybos, nuo mažens pirštus susižeisdavo. Pagrindinis vaistas – alijošius ir jo sultys. Tepdavo sužeistas vietas ir aprišdavo.

Sai Babos dovanoti materializuoti daiktai turi ypatingą galią – saugo nuo nelaimingų atsitikimų. Tačiau, jei žmogus jį pameta, tai tas daiktas grįžta pas Sai Babą.

Stipri energetika sklinda ir iš Sai Babos nuotraukų. Tai Stanislovui rodo švytuoklė. Panaši energija, pasak jo, sklinda ir iš ikonų. Jų turėjimas silpnos sveikatos žmonėms gali sustiprinti jėgas.