Turbūt bus geras dešimtmetis nuo šio straipsnelio pasirodymo rajono spaudoje. Vis galvojau, kad reikia pakalbinti Gediminą Valiuką iš naujo, ir vis atidėliojau. Juk daug kartų susitinkame, daug kartų pašnekame, bet čia reikia kitokio šnekėjimo, kur kas ilgesnio... Dabar to šnekėjimo nebebus. Dabar bus kitaip... Bet, galbūt, kažkieno atmintyje bus užsilikęs „Užsispyrėlis Valiukas"...

Apie Gediminą Valiuką – Joniškio krašto kultūrinio darbo organizatorių – turbūt kiekvienas to krašto žmogus turėtų ir galėtų ką pasakyti. Juolab, kad jis tęsia šeimos tradicijas. Užaugęs sėkmingoje šeimoje, kur ir darbas, ir poilsis, ir saviveikla buvo tarsi vienoje gretoje, Gediminas nė negalėjo būti kitoks. Jo gyvenimas tarsi užprogramuotas būti tarp žmonių, su žmonėmis ir nori, ar nenori – kelti ūpą. Nors to ūpo šiandieniniais laikais pritrūksta ir pačiam Gediminui. Bet jis ištikimas savo kraštui, ir, sako, nenorėtų važiuoti kur nors kitur. Tam jis turi savų argumentų. Vienas jų – pažinimas. „ Kai žinai, ką žmogus gali, tai žinai ką iš jo gali padaryt. Prie kiekvieno reikia mokėt prieit. Kartais šeimoje pasitaiko „žiežulos", kartais „kirviai"... „ Saviveikla, be abejo, toks keistas gyvenimo būdas. Prieš penketą metų, kaip pastebėjo ir pats Gediminas, dar buvo galima su žmonėm susitarti, priprašyti ir už ačiū. Dabar gi viso to jau nebėra. Tad kultūrinio darbo organizatorius yra priverstas arba ieškoti rėmėjų, arba mokėti savais, kurių ir taip nebūna per daug... Tad buvę tradiciniai renginiai dar vis tokiais vadinami, bet organizuojami kas antri metai. O juk Žvejo diena Arnionyse prasidėjo Gedimino tėčio Stasio Valiuko laikais, kai šis vadovavo ūkiui. Ūkio vadovas ir penkis kartus Lietuvos bokso čempionas. Tarsi ir nederantis tarpusavy „duetas", bet rodantis žmogaus tvirtą valią, užsibrėžimą ir tikslą. Ringo kovą ir aistruolių šūksnius už jo galima būtų prilyginti prie sunkaus fizinio darbo ir atokvėpio valandėlių, reikalingų visiems. Tad Žvejo diena buvo beveik čempioniškas sumanymas, kurią tebėra išlaikęs ir Gediminas. Lapkričio mėnesį sueis trisdešimt metų, kaip Gediminas Valiukas keliauja su kultūrininko kuprine, kuri vis labiau sunkėja, nors yra pustuštė. Ir tai tik todėl, kad visi, pradedant valstybe, ir baigiant žmonėmis, išgyvename gyvenimo paradoksus. Valiukas,būdamas kartais minkštas, kartais kietas, panašiai elgiasi ir tam tikrose gyvenimiškose situacijose. Tačiau jis turi tvirtą nuomonę, kad už kiekvieną padarytą darbą reikia atsakyti. Pavyzdžiui, kaip atsakė Hitleris, Stalinas, taip turėtų atsakyti ir kiti griovėjai, ir naikintojai.Suprasdamas savo kategoriškumus, Gediminas, sako, darąs, ką galįs, neverkiantis, bet dirbantis, kad ir už skatikus. Tačiau, kai pratrūksta, tai ir pratrūksta... Kliūna tada visiems... „Kas gi tas kultūros darbuotojas? Dykaduonis? Išlaikytinis? Be jo galima apsiet? Be abejo, be kiekvieno galima apsieit, nes nėra tų, kurių būtų galima nekeisti. Tačiau jei kultūrininkas kaltinamas nieko neveikimu – Gediminas sako, kad tai netiesa. „Vaikštau, bet galvoju..." Žmonės nebežino ko nori. Darai renginį – neateina, net ir nemokamą, bet į tradicinį, tokį, kaip Žvejo diena, vis dėlto, susirenka net ir neraginami. Matyt, sentimentai daug ką reiškia... Todėl, jei tik pavyks, G. Valiukas jubiliejinei datai į Arnionis ketintų pakviesti ir S. Povilaitį, ir A. Lemaną, kurie buvo labai laukiami tuomet... „Užaugau ant kėdžių – salėj",– sakė Gediminas, – nes mama Danutė irgi buvo aktyvi visuomenininkė." Mes, vaikai, po galva žieminę kepurę pasidėdavom, ir pamiegodavom, ir nesiskundėm." Tada to gyvenimo reikėjo visiems. Anot Gedimino mamos, nuo pat vaikystės visi būdavo saviveiklininkai. Ji pati buvo dainininkė ir nė neįsivaizdavo savęs kitaip. O jau kai atvyko į Joniškį, tai ir scenarijus rašė, nes buvo „dantis prakandus" tiek Šiauliuose, tiek Vilniuje. Vyras, būdamas ūkio vadovu, aprūpindavo visus transportu, visi turėjo kostiumus. Anot Danutės, „mes naudos neturėjom, bet žmonėms buvo gerai". Tad jei kas Gediminą kritikuoja, tai dėl mamos kritikos jis tikrai nepyksta, nes mano, jog ji yra teisinga. Nors apie kritiką jis irgi kalba su humoru. Sako, geras statybininkas, nes mato jo mūrytą sieną. Geras daktaras, nes „kiek pakrapštei, tiek išbyrėjo...". O kada pastebės gerą muzikantą? Vaikutis, atėjęs į muzikos mokyklą, pradeda mokytis valdyti instrumentą maždaug nuo šešerių, mokosi visą gyvenimą, ir, gauna "mizerną" atlygį. Panašiai ir kultūrininkai. „Metus ruošiesi renginiui, galvoji apie jį, o renginys ėjo ir praėjo per valandą ar pusantros. Atvažiavo žiūrovas, pabuvo, išėjo ir sako, š... padarei. Toks tas mūsų darbas."

G. Valiukas nesibodi ir nesirenka kur ką organizuoti. Žaugėduose - bus Rudens šventė, spalio pradžioje – vakaronė Joniškyje ir t.t. Bepigu buvo organizuot anuomet, kai aštuoniasdešimt procentų gyventojų buvo saviveiklininkai. Dabar kitaip, bet ar gali būti, kad šiame krašte, kur tokios garsios kapelos tradicijos, neliks kapelos? G. Valiukas tai atmeta, ir sako, kad ji bus. Nors ir bokso čempiono sūnus, nors ir pats klasikinių imtynių bronzos medalininkas, tačiau tarp sportininkų populiarus mainų principas jam yra svetimas. Jei norėtų, prikviestų muzikantų iš svetur ir galėtų padaryt stiprią kapelą, tačiau jam gėda rinkti muzikantus iš kitų kraštų ir vadinti juos Joniškio krašto muzikantais. Toks tas užsispyrėlis Valiukas...

Ir jo kapela...

Arnionių kaimo kapelai buvo 40

„Aukso amžiaus" kapela Lietuvos televizijoje:Povilas Sagaitis (pirmas iš kairės), Vytas Mikoliūnas, Juozas Danilevičius, Svetlana Daugirdienė, Arvydas Gečys, Mečislovas Janušonis, Gediminas Valiukas, Vytautas Kazlauskas.

Tai vienintelė Molėtų rajono kapela, išgyvenusi ir „aukso amžių, ir atgimimą. Sako, kai arnioniškiai susirinkdavo į koncertą anais laikais, tai žiūrovų mažai ir likdavo – kone visi būdavo dalyviai. Veikė 4 šokių kolektyvai, vyrų ir moterų ansambliai bei kapela, vienu metu vadinosi Arnėnų, po to Arnionių, o šiandien vadinasi „Arinas". Keitėsi jos vadovai, bet žymiausi vis minimi: Lidija Kulikauskienė, Povilas Sagaitis, Vytautas Kazlauskas... Dabartinis kapelos vadovas Gediminas Valiukas, su kapela dirba jau antrą dešimtį ir pamena tuos laikus, kai jo tėvas – Arnionių žuvininkystės ūkio direktorius Stasys Valiukas, atviliodavo daugybę muzikantų, suteikdamas jiems darbo vietas ir kitokias geroves. Beje, jis su žmona taip pat dalyvavo saviveikloje. Gal todėl, nuo įsikūrimo pradžios iki 1975-ųjų – respublikoje ši kapela buvo viena geriausiųjų, įvairiuose konkursuose pelniusi tik pirmąsias vietas, o moterų ansamblis, kuriame dainavo ir direktoriaus žmona Danutė – yra tapęs „Sidabrinių balsų" laureatu. Todėl ir žmonės, ir dalyviai tuos laikus vadina „aukso amžiumi". Po to atėjo atgimimas... Gediminas Valiukas, sako, buvęs metas, kai jo kapeloje nebelikę nė vieno muzikanto, bet po truputėlį „susiklijavo". Jei grius, vėl teks „klijuotis"... Juk ne taip paprasta šiais laikais išlaikyti tipinę kapelą. Simboliška, jog liepos 12d., šeštadienį, į Gedimino Valiuko namus, prisiminti „auksinių" laikų, buvo sugužėję tie, kuriems brangūs prisiminimai ir kapelos šiandiena.

Dabar bus kitaip...

1 – Gediminas Valiukas (Alvydo Balandos nuotrauka)

2 – Kapela televizijoj 1974 m. (Nuotrauka iš asmeninio albumo)