Ji tikrai ne iš pirmojo lietuviško vesterno „Tadas Blinda", bet kitąmet per Mokytojo dieną poniai Konstancijai Andraitienei turėtų būti neeilinis gyvenimo jubiliejus. Todėl ir ponia, kad ne pagal metus gražiai atrodanti, o dar ir suvalkietė, į Molėtus atkeliavusi dėl vyro darbo. Ir taip beveik penkiasdešimt metų ežeringoje Aukštaitijoje...

Varniai, Lazdijai, Molėtai – tai vis vietovardžiai, susiję su vyro darbu ir Andraičių šeima. Mat ponas Vytautas Andraitis – nuo 1953 metų – bankininkas. Sako, kaip šiandien atsimenąs, kad į Molėtus atvyko 1964 metų birželio 8 d., ir iki pensijos dirbo Taupomojo banko vedėju, valdytoju, paskui tas pareigas perdavė Albertui Jurgelėnui... Bankas buvo Vilniaus gatvėje, buvusiame žydų name – krautuvėlėje, o virš jo, antrame aukšte gyveno ir bankininko šeima...

Ponia Konstancija sako, kad į Molėtus jie atvažiavo iš buto, o pradėti gyventi seno namo kambarėliuose buvo klaiku. (Nors kai pirmąkart prieš pora dešimtmečių ėjau Molėtų gatve, pamenu, labai įstrigo šis pilkas namas, kurio languose žydėjo daugybė raudonų amarylių. Tuomet ir sužinojau, kad čia gyvena tautodailininkė Konstancija Andraitienė).

„Mano profesija buvo felčerė, bet iš pradžių Molėtuose nebuvo man tokio darbo. – prisiminė ponia Konstancija. – Teko dirbti vaikų lopšelio – darželio vedėja. Buvo trys vaikučių grupės, o darželis buvo dabartinės kavinės– viešbučio „Gerugnė" vietoje. Vaikų žaidimo aikštelė buvo prie pat kelio, kur dabar mašinų stovėjimo aikštelė. Teko ypatingai saugoti vaikus, nors ir mašinų tuomet buvo kur kas mažiau... Darbas buvo varginantis, nes reikėjo apskaičiuoti ir valgio racionus, ir visa kita sužiūrėti, o ir šiaip, sakyčiau, dirbti „bobinčiuje" – pats nedėkingiausias darbas, nors jį dirbau septynerius metus, kartu vesdamasi į darbą ir jaunėlį Vaidą... Už tai, kai tik atsirado galimybė dirbti pas daktarą Guobužą Sanepideminėj stoty, aš atsigavau. Čia buvo mano stichija..."

Turint mielą širdžiai darbą, atsirado laiko ir iš vaikystės atsineštiems pomėgiams. Vangaikiemio kaime, Prienų rajone, kur ir augo Konstancija, visų vadinta Kastule, o tų Kastulių, anot pašnekovės, buvo pilna kiekviename kieme, todėl ji labai pavydėjusi sesei Monikai josios vardo... Suvalkijoje nuo seno gyveno labai darbštūs ir sumanūs žmonės. Ne išimtis ir Konstancijos motina Ieva bei tėtis Kazimieras. Beje, tais pačiais tėvų ir senelių vardais buvo priimta vadinti ir vaikus bei vaikaičius. Tai ir Konstancijos brolis ir senelis buvo Kazimierai, o jau Konstancijos sūnaus dukrai teko Ievos vardas. Regis, nebuvo to, ko senieji kaimo žmonės seniau nemokėjo. Ir ūkio darbus nudirbdavo, ir dailiesiems amatams laiko likdavo. Sako, Konstancijos tėtis net megzti mokėjo, o motina į bažnyčią eidavusi su savos gamybos riešinėmis. Suvalkijoje išeiginės riešinės buvo violetinės spalvos su baltais raštais. Todėl vienos pirmųjų, kokias nusimezgė riešines ponia Kostancija, ir buvo pagal suvalkietišką madą... Paskui jau prasidėjo pritaikytos prie šiandienos gyvenimo mados ir praktikos: juodos riešinės su baltais karoliukais. Šiandien žinoma riešinių meistrė, (o taip ją tikrai galima pavadinti, nes darbą atlieka labai kruopščiai ir kokybiškai su dar kokybiškesnėmis medžiagomis) sako, kad moterys viena per kitą sužino jos riešines, ir, atėjusios į svečius, užsisako. Taigi nereikia jai nė mugėse stovėti... Panašiai buvo ir su kitu jos pomėgiu. Kai tame pačiame žydų name teko gyventi ir sūnaus šeimai, tai, kol vaikai buvo maži, anyta su marčia žemaite buvo pradėjusios kepti tortus. Jie buvo labai skanūs ir, žinoma, kitokie, nei galėjai rasti parduotuvėje, ne tik skoniu, bet puošnumu. Pasak pašnekovės, tai buvęs neblogas priedas prie atlyginimo... Dabar ponia Konstancija ne tik nebekepa tortų, bet ir nebevalgo nieko saldaus, nes cukraligė pradėjo kišti koją...

O kaip buvusi medikė gydosi: vaistais ar žolelėmis? Pašnekovė sako, kad abiem būdais, bet, vis dėlto, pirmenybę atiduoda vaistinių vaistams. Nors, sako, kiekvienais metais turi prisirinkusi visokiausių žolelių arbatoms, bet dažniausiai kasmet jas reikią ir išmesti, nes arbata pakelyje – patogiau ir paprasčiau... Tačiau, anot jos, nevengianti išmėginti ir homeopatinių priemonių... (O mano apsilankymo dieną ji ruošė žiemai trintas spanguoles su cukrumi...)

Tarp Molėtų tautodailininkų žinoma kaip kiaušinių margintoja vašku ir dalyvavusi ne vienoje respublikinėje, zoninėje ir rajoninėje parodoje, šio senojo amato išmokė ir vaikus, ir anūkus. Esekso universitete studijavusi politologiją, ir atlikusi praktiką LR Seime šių metų pradžioje (beje, apie ją rašė kraštietė žurnalistė Dalia Daškevičiūtė naujienų portale „15min.lt") Ieva Andraitytė, molėtiškiams turėtų būti žinoma kaip gera rankininkė, močiutės perduotus kiaušinių marginimo būdus demonstravo ir Anglijoje, ir tuo, žinoma, nustebino konservatyvaus pasaulio ponus, kuriems jau ir Kūčių valgiai buvo didelis stebuklas... Kalbant apie amato perdavimą iš kartos į kartą, būtų galima paminėti ir kitą Andraitienės anūkę Agnę, gyvenančią Kaune, kuri pati išmoko prosenelės Ievos rišimo būdą. „Aš jau nemoku, o ji išmoko..." – džiaugėsi ponia Konstancija, ir parodė savo motinos rištą staltiesės puošmeną, kurios, nežinodamas to, gali ir neatskirti nuo nėrimo vąšeliu. O tas rišimas, pasak tautodailininkės, atsirado nuo to, kad moterys, ausdamos audeklus, nemokėjo tiksliai apskaičiuoti siūlų, todėl nuo audinio likdavo nemaži jų ilgiai. Tuomet vaikai, eidami ganyti, nešdavosi tuos siūlus, ir rišdavo... Anksčiau ponia Konstancija mezgė ir sau, ir artimiesiems, dabar, sako, jau bijanti, kad nebepataikys į anūkių skonius, bet užtai kaimynei, besilaukiančiai vaikelio, mielai paruošė savo rankų darbo dovaną...

Apie dukrą Jūratę, logopedę, mama Konstancija irgi gražiai atsiliepia. Mat ji baigė meno kursus Kaune, ir išmoko daug ką pati pasidaryti: nuo segių, kurias dovanojo ir mamai, iki vitražų ir net skulptūrų...

Tai iš kur tas mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir kūryba? „Tikriausiai iš vaikystės" – sako ponia Konstancija, ir priduria, kad visi jos giminaičiai buvo nagingi, o ir iš vyro pusės būta profesionalių dailininkų... O sūnus Vaidas bus paveldėjęs ir kolekcininko gyslelę. Jis kolekcionuoja taures. Anot ponios Konstancijos, jos tėviškę, kaip ir visą kaimą, supirko „Senukai", bet daugelį daiktų jiedvi su seserimi dar yra išsaugojusios. Didesnius daiktus yra padovanojusios Rumšiškių muziejui, kitiems muziejams. Bet turbūt daugelio muziejų bėda, kad norint pamatyti tuos dovanotus daiktus muziejų ekspozicijose, žmonėms, tuos daiktus dovanojusiems, jų nepavyksta pamatyti, o tai jau verčia abejoti jų patikimumu... Ponia Andraitienė tuo irgi įsitikino. Nepaisant to, karts nuo karto, ji perkrato kuparus ir juose esančius sendaikčius ir kai ką nusprendžia vėl padovanoti. Dabar , regis, turi rankų darbo austus marškinius, ir net siūtus rankomis, kuriuos norėtų padovanoti Audronei... (Suprask, Kibickienei, Molėtų kultūros centro folkloro ansamblio „Malkesta" vadovei). Aš taip pat buvau jos pamaloninta sagomis... Tas noras dovanoti atsiranda iš to, kad nežinia, ar kas dar gebės išlaikyti tuos daiktus, menančius prisiminimus, nes, anot pašnekovės, dabar kitokia visuomenė, visko pertekusi ir nebemokanti branginti. O seniau, kai buvo kiekvienam bute po tokią pačią sekciją ar kitus vienodus daiktus, tai moterys, norėdamos kaip nors išsiskirti iš minios ir papuošti savo namus, sugalvodavo įvairiausių rankdarbių, ir tai joms pavykdavo. Todėl didžia dalimi ir Konstancijos rankdarbiai buvo tam pritaikyti.

Ilgus metus gyvenę šalia knygyno, Andraičiai buvo ir knygų skaitytojai. Šiandien jie – bibliotekos lankytojai. Ponia Konstancija vis dar mėgsta medicininę literatūrą, detektyvus, nevengia ir grožinės, tik jos jau, sako, nebedomina literatūra apie meilę, nes ten labai daug naivumo... Tačiau kartais, jei tokia vis dėlto papuola į rankas, tai stengiasi ją perskaityti vien todėl, kad sužinotų kaip baigiasi...

Visuomenės bėda šiandien ponia Konstancija įvardina ir jaunimo nenorą skaityti knygų. „Mes vis dar Kalėdų proga dovanojam savo anūkams knygas, vildamiesi, kad jie kada nors jas paskaitys..."