(Šie metai – Vydūno sukakčių metai: vasario 20 d. – 60 metų nuo jo mirties, kovo 22 d. – 145 gimimo metinės).

Mykolas Šeduikis – Alantos šviesuolis, mokytojavęs 1926-1971 metais, dėstęs piešimą, braižybą, muziką, psichologiją, vadovavęs mokyklos orkestrėliui, mokinių chorui, organizavęs parodas, dainų šventes, piešęs dekoracijas saviveiklos kolektyvams, grimavęs artistus... Ir kiekviename žingsnyje skelbęs Vydūno mintis. Šiandien jis priskiriamas ir XXa. vidurio Lietuvos dailės istorinės tapybos atstovams. Jo kūrybinis palikimas buvo restauruotas ir pristatytas LR Seime, o po to įkurdintas Alantos gimnazijoje.

Jau daugiau kaip 40 metų Mykolo Šeduikio nėra tarp gyvųjų, bet vis dar juntama jo dvasia. Nuolatinė jos vieta – Alanta, tačiau ji gali būti bet kur, ten, kur gyvena bent vienas žmogus, pažinojęs buvusį Alantos mokytoją nuo 1926 – ųjų, dalyvavęs jo choruose, klausęs muzikavimo, matęs, kaip jis piešia ir tapo, girdėjęs apie jo gyvenimo būdą... Ar ne todėl ir šiandien mažas Alantos miestelis Molėtų rajone tebėra geros auros apsupty, kur gyvena šviesių minčių, kūrybingi žmonės?.. Viena jų – Vitalija Miškinienė, buvusi Mykolo Šeduikio mokinė, jo dėka pasirinkusi dailininkės kelią ir gyvenimą vydūniškoje dvasioje, su kuria ir buvau sutarusi susitikti, bet artimo žmogaus liga, dėl ko ji turėjo išvykti, mums tesudarė galimybę kalbėtis telefonu... Kita vertus, rugsėjo 16 d. „Respublikoje" Ferdinando Kauzono straipsnis „Kam reikalingos saugumo pažymos?" privertė paieškoti sąsajų tarp Vilhelmo Storostos – Vydūno, Mykolo Šeduikio, Vitalijos Miškinienės... Tarp Rytų ir Vakarų, tarp karminių mazgų Visatoje ...

Mykolo talentas

Gimė ir augo Mykolas Šeduikis Zarasų krašte, Degučiuose. Ten, kur Šeduikių giminė gyveno jau 400 metų... Kai mažajam Mykoliukui buvo vos 10 metų, vyko Pirmasis pasaulinis karas, jis skaičiavimo sąsiuvinyje piešė mūšius tarp carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos. Caro armijos karininkas, pamatęs tokius piešinius, uždraudė jam paišyti, mat dažnai jie pralaimėdavo... O kai Degučius buvo užėmę vokiečiai, tai vokiečių karininkas tokiais vaiko piešiniais likęs labai patenkintas ir padovanojęs akvarelę, teptuką ir spalvotus pieštukus. Berniukas, pasak brolio vaikaičio Alfonso, ir toliau iliustravęs karų kroniką, o žmonės eidavę žiūrėti. Keičiantis valdžioms, sąsiuvinis dingo, o atkurti to laiko dvasios Mykolas jau negalėjo... Tačiau visada piešė. Iš čia ir būtų galima atsekti savamokslio dailininko pomėgį istorinėms – batalinėms kompozicijoms, kurios jau po mokytojo mirties buvo ypač vertinamos: triptikas „Herkaus Manto žygis", „Žalgirio mūšis", tapytas septynerius metus..., atsitiktinai rasta freska Alantos mokykloje - dailininko E. Huberto paveikslo „Judo pabučiavimas" kopija.

1920 m. jis mokėsi Zarasų gimnazijoje, 1926 m. buvo paskirtas į Alantą mokytoju, o 1928m. vasarą, būdamas lietuvių kalbos ir literatūros kursuose Palangoje, pirmąkart susitiko su Vydūnu. (Nors pirmoji žinia apie Vydūną jį pasiekė gimnazijoje iš gamtos mokytojo J. Kardelio, o paskui po pagalve rado ir Vydūno raštus: „Amžina ugnis", „Prabočių šešėliai", „Žvaigždžių takais"). Po šio susitikimo Mykolas Šeduikis tapo tarsi „apkerėtas", kiekvienam sutiktam aiškino ir kalbėjo apie filosofą – žynį Vydūną, kuris smarkiai paveikė ir mokytojo gyvenimo būdą bei sustiprino tikėjimą laisva ateitimi. Nors jis, regis, visada gebėjo būti laisvas, tiek savo mintimis, tiek darbais... Vydūnas jį skatino ir piešti. Leido nutapyti jo portretą ir net pasirašė autografą. Liudininkai pasakoja, jog Šeduikio sukurtas Vydūno portretas neturėjęs sau lygaus: Vydūno dvasingumas čia žėrėjęs kaip saulė...

Būtent M. Šeduikį Vydūnas išsirinko savo paskaitų ciklo iliustratoriumi Palangoje. Jis turėjo nupiešti vaizdinius plakatus temoms: „Jaunimas – grožė lietuvių", „Paslaptinga visata ir žmogaus didybė". Galbūt jis pastebėjo jame tai, ką žinojo ir savy turint: „išrinkti esti žmonės tie, kurie, nors ir nemiklinti, bet yra pilna širdimi, spindinčia siela, giedra dvasia".

Džiaugsmo Dievas

Taip jį apibūdino buvusi mokinė Vitalija Lamauskaitė – Miškininenė, sakydama, kad tuomet visiems atrodė, jog mokytojas gyvens amžinai... Atrodė, kad jis nieko nemoko, o tik nukreipia teisinga linkme. Jo dėstomus dalykus ne išmokdavai, o pamildavai. Kiekviena pamoka buvo jo kūrybos proveržis, maža improvizacija, nes tuomet nebuvo jokių planų, o jei ir buvo, tai M. Šeduikis jų neturėjo. Kuo ypatinga buvo tuomet Alanta? Tuomet visi dainavo Alantoje, kartu su mokytoju, buvo šviesiau gyventi... Jis veikė mūsų vaizduotę savo piešiniais, žodžiu, nekasdieniška asmenybe. Buvo muzikalus. Grojo smuiku, fortepijonu. Pats gaminosi smuikus... Visuomet užsukdavus pas jį pasilabinti, pasišnekėti, jau būdama Dailės instituto studente. „Kokia tu laiminga, Vitalija, juk vaikštai po Meno sodą ir raškai jo vaisius" – yra pasakęs mokytojas. Tuomet, sako, parėjus namo visai kitos nuotaikos." Mokytojas net pačiu kritiškiausiu atveju mokėjo rasti atramos tašką ir jo pasakytus žodžius priimdavai kaip didžiausią dovaną. Jis buvo toks, koks yra....neturėjo slaptų minčių, nesiekė nieko savanaudiško, neturėjo pavydo jausmo. Jeigu kitam sekėsi, jis labai džiaugėsi. Jis buvo Džiaugsmo Dievas ir pats džiaugsmą dalino kitiems. Manau, kad už tai jį visi mylėjo. Jo nuoširdumas, atvirumas, meilė kitiems, buvo nenusakomi, pradedant gamta, aplinka, žmonėmis, ir pagaliau tauta, Lietuva. „

Alantoje tebėra namelis, kuriame gyveno mokytojas Mykolas. Viskas taip pat, kaip ir jam gyvam besant. Eleonora Grigaitė - geroji namų dvasia, tebesauganti Mykolo paliktą aurą, kiek įmanydama, rūpinasi nameliu, aplinka, kad galėtų apsilankyti visi norintys, pažinoję ar tik apie M. Šeduikį girdėję žmonės. Tik, anot buvusios mokinės Vitalijos, tyli ant sienos sukabinti smuikai ir neskamba fortepijonas. Bet, atrodo, jog mokytojas čia pat, gal mokykloj, gal išėjęs pasivaikščioti, tuoj sugrįš ir mums pasakos apie Lietuvos istoriją, paims į rankas smuiką, kambarėlis prisipildys nuostabių muzikos garsų ir vėl tvyros mokytojo dvasia...

Ką veikiu, kai būna liūdna? – skaitau Vydūną, ypač mėgstu skaityti sekmadieniais... atsigaunu.

Įžvalga ar aiškiaregystė?

Mykolas Šeduikis ne tik stengėsi gyventi kaip Vydūnas, bet ir vizualiai norėjo būti panašus į jį. Kiek pamena Šeduikių vaikaitis Alfonsas, tai dėdė mokytojas rengėsi labai tvarkingai: visada nešiojo baltus arba šviesius marškinius, išlygintas kelnes. Karštomis dienomis atsiraitodavo rankoves. Nešiojo įvairių spalvų kaklaraiščius, avėjo nublizgintus batus, kartais užsidėdavo skrybėlę. Nemėgo jis ir kaimiškų valgių. Stengėsi nuo jų atsisakyti, nes buvo vegetaras ir abstinentas, valgė tik jam vienam tinkamu laiku – pieniškus valgius, olandišką sūrį, balintą pupelių kavą, įvairias sriubas, vaisius ir daržoves. Galima sakyti, jog nesirgo, o jei sirgo, tai nenaudojo jokių vaistų. Vitalija Miškinienė, pasekėja buvusio mokytojo ir Vydūno idėjų, sako, irgi nenaudojanti vaistų. „Kad gerti antibiotikus, reikia turėti labai stiprų organizmą... Mes, kaip ir mokytojas Mykolas, gydomės arbatomis. Sinusitas nepraeis, jei nepakaitinsi jūros druska, nepakvėpausi kėnio aliejaus ar neišgersi stiklinės morkų sulčių..." M. Šeduikio vienas artimiausių draugų Alantoje buvo daktaras Juozas Mažeika. Jiedu eidavo pasivaikščioti po apylinkes, paežerėm, Virintos krantais. Ten maudydavosi iki pirmųjų šalnų, o žiemą trindavosi sniegu. Šnekėdavosi jiedu apie biosroves, medžius, lankė ąžuolynus. Ta pati Vitalija, baigusi studijas, dirbo Liaudies buities muziejuje dailininke – tekstilininke, kūrė sodybų interjerus, sako, irgi praktikavusi su kitais bendradarbiais pasivaikščiojimus gamtoje, o paskui ir darbas geriau sekdavosi. Šiandien džiaugiasi, kad po vieno minėjimo, skirto M. Šeduikiui, Vydūno idėjomis „užsikrėtė" ir jos sūnus. Sako, jis tikras vegetaras, nevalgąs nei kiaušinių, nei žuvies... O ji, kaip ir buvęs mokytojas, myli gėles, gamtą, prižiūri biteles ir turi ateities idėjų, minčių, kurias įgyvendinti ketina po dvejų metų – tuomet ir būsią galima apie ją, o ne apie šiuodu didžiavyriu kalbėti... Pasak jos, už žmogų kalbą jo darbai.

Alantos apylinkės, kaip ir likę žmonės, turbūt daug ką mena. Ir kaip mokytojas guldavosi ant žemės, išskėsdavo rankas ir užsimerkęs tylėdavo, kaip apglėbdavo ąžuolą ir imdavo arba palikdavo energiją, kaip mokėjo užhipnotizuoti šunį, prisijaukinti varlę... Kalbėjo apie Visatos erdves, atveriančias žmogui neišmatuotas galimybes, apie indų jogus ir visur turėjo pavyzdžiu Vydūną: „gražu yra tai, kas teikia palaimą... Žmogus gimė laisvas, toks turėtų ir gyventi, nekenkdamas artimiesiems." Ir vis dėlto jis turėjo įžvalgą, o gal ir aiškiaregystės dovaną. Jis žinojo, kada mirė jo motina, o pasak kolegos Antano Pivoro, nuo kalbų apie praeitį, Mykolas pereidavo į dabartį. Tuo metu buvo minimi Indijos įvykiai. M. Šeduikis primindavo Rytų filosofijos įtaką išvaduojant šalį iš kolonializmo jungo, o šiuose pavyzdžiuose jis matęs ir Lietuvos išsivadavimo kelią be kraujo praliejimo. Gali būti, kad imlus jaunuolis bus patyręs tiesioginį energijos ryšį su filosofu Vydūnu ir palaikęs jį telepatiniu būdu. Bet tai jau Mykolo Šeduikio legenda apie Mokytojo fenomeną...

Turėti šventnamy savy...

Gaila, kad „Respublikos" žurnalistas savo straipsnio nepavadino Vydūno žodžiais: Šventnamį reik savy turėti", turbūt bijodamas sulaukti mažai skaitytojų... Tiesą sakant, Mykolo Šeduikio pagalba, mes turime kitokią Alantą, o Vydūno dėka šventnamį turi Kintai. Gal iš tiesų mums nė nereikia važiuoti į Indiją, kad apčiuoptume Indijos kultūrą. Reikia aplankyti Alantą, Degučius, Kintus, Bitėnus, Palangą, Nidą...Ir pajausti, ar galime turėti šventnamy savy kiekvienas, net ir tuomet, kai, anot mokytojo Mykolo „garbė ir šlovė, suradusi jus, dar greičiau dingsta."...

P.S. Straipsnis buvo rengtas 105 – osioms Mykolo Šeduikio gimimo metinėms. Liūdna, bet namelis, kuriame gyveno šviesuolis, vienų buvo suremontuotas, o kitų sudegintas... Mieloji Eleonora atsidūrė Alantos senelių namuose, o visi mokytojo daiktai buvo pergabenti į Alantos gimnazijos muziejėlį.

Ne kiekvienam iš mūsų lemta tai patirti. Tačiau baltosios šviesos spindėjime atgimsta senoji išmintis, tyliai glūdėjusi Sandoros inde. Ir tada žinai, kad negali sustoti, nes baltoji vizija be galo stipri savo trauka.

Šiandien gali suminėti visą Giedraičių giminę, pažymėtą šia vizija, į tą pačią eilę gali sustatyti istorikę Arimetą Vojevodskaitę, buvusį Videniškių kleboną kun. Mykolą Balnį, net ir močiutę Tursienę, gyvenusią ant Baltadvario žemių ir taip įspūdingai pasakojusią apie kopūstus, išsilaikančius iki vasaros vidurio pilies rūsiuose... Net ir tuos, kurie ten lankėsi vienąkart, bet pajuto kažką daugiau... Visi jie tos šviesos pakylėti.

Tačiau didysis šviesos virpėjimas priklauso Palaimintajam Mykolui Giedraičiui. Kad ir kunigaikščio, kad ir vienturtis sūnus, Mykolas susirgo vaikystėje: nustojo augęs ir visam laikui liko raišas. Sulaukęs brandaus amžiaus, panoro būti vienuoliu. Krokuvoje, vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios, tapęs „baltuoju augustinjonu", gyveno labai kukliai, asketiškai, studijavo filosofiją Krokuvos akademijoje, kur gavo bakalauro laipsnį. Mėgo tvarkyti bažnyčią, puošti altorius ir patarnauti mišioms.

Ieškant dingusiųjų jis pradėjo garsėti kaip aiškiaregis, stebuklingai padėdavo sergantiems ir gaisro ištiktiems. Tačiau tam išeikvodavo begalę jėgų ir, nusprendęs atsisakyti šios Dievo dovanos, likusį gyvenimą paskyrė maldai ir pasninkui. Amžininkų pasakojimu jis ir mirė klūpodamas ir melsdamasis, žinodamas savo mirties dieną- 1485 metų gegužės ketvirtąją. Sakoma, jog prie jo karsto pradėję vykti stebuklai... Tik po gero šimtmečio jo palaikai buvo perkelti į Šv. Morkaus bažnyčios didžiojo altoriaus papėdę.

Keista, kad pagonybe alsuojančiame 15a. Rytų Lietuvos provincijos krašte buvo gimęs ir augęs toks žmogus? Tačiau Dievo valia- nenuspėjama... Didelis užsispyrimas ir valia irgi gali daryti, regis, nepasiekiamus dalykus. Istorikė Arimeta Vojevodskaitė, tik per savo užsispyrimą 1987 metais buvo gavusi tyrinėti Baltadvarį, bei šių žemių valdytojų kunigaikščių Giedraičių kartų istorinius faktus ir legendas, vaikštinėdama po Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios šventorių, kur būta kapinių, o po bažnyčia- laidojimo rūsiai, sakė, jog „pasikraunanti" teigiama energija, nes „studijuoja" mirusiųjų gyvenimus. Pavyzdžiui, karvedžio Martyno Giedraičio gyvenimas jai toks suprantamas: jis buvo stiprus ir geras. Tai galėtų būti kiekvienos moters svajonė apie vyro idealą, bet dabar tokius kvaileliais vadina... Tas nepelnyto epiteto Martynas ir buvo bene vienintelis to meto pasaulietis iš Giedraičių giminės, kuris, pagerbdamas giminaičio, pagarsėjusio stebuklais vienuolio Mykolo tėviškėje sumanė pastatyti naują bažnyčią. Atrodytų, jog Palaimintasis Mykolas Giedraitis ir buvo tas šviesulys, į kurį iš kartos į kartą, lygiavosi ir rikiavosi visa giminė. Neatsitiktinai joje buvo gausu vienuolių ir kunigų, o jau 19a. Žemaičiuose atsirado priežodis: „Kas Giedraitis, tai vis vyskupas".

Dvidešimt pirmosios kunigaikščių Giedraičių kartos atstovas Mykolas Giedraitis, buvęs dažnas svečias nuo 1989 metų Lietuvoje, o ir Videniškiuose, turėjęs viziją atstatyti Baltavarį, juk visa jų giminė- Daumanto palikuonys, atvirai dalinosi savo pastebėjimais su „Baltadvario pilies atkūrimo fondo" iniciatoriais ( savivaldybininkais, istorikais ir videniškiečiais): jųjų giminėje manoma, jog du vyskupai- Merkelis ir Arnulfas buvę geri, Steponas- naudingas (su prisitaikėliška gaidele), o Ignacijui paprasčiausiai nepasisekę, nes jis nespėjęs nieko svarbaus nuveikti... Nemokėdamas lietuvių kalbos, nes jam neteko laimės gimti Lietuvoje, profesorius Mykolas Giedraitis, uoliai bandė susigrąžinti kažkurioje kartoje prarastą Lietuvą. 1993 metais Oksforde (Anglija) buvo parengtas „Videniškių projektas", kuriame numatyta kurti jaunimo kultūros centrą Baltadvaryje, rekonstruojant Baltavario pilį, panaudojant po pasaulį išsisklaidžiusios Giedraičių giminės santaupas. Visa tai atrodė realu, kol vyko pilies teritorijoje kasinėjimai, kuriems talkino ir mokiniai, ir studentai, ir kuriems vadovavo garsus archeologas, o dabar dar garsesnis Albinas Kuncevičius, o finansavimą skyrė profesorius Mykolas Giedraitis bei rajono savivaldybė ir Kultūros ministerija. Dar 2001 metais A. Kuncevičius, duodamas interviu „Lietuvos žinioms" apie Baltadvarį, teigė, jog šis kultūros paminklas-„vienas iš nedaugelio, dar galintis paliudyti, kaip atrodė turtingo didiko tėvonija16-17 amžiuje. Tai fantastiškai įdomus ir palyginti gerai išsilaikęs objektas. Jį atstatyti bei įrengti turistų lankomą motelį, kuriame būtų galima ir apsinakvoti, manau, visai, realu". Kasinėjimai baigėsi, berods, 2003 metais. Faktas tas, kad Mūriniai Videniškiai (Baltadvaris)- kunigaikščių Giedraičių tėvonija, bet tik su vizija. Mat, ne kaip norėta ir tikėtasi, oficialiai Baltadvaris tapo ne Giedraičių giminei priklausančiu objektu, bet Molėtų rajono savivaldybei, kuri palaiko ryšius su šia gimine, bet –prikelti naujam gyvenimui pilį ar taip ir palikti-yra jos reikalas. Regis, tai galėtų padėti tik jungtinės ES pajėgos, patys Giedraičiai ir galbūt Švedija, vertindama savo meistrų,16a. mūrijusių Baltavarį, kultūrinį paminklą....

Kad pajustum baltosios šviesos spindesį, sklindantį iš Palaimintojo Mykolo iki mūsų dienų, žinoma, reiktų nuvažiuoti į Krokuvą, į Šv. Morkaus bažnyčią. Negalintiems to padaryti, bent jau pradžiai, reiktų atvykti į Videniškius ir pasižiūrėti į klūpantį vienuolį- 18a. nežinomo dailininko paveikslą bažnyčioje.

Žiūri į jį ir tarytum žinai, kad toks buvo jo priešmirtinis klūpojimas, turintis trauką kartų kartoms, žinai, kad šis, dešinysis bažnyčios kampas- simboliškai reikšmingas, nes ten, tolėliau- 17a. vienuolyne gyveno jo broliai, o čia, po dešiniuoju altoriumi- kelias pas mirusius- gimines ir brolius, kurį saugo Palaimintasis Mykolas...

Nenorėčiau būti apšaukta bedieve, bet šiokie tokie tamsuliai ateina į mano mintis ir temdo šios šviesos spindesį. Ar negalėjo Videniškių bažnyčios statymo idėją pastūmėti ir palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto patvirtinimo byla, antrą kartą pradėta 16-17 amžių sandūroje, Krokuvos dieceziją valdant kardinolui Jurgiui Radvilai, Videniškių kaimynui ir Merkelio Giedraičio (Žemaičių vyskupo, taip pat palaimintojo) bičiuliui... Jei „Bažnytinė enciklopedija" regulinių kanauninkų vienuoliją išgarsinusį vienuolį Mykolą Giedraitį vadina „brangiausiu tos vienuolijos perlu", tai kodėl tik 1999 metais, kaip rašė „Bažnyčios žinios", Krokuvos arkivyskupijoje baigtas diecezinis procesas dėl Mykolo Giedraičio, vadinamo palaimintuoju, kanonizacijos. Liaudis jį juk seniai, dar gyvam esant, laikė šventu žmogumi, o bažnyčia tylėjo. Dar daugiau mįslių pasėja vyskupas Jonas Boruta. Jei dvasiškai subtilios asmenybės ypatingu būdu jaučia šventų žmonių artumą, tai tokiais buvę Mykolas Giedraitis ir kitas lietuvis Krokuvoje- Kazimieras Jogailaitis... Mykolas buvo trejetu dešimčių vyresnis, bet šventiems pokalbiams tai tikrai neturėjo trukdyti. Kazimieras Jogailaitis (turėjęs būti karaliaus sosto įpėdiniu) -mirė metais anksčiau- 1484 m. kovo 4d. ir kur kas jaunesnis už vienuolį Mykolą... ir tapo Šventuoju, o Mykolas dar ir šiandien tik Palaimintasis... Dar vienas momentas, minimas daugelio tikinčiųjų: prie Palaimintojo kapo visada melsdavęsis Popiežius Jonas Paulius II. Stebuklams, žinoma, nesvarbu nei laikas, nei vieta, nei amžius. Tačiau, kai jauti, jog šventus dalykus pavynioja į politinius ir bažnytinius reikalus, baltasis šviesos spindesys tampa nebe toks akinantis...

Alvydo Balandos nuotrauka

Šįmet spalio 25 dieną buvo 105-oji „vargšų ir vienišųjų" daktarės Marijos Apeikytės gimimo sukaktis, o spalio 27-ąją – dvidešimt septintosios mirties metinės. 1991metais buvau parengusi ir išspausdinusi straipsnį apie daktarę rajono laikraštyje. Buvo keistas laikotarpis, kai žodis reiškė daug daugiau už sąžinę... Daugeliui nepatiko pavadinimas „Vienužė" ir tos vienužės interpretacija, kurią pateikiau straipsnio pabaigoje. Giminės manė, jog ji buvo nusipelniusi didesnės kolegų pagarbos ir priežiūros ligos patale, o kolegos įsižeidė... Kurie buvo teisesni šiandien jau ir nesvarbu. Tarp gyvųjų nebėra nei kaltintojų, nei gynėjų, bet turiu buvusio Molėtų dekano P. Milašiaus liudijimą, ginantį mano interpretaciją...

Šiandien dar yra jos pacientų ir kolegų, kurie prisimena daktarę Apeikytę. Dauguma tų prisiminimų – šilti, geri ir vis dar gyvi. Žiūrėk, išgelbėjo vaiką nuo apendicito operacijos, nes pilvą skaudėjo dėl kirminų... Priėmė į darbą nepilnametę, nes šeimoje buvo vyriausias vaikas... buvo griežta, reikli, bet teisinga...

Vienužė

Kiekvienas, ateidamas į šią žemę, atsineša ir savo dieną, savo likimą. Marijos Apeikytės dienos sukosi ties jai skirta vienužės dalia...

ODESA. 1907 metai. Spalio 22 diena. Marija Sapiežinska pagimdė dukrą. Trečia dukra šeimoje, matyt, nelabai nudžiugino viešbučio tarnautoją Mykolą Apeikį, tačiau likimas vyresnėles atėmė, palikdamas tik jaunėlę Mariją, o paskui dar atsiuntė ir pora sūnų.

Gražu ir gera buvo tuometinėje Odesoje. Vakarais kilmingos šeimos mėgdavo pamariu pasivaikščioti, iki vėlumos lošdavo kortomis, inteligentai rinkdavosi vakariniams pasišnekėjimams...

Atūžusi revoliucija viską apvertė aukštyn kojomis. Prasidėjo badas. Turgavietė laikėsi savų principų: jei baltieji užėjo – valgyti bus, jei raudonieji – tuščia . Ir ėjo šie, plėšė ir kratė.

Gogolio gatvėje Nr. 14, kur gyveno Apeikių šeimyna, buvo mažas kambarėlis, į kurį dėdavo maisto atsargas. Gudrus ir apsukrus Mykolas Apeikis, spėjęs įsidarbinti pirmininku, kaip rūpestingas šeimos tėvas, buvo priverstas apmulkinti raudonuosius. Užtiesęs duris kilimu ir prispaudęs lova, guldydavo žmoną, sakydamas, kad ši serga šiltine. Šeima maitinosi, o nealkani vaikai prisigalvodavo žaidimų. Mėgstamiausia jiems būdavo užsikarti ant stogo ir paspoksoti: kas gi dedasi aplinkui. Nieks nė neįtarė, kad vaikai stebi budelius. Gretimo namo uždarame kieme kasdien mirdavo šimtai nekaltų žmonių – Rusijos inteligentų. Kaip išdvėsusius gyvulius, dar šiltus jų lavonus, raudonžvaigždžiai mesdavo į tą pačią mašiną, atlaisvindami vietą kitiems...

Badmetis, suirutė, lavonų tvaikas, ligos, kančia, baimė ir nežinia vis dažniau vertė pagalvoti apie Lietuvą. Ir, pasitaikius pirmai progai, Mykolas Apeikis nutarė grįžti namo.

UTENA. Nesvetingai sutiko „bėglį" broliai ir sesės Debeikiuose. Kaimo žmonės šaipėsi iš sumiesčionėjusių giminaičių, iš jų aprangos ir elgsenos... Ne pyragai buvo ir lenkaitei Marijai, pasilikusiai giminaičių ūkyje, mat, nemokėjusi duonos kepti, ne taip auklėjusi vaikus... Todėl ypatingos giminystės nejautė abi pusės. Ir draugais, ir artimaisiais tapo Sirutėnų dvaro šeimininkai Žadeikiai. Kartu šventes švęsdavo, kartu vaikus į gimnaziją leido...

Mykolas Apeikis, būdamas Akcizo revizoriumi, uždirbdavo ne tiek daug, o už trijų vaikų mokymąsi „Saulės" gimnazijoje reikėdavo mokėti po 450 litų per metus. Direktoriui sumažinus mokestį iki 300 litų, tėvas šiaip taip išsiversdavo. 1928 metais dukra Marija pirmoji baigė šią gimnaziją. Tolimesniam dukters mokymui tėvas neturėjo pinigų, todėl buvo nuspręsta, kad Marija ieškosis darbo. Deja, veltui varstė įstaigų duris – darbo nebuvo. Tuomet tėvui toptelėjo protinga mintis: šnektelti su apskrities viršininku J. Motiejūnu – Valevičiumi. Pajuokavęs, kad sąžinė neleistų jauną mergaitę išsiųst į tolimą užkampį, nes ji ten pražūtų, liepė atsiųsti dukrą po savaitės. Jai pasirodžius, buvo pasakyta, kad apskrities valsčių miesteliams trūksta daktarų. Su tokiu pasiūlymu Marija sutiko, nes žinojo, kad gaus 150 litų stipendiją. Tačiau valdyba diktavo dar ir savo sąlygas. Baigusi studijas M. Apeikytė turėsianti grąžinti (per tam tikrą laiką) jai išmokėtą stipendiją, kad jos vietoje galėtų mokytis kitas. Privaloma būtų ir kelių metų stažuotė ligoninėje, o dveji metai bet kuriame apskrities valsčiuje, nemokamai gydant vargšus ir vienišus. Paskutiniame punkte buvo pasakyta: „ Šias sąlygas išpildžiusi, galėsite važiuoti kur tik jums patinka". Tik neprireikė šio punkto būsimai daktarei.

1935 metų vasario 27 dieną, sėkmingai baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijusi medicinos gydytojo laipsnį, sugrįžo į Uteną. Tėvas jau buvo miręs, broliai išsivažinėję, todėl vienintelė paguoda liko mamunė. Tik nedavė ramybės mintis apie garsius daktarus: Jauniškį (Molėtuose) ir Šumacherį (Anykščiuose). Gal sulauks pagalbos, išgirs patarimų ir suras užuovėją? Ji pasirinko Molėtus, kur laukė didelis ir sunkus išbandymų kelias.

MOLĖTAI. Kolega Jauniškis buvo džentelmeniškas, bet išliko šaltas ir orus. Kas žino, gal akies mirksniu įžvelgė rimtą konkurentę, o gal net nenorėjo taip galvoti... Juk 1936 metais tiek pat kainavo kilogramas sviesto ir vizitas pas daktarą Jauniškį – 4 litai. M. Apeikytė liko ištikima duotam žodžiui ir likimo įpirštai profesijai: „Aš nejutau jokio pašaukimo, - sakė ji, - aš tenorėjau būti žmonėms naudinga. O po Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nelaimingų: sunkiai sergančių, anksti mirštančių. Man pasirodė, jog aš, būdama gydytoja, galėsiu jiems padėti..."

Išsinuomavusi trijų kambarių butą Gordono name, Marija mokėjo po 100 litų per mėnesį. Čia buvo ir laukiamasis, ir kabinetas. Žmonių netrūko, nors turtingieji nepatikliai žiūrėjo į „vargšų" daktarę. Ilgainiui, pamatę gydytojos stropumą, nuoširdumą ir sugebėjimus, patikėjo ja. Pamažu apsiprato ir Marija.

Šis kraštas nebuvo pasakų šalis. Čia buvo ir tokių sodžių, kur nė spindulėlis šviesos dar nežibėjo: „kur knygų ir laikraščių neskaito, kortosna lošia ir girtuokliauja..." Mažai čia buvo ir šviesuomenės. 1936 metų vasarą į M. Apeikytės priimamąjį atkako aukštas, kiek pakumpęs žmogus, ieškodamas kedro aliejaus. Kiek buvo džiaugsmo: tokiame užkampyje rasti neįkainojamą daiktą. Taip užsimezgė tauri bičiulystė su Petronėle ir Pranciškumi Šivickiais. Grabuosto ežero salos egzotika atpalaiduodavo, o pokalbiai su profesoriumi teikdavo naujų žinių... Ir jei ne karas, daktarė Apeikytė kartu su Šivickiais būtų viešėjusi Vakarų Europoje, aplankiusi Šveicariją...

KARAS. Nuo plaučių uždegimo mirė daktaras Jauniškis. Mieste nebuvo lentų, baigėsi vinys, nebuvo ir graboriaus. Pirmoji – kolegos – inteligento buitiškai paprasta mirtis... Jų buvo šimtai...

Tada, po tėvo mirties, Mariją buvo apėmusi graužatis. „Jei neįstengiau išgelbėti artimiausio žmogaus, tai ko vertos mano žinios, ir kokios ribotos yra mano galimybės?" Bet kitas balsas nugalėjo, ir Marija kantriai nešė uždėtą atsakomybės naštą.

Ji matė, kaip sovietų armijos kariai, bėgdami nuo vokiečių, pakelėse išmėtė sunkiai sužeistus, merdinčius, bet dar gyvus savo" draugus", ir ryžosi juos surinkti. „Jūs drąsi moteris", – sakės vokiečių chirurgas, – bet nepamirškite, kad ir aš vokietis".

Išsigelbėjimo uostas buvo Šivickių sala. Ji priglaudė ir karininko žmoną, ir pusprotę Jauniškio dukterį, slaugė dešimtis miško brolių ir pagelbėjo „skrebams", skubėjo pas gimdyvę ir dovanojo jai šeimyninę relikviją – sidabrinį šaukštelį... Ir vis tiek kažkas kyštelėjo liežuvį. Sekė kiekvieną jos žingsnį...

O paskui, po karo, padarė ją " tautos didvyre" ir papuošė bronziniais ordinais. „Patys davėt, patys ir atvežkit" , – sakė gydytoja, ir buvo teisi...

POKARIS. Daktarė Apeikytė imasi atkuriamojo darbo. Jos dėka išsaugota karo metų ligoninės turto dalis praverčia Molėtų ligoninei. Ji dirba vyriausiąja gydytoja, išrenkama apskrities deputate. Ir toliau išlieka tvirta ir nekeičianti pozicijos. „Prie jokių organizacijų bei partijų nei gimnazijos, nei universiteto , nei tarnybos metu nepriklausiau. Jokio nejudamo turto nei mano tėvai, nei aš neturėjau." Visagalė partija jos nesugundė. Ne tituluose ir tuščiagarbėje ji matė sėkmę, o žmogaus paprastume. Ir vis klausė save: „Ar viską padariau, kad išgelbėčiau žmogų?" O tada apie save nebegalvojo...

MEILĖ IR LIGA. Dvi priešingybės, lydėjusios daktarę. Meilė žmonėms, pacientams, artimiesiems ir ... vienintelė meilė. Tik patys artimiausieji žinojo jo vardą. Daug jaunikių tiesė rankas, bet visiems buvo atsakyta neigiamai. „Aš neapkenčiu bet kokios išdavystės, – sakė Marija. – Kai žmogus išduoda savo tėvynę, savo draugą, savo sąžinę, savo meilę ar žodį...". Apnikdavo liūdnos mintys, bet ir vėl nugindavo jas šalin. Gal ir nesirgtų, jei būtų gimdžiusi... Nesmerkė ji vienišų motinų. Tik sakė: „Jaunystėje aš gydžiau baisias ligas, kurias dažniausiai sukeldavo sunkios žmonių gyvenimo sąlygos. Dabar mes gydome ne mažiau pavojingas ligas, kurias sukelia slogūs kai kurių žmonių tarpusavio santykiai, švelnumo, jautrumo, atidumo, pagarbos žmogui ir sau pačiam nebuvimas".

Ji sirgo, bet niekada neištarė žodžio MIRTIS. Gal tariamai buvo rami, o gal tikėjo... Tik prieš antrąja operaciją pasakė brolienei: „Jei su manimi kas atsitiktų – palaidok mano jaunystės mieste, kur ilsisi tėvai..."

1985 metų spalio 27-osios naktį garsi Molėtų daktarė mirė.

Penkiasdešimt metų paaukojusi ligoninei, mirė jos vienutėje. Jai neskambino Molėtų bažnyčios varpai, nes miestelio centre stovėjo dar vieni – baltieji rūmai, iš kurių buvo pagrasinta: susidorosim.

Tokie tada buvo jos Molėtai...

Praėjusiame amžiuje Luokesoje, šalia Molėtų, gyveno keistas žmogus – Česlovas Juškevičius, vadintas" Luokesos Velniu". Kas matę jį, kas nematę, bet visi buvo girdėję tokį vardą, kurį po šiai dienai žino, o vietiniai gyventojai dar ir šiandien ežerą vadina jo vardu...

Gyveno kartą žmogus...

Niekas nežino, kada, kaip ir iš kur į Molėtų kraštą atsidangino Česlovas Juškevičius. Bent jau nebėra tų tarp gyvųjų, o tie, kurie jį dar mena, gimę tarp 1920-1935 metų, sako, kad kai jie atėjo į šį pasaulį, Luokesos Velnias jau gyveno, beveik nesikeisdamas savo išvaizda ir amžiumi... Jiems ūgtelėjus, buvę įdomu pamatyti tikrą velnią, tačiau tekdavę nusivilti, mat tas velnias atrodęs kaip dėdė kolūkietis ir be ragų... Tačiau jo mintys tais laikais buvo labai keistos, nesuprantamos, o gal ir pavojingos... Tačiau dar keistesnis buvo žmogaus gyvenimo būdas: nei prekeivis, nei veltėdis, nei inžinierius, nei gamtininkas, tačiau visa tai ir dar daugiau slypėjo to žmogaus elgesy... Šiandien galima būtų suabejoti, ar tas žmogus iš tiesų turėjo savo vardu pasą ir kokios tautybės jis buvo: lietuvis, vokietis, žydas... Mat Česlovo Juškevičiaus pavardę galima aptikti taip vadinamoje Mėmelando Frederinkoj, kur vykdavo senoji žydų rinka ir gyveno daug žydų, tačiau 1923- 1939 metais tarp jų vyko didžiulė gyventojų kaita. Maždaug tuo laikotarpiu prekyba vertėsi ir Luokesoje apsistojęs Česlovas Juškevičius. Kaip ir iš kur jis gaudavo prekių paprasti gyventojai tais laikais nesidomėjo. Tik pamena, kad tarp visokių abrozdėlių jis turėdavo ir knygelių. Vienų teigimu jos buvusios marksistinės, kitų – prieš smetoninę Lietuvą. Jei kas stabtelėdavo šalia jo, jis pradėdavo aiškinti apie kitokį gyvenimą, kad Dievo nėra, o žmogus galįs nugalėti gamtą. Už tokią laisvamanystę, kitų agitaciją ir paties nėjimą į bažnyčią, Molėtų klebonas kun. Matas Lajauskas bažnyčioje per pamokslą jį pavadino ne žmogumi, o Luokesos Velniu. Pavadinimas taip prigijo, kad tebėra gyvas ir šiandien...

Apsimetėlis ar kvailys?...

Molėtiškis, buvęs istorijos mokytojas, karo veteranas Steponas Kulbis, sako, menąs, kaip Luokesos velnias prekiaudavo. Jis su draugais lėkdavęs jo pažiūrėti. Šis buvęs mandagus, siūlydavęs knygučių paskaityti, bet jis tuo metu dar nemokėjęs skaityti. Dar didesnį vaikų susidomėjimą kėlęs Luokesos Velnias, kai pradėjęs kasti griovius, norėdamas sujungti du šalia jo buveinės esančius ežerus, o paskui jo mintis buvus kasti kanalą ir pakreipti vandens vagą iki Siesarties upės, ir taip sujungti su Baltijos jūra... Pasak S. Kulbio, jam turbūt buvo pasimaišę galvoje, nes aplinkui gyveno ūkininkai ir vargu ar jam būtų davę kasinėti jų žemėse. Tačiau vaikai eidavę pažiūrėti tų kasinėjimų ir velnio buveinės. Buveinė buvus virš upelio, pastatyta ant medinių „polių", apkaišyta eglišakėm.

Kažkokiu būdu jis turėjo nuosavos žemės, bet nieks nežino kieno ir kaip. Tačiau gyveno miške. Keisčiausia, kad buvo ir velnienė, maloni senyva moteriškė, kuri laikė ožką ir vaikams, atėjusiems pažiūrėti „melioracijos", siūlydavusi pieno. Vardu ją mažai kas vadino, todėl ir nepamena.

Užėjus vokiečiams, pasak S. Kulbio, baltaraiščiai, padedant kunigams, tampė ir Luokesos Velnią, bet jo nesušaudė. Žuvo tikriausiai jis pats, užgriuvus jo žeminei.

Artimiausio kaimyno liudijimai

Artimiausias Luokesos Velnio kaimynas – Antanas Guobys, užaugęs prie šių „velnių" , žino daug paslapčių ir mena daug vaikystės vaizdinių. Velnienė gyvenusi jų troboj, miegojusi ant pečiaus ir ubagavusi. Pririnkusi maisto, nešdavusi savo vyrui. Keistas dviejų vedusių žmonių gyvenimas... Gali būti, kad tos vedybos irgi pramanas. Nors sklido gandas, kad dėl meilės šiai moteriai jis metė kunigystę... Turbūt, kad daug paslapčių nusinešė Antano tėvai, o pats Antanas, kaip ir dauguma to meto žmonių, mažai domėjosi kitų gyvenimais. Tačiau keista, kad artimiausi kaimynai irgi nežino ant kieno žemės ir kaip čia atsidūrė iš pradžių prekeivis Česlovas Juškevičius, o paskui ir „melioratorius"... Pasak Antano, jis tos žemės niekada nedirbo, ja naudojosi kitas kaimynas, gyvenęs kitoje kelio pusėje, kurio žemėje jau vėliau kanalus rausė taip vadinamas Luokesos velnias, norėdamas pagelbėti visiems žmonėms ir įrodydamas, jog žmogus gali nugalėti gamtą – pastatyti ant kalno elektrinę.

Gal čia buvo koks susitarimas, o gal kiti dalykai... A. Guobio pirmas vaizdinys, paklausus apie šį keistuolį, buvo apie prekybą. Mat jis turėjęs didelį gauruotą juodą šunį, kuris buvęs pakinkytas ir traukdavęs jo prekybos karučius kasdien... Šiandien ir cirke to nepamatysi... Antras vaizdinys, kai nuo Luokesos Velnio gavęs lazda, mat užvertęs jo griovį, o trečias, kurio jis nėjęs žiūrėti, tai velnio mirtis. Velnienė atėjus rėkdama, jog nė kopūsčiukai ar bulvių košytė, nunešta iš vakaro, nesuvalgyti, o pats velnias gulįs prispaustas, tik galva kyšo... Maža to, kai jis grįžęs iš mokyklos, buvęs penktoje klasėje, ruošęs pamokas, nėjęs žiūrėti antros dalies kraupaus reginio. Girtų vyrų, kaip sakoma, Luokesos Velnias, jau miręs, buvęs pastatytas svirno lange per naktį... Greičiausiai jį palaidoję suvyniotą kokioje medžiagoje Pakryžės kapinių pakrašty... Po laidotuvių nežinia kur dingusi ir velnienė.

Mįslė

Tarybiniais metais Luokesos bibliotekoje dirbusi Anastazija Kuliešovaitė, kelia mįslingą klausimą, kodėl partiečiai leido jį palaidoti negarbingai, o paskui niekam neliepė prižiūrėti jo kapo, jei jis buvo, pasak kai kurių žmonių pasakojimų, agentas? Kitas klausimas, ar jis žuvo todėl, kad to norėjo Dievas?... Paprastai žmonės būna Jo valios vykdytojais... Buvo kalbama, kad mirtis buvo paskubinta, tik nežinia kurių partiečių... Jei S. Kulbis atmeta tokią versiją, tai A. Guobys neatmeta tokios galimybės, jog kažkas galėjęs pašokinėti ant žieminės Luokesos velnio buveinės, kas galėję iššaukti žemės griūtį, nes žiemos laikotarpiu jis turėjęs tunelį ir kūrenęs ten" pečiuką", ten ir miegodavęs... Ši amžiaus paslaptis dar nėra įminta...