(Šie metai – Vydūno sukakčių metai: vasario 20 d. – 60 metų nuo jo mirties, kovo 22 d. – 145 gimimo metinės).

Mykolas Šeduikis – Alantos šviesuolis, mokytojavęs 1926-1971 metais, dėstęs piešimą, braižybą, muziką, psichologiją, vadovavęs mokyklos orkestrėliui, mokinių chorui, organizavęs parodas, dainų šventes, piešęs dekoracijas saviveiklos kolektyvams, grimavęs artistus... Ir kiekviename žingsnyje skelbęs Vydūno mintis. Šiandien jis priskiriamas ir XXa. vidurio Lietuvos dailės istorinės tapybos atstovams. Jo kūrybinis palikimas buvo restauruotas ir pristatytas LR Seime, o po to įkurdintas Alantos gimnazijoje.

Jau daugiau kaip 40 metų Mykolo Šeduikio nėra tarp gyvųjų, bet vis dar juntama jo dvasia. Nuolatinė jos vieta – Alanta, tačiau ji gali būti bet kur, ten, kur gyvena bent vienas žmogus, pažinojęs buvusį Alantos mokytoją nuo 1926 – ųjų, dalyvavęs jo choruose, klausęs muzikavimo, matęs, kaip jis piešia ir tapo, girdėjęs apie jo gyvenimo būdą... Ar ne todėl ir šiandien mažas Alantos miestelis Molėtų rajone tebėra geros auros apsupty, kur gyvena šviesių minčių, kūrybingi žmonės?.. Viena jų – Vitalija Miškinienė, buvusi Mykolo Šeduikio mokinė, jo dėka pasirinkusi dailininkės kelią ir gyvenimą vydūniškoje dvasioje, su kuria ir buvau sutarusi susitikti, bet artimo žmogaus liga, dėl ko ji turėjo išvykti, mums tesudarė galimybę kalbėtis telefonu... Kita vertus, rugsėjo 16 d. „Respublikoje" Ferdinando Kauzono straipsnis „Kam reikalingos saugumo pažymos?" privertė paieškoti sąsajų tarp Vilhelmo Storostos – Vydūno, Mykolo Šeduikio, Vitalijos Miškinienės... Tarp Rytų ir Vakarų, tarp karminių mazgų Visatoje ...

Mykolo talentas

Gimė ir augo Mykolas Šeduikis Zarasų krašte, Degučiuose. Ten, kur Šeduikių giminė gyveno jau 400 metų... Kai mažajam Mykoliukui buvo vos 10 metų, vyko Pirmasis pasaulinis karas, jis skaičiavimo sąsiuvinyje piešė mūšius tarp carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos. Caro armijos karininkas, pamatęs tokius piešinius, uždraudė jam paišyti, mat dažnai jie pralaimėdavo... O kai Degučius buvo užėmę vokiečiai, tai vokiečių karininkas tokiais vaiko piešiniais likęs labai patenkintas ir padovanojęs akvarelę, teptuką ir spalvotus pieštukus. Berniukas, pasak brolio vaikaičio Alfonso, ir toliau iliustravęs karų kroniką, o žmonės eidavę žiūrėti. Keičiantis valdžioms, sąsiuvinis dingo, o atkurti to laiko dvasios Mykolas jau negalėjo... Tačiau visada piešė. Iš čia ir būtų galima atsekti savamokslio dailininko pomėgį istorinėms – batalinėms kompozicijoms, kurios jau po mokytojo mirties buvo ypač vertinamos: triptikas „Herkaus Manto žygis", „Žalgirio mūšis", tapytas septynerius metus..., atsitiktinai rasta freska Alantos mokykloje - dailininko E. Huberto paveikslo „Judo pabučiavimas" kopija.

1920 m. jis mokėsi Zarasų gimnazijoje, 1926 m. buvo paskirtas į Alantą mokytoju, o 1928m. vasarą, būdamas lietuvių kalbos ir literatūros kursuose Palangoje, pirmąkart susitiko su Vydūnu. (Nors pirmoji žinia apie Vydūną jį pasiekė gimnazijoje iš gamtos mokytojo J. Kardelio, o paskui po pagalve rado ir Vydūno raštus: „Amžina ugnis", „Prabočių šešėliai", „Žvaigždžių takais"). Po šio susitikimo Mykolas Šeduikis tapo tarsi „apkerėtas", kiekvienam sutiktam aiškino ir kalbėjo apie filosofą – žynį Vydūną, kuris smarkiai paveikė ir mokytojo gyvenimo būdą bei sustiprino tikėjimą laisva ateitimi. Nors jis, regis, visada gebėjo būti laisvas, tiek savo mintimis, tiek darbais... Vydūnas jį skatino ir piešti. Leido nutapyti jo portretą ir net pasirašė autografą. Liudininkai pasakoja, jog Šeduikio sukurtas Vydūno portretas neturėjęs sau lygaus: Vydūno dvasingumas čia žėrėjęs kaip saulė...

Būtent M. Šeduikį Vydūnas išsirinko savo paskaitų ciklo iliustratoriumi Palangoje. Jis turėjo nupiešti vaizdinius plakatus temoms: „Jaunimas – grožė lietuvių", „Paslaptinga visata ir žmogaus didybė". Galbūt jis pastebėjo jame tai, ką žinojo ir savy turint: „išrinkti esti žmonės tie, kurie, nors ir nemiklinti, bet yra pilna širdimi, spindinčia siela, giedra dvasia".

Džiaugsmo Dievas

Taip jį apibūdino buvusi mokinė Vitalija Lamauskaitė – Miškininenė, sakydama, kad tuomet visiems atrodė, jog mokytojas gyvens amžinai... Atrodė, kad jis nieko nemoko, o tik nukreipia teisinga linkme. Jo dėstomus dalykus ne išmokdavai, o pamildavai. Kiekviena pamoka buvo jo kūrybos proveržis, maža improvizacija, nes tuomet nebuvo jokių planų, o jei ir buvo, tai M. Šeduikis jų neturėjo. Kuo ypatinga buvo tuomet Alanta? Tuomet visi dainavo Alantoje, kartu su mokytoju, buvo šviesiau gyventi... Jis veikė mūsų vaizduotę savo piešiniais, žodžiu, nekasdieniška asmenybe. Buvo muzikalus. Grojo smuiku, fortepijonu. Pats gaminosi smuikus... Visuomet užsukdavus pas jį pasilabinti, pasišnekėti, jau būdama Dailės instituto studente. „Kokia tu laiminga, Vitalija, juk vaikštai po Meno sodą ir raškai jo vaisius" – yra pasakęs mokytojas. Tuomet, sako, parėjus namo visai kitos nuotaikos." Mokytojas net pačiu kritiškiausiu atveju mokėjo rasti atramos tašką ir jo pasakytus žodžius priimdavai kaip didžiausią dovaną. Jis buvo toks, koks yra....neturėjo slaptų minčių, nesiekė nieko savanaudiško, neturėjo pavydo jausmo. Jeigu kitam sekėsi, jis labai džiaugėsi. Jis buvo Džiaugsmo Dievas ir pats džiaugsmą dalino kitiems. Manau, kad už tai jį visi mylėjo. Jo nuoširdumas, atvirumas, meilė kitiems, buvo nenusakomi, pradedant gamta, aplinka, žmonėmis, ir pagaliau tauta, Lietuva. „

Alantoje tebėra namelis, kuriame gyveno mokytojas Mykolas. Viskas taip pat, kaip ir jam gyvam besant. Eleonora Grigaitė - geroji namų dvasia, tebesauganti Mykolo paliktą aurą, kiek įmanydama, rūpinasi nameliu, aplinka, kad galėtų apsilankyti visi norintys, pažinoję ar tik apie M. Šeduikį girdėję žmonės. Tik, anot buvusios mokinės Vitalijos, tyli ant sienos sukabinti smuikai ir neskamba fortepijonas. Bet, atrodo, jog mokytojas čia pat, gal mokykloj, gal išėjęs pasivaikščioti, tuoj sugrįš ir mums pasakos apie Lietuvos istoriją, paims į rankas smuiką, kambarėlis prisipildys nuostabių muzikos garsų ir vėl tvyros mokytojo dvasia...

Ką veikiu, kai būna liūdna? – skaitau Vydūną, ypač mėgstu skaityti sekmadieniais... atsigaunu.

Įžvalga ar aiškiaregystė?

Mykolas Šeduikis ne tik stengėsi gyventi kaip Vydūnas, bet ir vizualiai norėjo būti panašus į jį. Kiek pamena Šeduikių vaikaitis Alfonsas, tai dėdė mokytojas rengėsi labai tvarkingai: visada nešiojo baltus arba šviesius marškinius, išlygintas kelnes. Karštomis dienomis atsiraitodavo rankoves. Nešiojo įvairių spalvų kaklaraiščius, avėjo nublizgintus batus, kartais užsidėdavo skrybėlę. Nemėgo jis ir kaimiškų valgių. Stengėsi nuo jų atsisakyti, nes buvo vegetaras ir abstinentas, valgė tik jam vienam tinkamu laiku – pieniškus valgius, olandišką sūrį, balintą pupelių kavą, įvairias sriubas, vaisius ir daržoves. Galima sakyti, jog nesirgo, o jei sirgo, tai nenaudojo jokių vaistų. Vitalija Miškinienė, pasekėja buvusio mokytojo ir Vydūno idėjų, sako, irgi nenaudojanti vaistų. „Kad gerti antibiotikus, reikia turėti labai stiprų organizmą... Mes, kaip ir mokytojas Mykolas, gydomės arbatomis. Sinusitas nepraeis, jei nepakaitinsi jūros druska, nepakvėpausi kėnio aliejaus ar neišgersi stiklinės morkų sulčių..." M. Šeduikio vienas artimiausių draugų Alantoje buvo daktaras Juozas Mažeika. Jiedu eidavo pasivaikščioti po apylinkes, paežerėm, Virintos krantais. Ten maudydavosi iki pirmųjų šalnų, o žiemą trindavosi sniegu. Šnekėdavosi jiedu apie biosroves, medžius, lankė ąžuolynus. Ta pati Vitalija, baigusi studijas, dirbo Liaudies buities muziejuje dailininke – tekstilininke, kūrė sodybų interjerus, sako, irgi praktikavusi su kitais bendradarbiais pasivaikščiojimus gamtoje, o paskui ir darbas geriau sekdavosi. Šiandien džiaugiasi, kad po vieno minėjimo, skirto M. Šeduikiui, Vydūno idėjomis „užsikrėtė" ir jos sūnus. Sako, jis tikras vegetaras, nevalgąs nei kiaušinių, nei žuvies... O ji, kaip ir buvęs mokytojas, myli gėles, gamtą, prižiūri biteles ir turi ateities idėjų, minčių, kurias įgyvendinti ketina po dvejų metų – tuomet ir būsią galima apie ją, o ne apie šiuodu didžiavyriu kalbėti... Pasak jos, už žmogų kalbą jo darbai.

Alantos apylinkės, kaip ir likę žmonės, turbūt daug ką mena. Ir kaip mokytojas guldavosi ant žemės, išskėsdavo rankas ir užsimerkęs tylėdavo, kaip apglėbdavo ąžuolą ir imdavo arba palikdavo energiją, kaip mokėjo užhipnotizuoti šunį, prisijaukinti varlę... Kalbėjo apie Visatos erdves, atveriančias žmogui neišmatuotas galimybes, apie indų jogus ir visur turėjo pavyzdžiu Vydūną: „gražu yra tai, kas teikia palaimą... Žmogus gimė laisvas, toks turėtų ir gyventi, nekenkdamas artimiesiems." Ir vis dėlto jis turėjo įžvalgą, o gal ir aiškiaregystės dovaną. Jis žinojo, kada mirė jo motina, o pasak kolegos Antano Pivoro, nuo kalbų apie praeitį, Mykolas pereidavo į dabartį. Tuo metu buvo minimi Indijos įvykiai. M. Šeduikis primindavo Rytų filosofijos įtaką išvaduojant šalį iš kolonializmo jungo, o šiuose pavyzdžiuose jis matęs ir Lietuvos išsivadavimo kelią be kraujo praliejimo. Gali būti, kad imlus jaunuolis bus patyręs tiesioginį energijos ryšį su filosofu Vydūnu ir palaikęs jį telepatiniu būdu. Bet tai jau Mykolo Šeduikio legenda apie Mokytojo fenomeną...

Turėti šventnamy savy...

Gaila, kad „Respublikos" žurnalistas savo straipsnio nepavadino Vydūno žodžiais: Šventnamį reik savy turėti", turbūt bijodamas sulaukti mažai skaitytojų... Tiesą sakant, Mykolo Šeduikio pagalba, mes turime kitokią Alantą, o Vydūno dėka šventnamį turi Kintai. Gal iš tiesų mums nė nereikia važiuoti į Indiją, kad apčiuoptume Indijos kultūrą. Reikia aplankyti Alantą, Degučius, Kintus, Bitėnus, Palangą, Nidą...Ir pajausti, ar galime turėti šventnamy savy kiekvienas, net ir tuomet, kai, anot mokytojo Mykolo „garbė ir šlovė, suradusi jus, dar greičiau dingsta."...

P.S. Straipsnis buvo rengtas 105 – osioms Mykolo Šeduikio gimimo metinėms. Liūdna, bet namelis, kuriame gyveno šviesuolis, vienų buvo suremontuotas, o kitų sudegintas... Mieloji Eleonora atsidūrė Alantos senelių namuose, o visi mokytojo daiktai buvo pergabenti į Alantos gimnazijos muziejėlį.