Kai gyvenimo būdas tampa pavyzdžiu siekiamybei

Pamenu, kai 2007 metų Suaugusiųjų švietimo savaitė siūlė mokytis kartu: vaikams, tėvams ir seneliams, Molėtų viešoji biblioteka, dalyvaudama šioje savaitėje, lapkričio 23 d., kvietė į renginį „Kai gyvenimo būdas tampa pavyzdžiu siekiamybei". Kadangi biblioteka jau buvo gavusi ilgą laiką Molėtuose gyvenusios ir dirbusios stomatologės Salomėjos Dumbliauskienės parašytą ir išleistą knygą „Curriculum vitae", kur tiek daug vietos skiriama ir Molėtams, beliko tik ją pristatyti. Gyvenanti su sūnaus šeima Alytuje, daktarė Salomėja, kitąmet turėjusi švęsti aštuoniasdešimtmetį, atvykti į Molėtus negalėjo, nes sirguliavo. Tačiau savo mamą atstovavo duktė Daina Akinienė ir anūkė Jūratė su pusantrų metukų sūneliu. Dalyvavo gausios stomatologų bendruomenės Molėtuose atstovai, išauginę profesijos pasekėjus savo atžalose, buvę daktarės bendradarbiai. Keisčiausia tai, kad juos visus vienija meilė menui. Vieni, kaip daktarė S. Dumbliauskienė, patys tą meną kuria, kiti organizuoja parodas, treti į jas ateina... Regis, tokia ir yra pati geriausia mokykla.

Per gyvus daktarės gyvenimo momentus, kuriuos pasakojo susirinkusieji, buvo pereita ir prie knygos. Apie ją kalbėjo leidėjai Marija ir Vidmantas Savickai. Pasak jų, iš pradžių S. Dumbliauskienė pageidavusi tik 5 knygų saviems, o paskui sutiko ir su 200 egzempliorių. Literatūrine prasme, pasak V. Savicko, beveik nieko nekeista, bet leidyba užtrukusi, kai knygą suredagavus, daktarė ėmė ją ir perrašė...Tuomet leidėjui teko dirbti visą žiemą prie jos tekstų, kol pasirodė ši knyga.

Duktė Daina pritarė nuomonei, jog išleisti knygą buvo mamos avantiūra. Kai mama, išėjusi į pensiją, būdama tokia pat nerimstanti, galvojo kuo gi jai beužsiimti, Daina siūliusi tapyti. Mama tuomet paklausė. Tik dabar dėl prasto regėjimo ji nebegalėjusi tapyti. Matyt todėl ir atsirado ši knyga. Greta knygos pristatymo buvo eksponuojama ir Salomėjos Dumbliauskienės tapybos paroda, pasiskolinta iš molėtiškių. Tai tik įrodė, jog daktarė vis dar gyveno ją pažinojusių aplinkoje.

Deja, įžengusi į devintą dešimtį, daktarė S. Dumbliauskienė nelauktai iškeliavo. Paskambino buvusiai bendradarbei Veronikai Baronienei, sakydama, jog nori atsisveikinti, nes žinanti diagnozę... ir po dviejų savaičių mirė. Molėtiškiai apie jos mirtį sužinojo kur kas vėliau...

Šįmet, birželio 3d. daktarė Salomėja būtų minėjusi savo 85 – metį. Eiliniai molėtiškiai, o ir kolegos ją vadino ne tik daktare, bet ir tautodailininke, o po knygelės pasirodymo – ir literate. Be to, ją pažinojusieji bendraminčiai, kaskart džiūgavo, kai ši, anot žurnalistės Nijolės Antanavičienės, Sankt Peterburgo Marijos teatro operas ir solistų pavardes – gliaudė kaip riešutus... Be to, visada buvę malonu ausiai girdėti jos taisyklingą kalbą. Gal už tai, o gal ką kita turėjusi galvoje, bet gydytoja Marija Apeikytė ją vadinusi „pagerinta suvalkiete". O S. Dumbliauskienė paskui jai su kaupu „atsilygino"...

Tiek, kiek buvau spėjusi pažinti daktarę Salomėją, man ji kažkuo panėšėjo į Galiną Dauguvietytę, todėl bandžiau užčiuopti panašumo esmę, pristatydama abiejų knygas, straipsnelyje „Kas sieja dvi moteris?".

Kas sieja dvi moteris

Šiuo atveju turbūt temperamentas, meilė menui ir žmonėms, laikmetis ir patirtis. Viena jų – Salomėja Dumbliauskienė, daktarė stomatologė, suvalkietė, didžiąją gyvenimo dalį gyvenusi ir dirbusi Molėtuose. 2007 metais ji padarė staigmeną savo draugams, giminėms ir artimiesiems – išleido knygelę lotynišku pavadinimu „Curriculum vitae", nusakydama visą jos esmę – gyvenimo aprašymas.

Kita moteris – žinoma Lietuvos teatro, kino ir televizijos srityse, kilusi iš garsios teatralų šeimos, aktorės Nelės Vosyliūtės ir režisieriaus Boriso Dauguviečio dukra Galina Dauguvietytė. Pirmoji jos knyga, išleista 2002 metais „Tyto albos" – „Perpetuum mobile" – atsiminimų knyga. Tinkanti tiems, kurie domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu, kuriems įdomi teatro istorija ir jo žmonių – legendų – gyvenimo ypatumai. 2006 metais išleista antra knyga „Post scriptum" tarsi ir paaiškina atsiradimo priežastį: tai, kas liko neparašyta, arba kas atsirado po to... Iš esmės ir pirma, ir antra knyga – apie tą patį: apie išėjusius ir esamus garsius žmones, įkritusius į G. Dauguvietytės akiratį. Net nesidomint šalies žvaigždžių ir žvaigždučių gyvenimais, knygą verta paskaityti dėl išlaikytos sodrios šnekos, dėl neišgalvoto gyvenimo... Pirmiausia ją turėtų skaityti vyrai, nes knyga nereikalauja prisirišimo: gali skaityti bet kada ir bet kur. Antra, tokia moteris turėtų arba atbaidyti šiuolaikinius vyrus, arba tapti gyvenimo svajone. Juk su ja gali plepėti apie viską – pradedant politika ir baigiant „Formulės –1" varžybomis... Moterys galėtų skaityti todėl, kad pasimokytų, kaip nesirgt depresija. „Aš visada buvau laiminga, energinga ir nepasiduodanti negandoms. Būkite visi tokie laimingi, kokia aš buvau. Buvau? Ne. Ir esu laiminga, nes taip, matyt, man lemta", – teigia Galina.

„Esu optimistė – kad ir kokios ligos ar negandos užpuola, neprarandu savitvardos ir gero ūpo – aš nuolatos kartoju – nors jau viena koja, o gal abi – grabe, aš vis tiek dažau plaukus, tepu kremais

veidą ir rankas, kur reikia, dažau juodai ir raudonai..." – atitaria Salomėja.

Literatūriniai inkliuzai

Ji buvo iš tų ūmių žmonių, kurie rašydavo pastabas sau ir kitiems. Tos pastabos – lyg literatūriniai inkliuzai – laiškais pasiekdavo ją sudominusius žmones, dažniausiai menininkus. Tokių laiškų yra gavę ir dainininkė Judita Leitaitė, ir rašytojas bei žurnalistas Algimantas Čekuolis ( beje, abu galima vadinti kraštiečiais) ir daugybė kitų žmonių, kuriuos daktarė norėjo nustebinti, pamaloninti ar atsidėkoti.... Vieną tokių laiškų esu gavusi ir aš.

„Mieloji ponia Jolanta!

Labai nustebau ir nudžiugau, kad Jūs mane taip gražiai pagerbėte, įdėdama ir mano kuklią knygelę tarp mūsų šalies įžymios veikėjos Galinos Dauguvietytės abiejų knygų. Tai sužinojau, būdama svečiuose pas dukrą Dainą Vilniuje, kuri „ištraukė" iš kompiuterio, iš interneto tokią man mielą žinią. Ačiū iš visos širdies Jums už Jūsų gražias ir man mielas pastangas, pagarsinant ir mano kuklų vardą, o ir mano tą darbą.

Beje, noriu pasiaiškinti dėl ko ilgai užtruko (apie metus) mano pirmos knygos leidyba – todėl, kad atmetė Utenos spaustuvės redaktorė, kad aš visą tiesą parašiau apie aa Mariją Apeikytę, gydytoją legendą, jog ji buvo labai gera kaip gydytoja ir gana netinkanti į Molėtų ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas – ji tam postui tiesiog nebuvo „sutverta". Ir aš pateikiau pavyzdžių, kuriuos žino seni medicinos darbuotojai. Tada viską parašiau tik labai šviesiomis spalvomis, nes iš tikrųjų, kaip sakė redaktorė, jos giminės mane nuskalpuotų...

Dėkoju dar sykį už Jūsų darbą!

Pagarbiai – S. Dumbliauskienė

2008 08 25

Vilnius"

Taigi daktarė Salomėja ir pati buvo neeilinė asmenybė, mokėjusi ir norėjusi bendrauti su jai patikusiais žmonėmis ir įkritusi į jųjų atmintį ilgam. Gaila, bet šiandien ją tenka įrašyti jau į praeities molėtiškius...