Geltonas namukas šalia parduotuvės Bijutiškyje išsiskyrė gal tik tuo, kad jo kieme amsėjo mažas keturkojis pūkuotukas, visai nederantis karštam vasaros laikui, o aplink sodybą šienavo jaunasis Romualdas Vaznikauskas. Ir pasitaikyk tu man šitaip- tėvas ir sūnus – gimę tą pačią dieną- rugsėjo 30-ąją ir dar dukterėčią tokioj dienoj gimusią turi. Senasis Romualdas juokavo, kad, gimus sūnui, nieko kito nebeliko, kaip tik jį pavadinti savo vardu ir palinkėti būti ilgaamžiu, nes jis pats susiruošęs gyventi iki 120 metų... O sūnus linguoja galvą ir sako: kaži, kaži, kad jau dabar tik iš po lašinės ištraukėm... Tačiau senasis Romualdas nepaprastai žvalus, geros atminties vyriškis yra tarsi pats sau psichologas ir patarėjas, ypač, kai grįžta mintimis, sapnais ir prisiminimais į vaikystės laikus ir mena kitokį gyvenimą, nei dabar.

Jis beliko vienas iš to vieniems sunkaus, kitiems nepaprasto ir nepakartojamo laikmečio- gyvenimo dvare. Romualdas nori paneigti gandus apie grafus Jelenskius, kad šie buvę šykštūs ar šiurkščiai elgęsi su dvaro žmonėmis. Bet gi istorija būna visada su dėmėmis, ypač, kai lieka vis mažiau ją menančių. Kartais taip gimsta mitai, kartais tiesa... Beveik 84-erių metų amžiaus R. Vaznikauskas gerai mena Didžiadvarį. Jo diedukas – Kostas Vaznikauskas buvo dvaro kurmonas. Sako, grafienė Kataržyna buvo aukštesnio rango už savo vyrą grafą Boleslovą, nes grafienė turėjo teisę važiuoti karieta, traukiama aštuonių arklių, o grafas tik šešių. Grafai labai buvę inteligentiški žmonės, mėgę tvarką ir grožį. Romualdo tėvas Antanas Vaznikauskas buvo dvaro sodininkas- daržininkas. Dvaras buvęs labai gražus- beveik trijų aukštų. Pirmasis aukštas, pasak Romualdo, buvo statytas baudžiavos laikais, iš Kamastos plytinės plytų. Antrasis aukštas statytas jau prie caro. Jelenskiai turėję 7 dvarus. Didžiadvaris buvęs pagrindinis, o kiti mažesni: Tumenčyzna, Ambraziškiai," Lozarci", Pagromolis, Pustoška, Šnipeliškis." Jei ponas matydavo, kad esi geras darbininkas, žiūri ir rūpiniesi, tai gerbdavo. Bet privalėjai gerbt ir juos: dvaro teritorijoje turėdavai vaikščioti su „šlipsu". Aplinkui dvarą buvo didžiuliai gėlynai. O koks buvo dvaro parkas!... Tėvukas jį formavo. Specialiai pagal apšvietimą buvo kuriamos ir vadinamos alėjos. Atsimenu, vaikai būdami, eidavom į Tamsiąją alėją pelėdų varinėt... Pagal alėjas buvo vadinami ir „prūdai"- Tamsusis, Salos... Ambraziškiuose- Lozorių saloje – irgi mano tėvas sodino sodą. „Nebuvo ponai blogi. Jie mėgdavo parinkt ir nuotaką, ir jaunikį. Bet po to ir visapusiškai padėdavo. Panašiai buvo sukūręs šeimą ir Romualdo tėvas. Už tai vyriausiąją jo dukterį krikštijo grafienė, duodama jai Kataržynos vardą. Sako, grafienė Kataržyna slapčia mokydavusi dvaro vaikus.... Jos sūnūs buvo labai gabūs. Vienas – Kostantas buvo konsulu Lenkijoje, o kitas- Marijonas- gyveno su tėvais ir nuo didelių mokslų išprotėjo. Galimas dalykas, kad prie jo beprotystės prisidėjo ir motinos mirtis. Grafienė Kataržyna norėjo išvažiuoti į užsienį, bet vyras jos neišleido. Tada ji, atsistojusi prie lango- nusišovė. Sūnus labai išgyveno motinos mirtį. Užmūrijo tą langą, pastatė prie jo savo lovą antrame aukšte ir visąlaik ten miegojo. Toje vietoje mirė ir jis- paskutinis Jelenskių palikuonis Didžiadvaryje. Romualdo tėvui teko slaugyt ir prižiūrėt grafus- Boleslovą ir Marijoną. Boleslovą po grafienės mirties ištiko paralyžius ir kraujo liga. O grafaitį Mykolą Vaznikauskai dar atsiveždavo, sako, žabų pakapot į Bijutiškį...Gyvenimas dvare iki 1937 metų Romualdui Vaznikauskui panėšėjo į rojaus kampelį, kurį su grafų pagalba ir kūrė ne kas kitas , o jo tėvas. Tačiau Romualdas, grįžęs iš kariuomenės 1948 metais, sako, nebepažinęs dvaro. Sugriautas, išardytas, tik rūsiai likę. Žmonės visais laikais buvo gobšūs ir pikti. Išsinešiojo, išsirankiojo, kas gražiuosius koklius, kas plyteles... O juk dar dvaro ansamblio tęstinumui – koplyčiai – jo tėvas ir senelis vežė plyteles grindims dėt iš Vilniaus. Sako, ir koplyčia gal būtų sunaikinta, nes buvo atsiradę tokių, kurie iš paikumo šaudė į koplyčios duris... O kaip visi palaidotieji buvo išniekinti. Pasak Romualdo, pirmiausia nukentėjusi Kataržyna, nes vietiniai manę, jog ji bus palaidota šeimos mauzoliejuje su brangenybėmis.... Gerai, kad atsirado Bijutiškio klebonas Kun. N. Švogžlys, tai surinko kaulelius ir kūnus, nes buvo jų ir balzamuotų, ir palaidojo už koplyčios. Gal Dievo namai nemiršta? Juk prieš tai čia stovėjo cerkvė, o kadangi Kataržynai neleido statyt bažnyčios, tai ji, ant tų pačių pamatų ir pastačiusi apvalią koplyčią- mauzoliejų. Buvęs ir altorius, ir kunigų rūbai, o visa iškeliavę į Bijutiškio bažnyčią...

Matydamas aplinkui tik grožį, Romualdas gal ir apsisprendė būti kalviu. Jo atmintyje išlikusi ir Didžiadvario, atsiradusio iš "Velkij dvur" sulietuvinto pavadinimo , teritorija, aptverta medine su gražiais kalvio darytais vartais ir ornamentais, tvora. Pats dvaras, kai, grafai buvo davę atskirą namelį sodininko šeimai, o paskui, prasidėjus žemės reformai, jų namuką atidavus savanoriams, grafas įsileido juos gyventi į rūmus, matyta tvarka, jį, turbūt ir vertė būti kietasprandžiu užsispyrėliu. Nuo šešiolikos metų išėjo mokytis kalvystės amato pas žinomą kalvį Kostantą Baltrukevičių. Tai, galima sakyti, jį išgelbėjo karo metu, nes buvo atsargoje ir dirbo kalviu... Kai tvėrė kolūkius, sako, Didžiadvarį norėję pavadinti Radžiūnais, bet Romualdas pasiūlė pavadint Didžiokais. Taip ir liko. Tačiau maža to, kad pasiūlė pavadinimą- į kolūkį griežtai atsisakė eiti. Tuomet jį ištrėmė į Skaranykus- Paškevičiaus namą, sako, gerai, kad ne į Sibirą, nors tą žmogų kaip tik ten ir buvo ištrėmę. Po metų tremties, Romualdui neįsirašius į kolūkį, uždėjo tokią rentą, kad jis suprato, jog neišsimokės. Tad kalvystė jį ir čia išgelbėjo. Kalvis Bijutiškyje nuo 1951 metų. Kiek daug visiems visko yra pridaręs, nuo arklių kaustymo iki kapinių tvorelių. Nesibodi jis dar padirbėti prie priekalo ir dabar. Tarsi vis sugrįžta į ten , kur buvo visko, bet kitoks gyvenimas... Juk žiemos metu ir į Molėtus tuomet šliuoždavo slidėmis...

P.S. Šiandien jau mirę abu Romualdai Vaznikauskai, tačiau į Nežinomą šalį pirmasis iškeliavo sūnus, o vėliau ir tėvas, nesulaukęs savo „užsiplanuoto" amžiaus...

Alvydo Balandos nuotrauka