Šįmet spalio 25 dieną buvo 105-oji „vargšų ir vienišųjų" daktarės Marijos Apeikytės gimimo sukaktis, o spalio 27-ąją – dvidešimt septintosios mirties metinės. 1991metais buvau parengusi ir išspausdinusi straipsnį apie daktarę rajono laikraštyje. Buvo keistas laikotarpis, kai žodis reiškė daug daugiau už sąžinę... Daugeliui nepatiko pavadinimas „Vienužė" ir tos vienužės interpretacija, kurią pateikiau straipsnio pabaigoje. Giminės manė, jog ji buvo nusipelniusi didesnės kolegų pagarbos ir priežiūros ligos patale, o kolegos įsižeidė... Kurie buvo teisesni šiandien jau ir nesvarbu. Tarp gyvųjų nebėra nei kaltintojų, nei gynėjų, bet turiu buvusio Molėtų dekano P. Milašiaus liudijimą, ginantį mano interpretaciją...

Šiandien dar yra jos pacientų ir kolegų, kurie prisimena daktarę Apeikytę. Dauguma tų prisiminimų – šilti, geri ir vis dar gyvi. Žiūrėk, išgelbėjo vaiką nuo apendicito operacijos, nes pilvą skaudėjo dėl kirminų... Priėmė į darbą nepilnametę, nes šeimoje buvo vyriausias vaikas... buvo griežta, reikli, bet teisinga...

Vienužė

Kiekvienas, ateidamas į šią žemę, atsineša ir savo dieną, savo likimą. Marijos Apeikytės dienos sukosi ties jai skirta vienužės dalia...

ODESA. 1907 metai. Spalio 22 diena. Marija Sapiežinska pagimdė dukrą. Trečia dukra šeimoje, matyt, nelabai nudžiugino viešbučio tarnautoją Mykolą Apeikį, tačiau likimas vyresnėles atėmė, palikdamas tik jaunėlę Mariją, o paskui dar atsiuntė ir pora sūnų.

Gražu ir gera buvo tuometinėje Odesoje. Vakarais kilmingos šeimos mėgdavo pamariu pasivaikščioti, iki vėlumos lošdavo kortomis, inteligentai rinkdavosi vakariniams pasišnekėjimams...

Atūžusi revoliucija viską apvertė aukštyn kojomis. Prasidėjo badas. Turgavietė laikėsi savų principų: jei baltieji užėjo – valgyti bus, jei raudonieji – tuščia . Ir ėjo šie, plėšė ir kratė.

Gogolio gatvėje Nr. 14, kur gyveno Apeikių šeimyna, buvo mažas kambarėlis, į kurį dėdavo maisto atsargas. Gudrus ir apsukrus Mykolas Apeikis, spėjęs įsidarbinti pirmininku, kaip rūpestingas šeimos tėvas, buvo priverstas apmulkinti raudonuosius. Užtiesęs duris kilimu ir prispaudęs lova, guldydavo žmoną, sakydamas, kad ši serga šiltine. Šeima maitinosi, o nealkani vaikai prisigalvodavo žaidimų. Mėgstamiausia jiems būdavo užsikarti ant stogo ir paspoksoti: kas gi dedasi aplinkui. Nieks nė neįtarė, kad vaikai stebi budelius. Gretimo namo uždarame kieme kasdien mirdavo šimtai nekaltų žmonių – Rusijos inteligentų. Kaip išdvėsusius gyvulius, dar šiltus jų lavonus, raudonžvaigždžiai mesdavo į tą pačią mašiną, atlaisvindami vietą kitiems...

Badmetis, suirutė, lavonų tvaikas, ligos, kančia, baimė ir nežinia vis dažniau vertė pagalvoti apie Lietuvą. Ir, pasitaikius pirmai progai, Mykolas Apeikis nutarė grįžti namo.

UTENA. Nesvetingai sutiko „bėglį" broliai ir sesės Debeikiuose. Kaimo žmonės šaipėsi iš sumiesčionėjusių giminaičių, iš jų aprangos ir elgsenos... Ne pyragai buvo ir lenkaitei Marijai, pasilikusiai giminaičių ūkyje, mat, nemokėjusi duonos kepti, ne taip auklėjusi vaikus... Todėl ypatingos giminystės nejautė abi pusės. Ir draugais, ir artimaisiais tapo Sirutėnų dvaro šeimininkai Žadeikiai. Kartu šventes švęsdavo, kartu vaikus į gimnaziją leido...

Mykolas Apeikis, būdamas Akcizo revizoriumi, uždirbdavo ne tiek daug, o už trijų vaikų mokymąsi „Saulės" gimnazijoje reikėdavo mokėti po 450 litų per metus. Direktoriui sumažinus mokestį iki 300 litų, tėvas šiaip taip išsiversdavo. 1928 metais dukra Marija pirmoji baigė šią gimnaziją. Tolimesniam dukters mokymui tėvas neturėjo pinigų, todėl buvo nuspręsta, kad Marija ieškosis darbo. Deja, veltui varstė įstaigų duris – darbo nebuvo. Tuomet tėvui toptelėjo protinga mintis: šnektelti su apskrities viršininku J. Motiejūnu – Valevičiumi. Pajuokavęs, kad sąžinė neleistų jauną mergaitę išsiųst į tolimą užkampį, nes ji ten pražūtų, liepė atsiųsti dukrą po savaitės. Jai pasirodžius, buvo pasakyta, kad apskrities valsčių miesteliams trūksta daktarų. Su tokiu pasiūlymu Marija sutiko, nes žinojo, kad gaus 150 litų stipendiją. Tačiau valdyba diktavo dar ir savo sąlygas. Baigusi studijas M. Apeikytė turėsianti grąžinti (per tam tikrą laiką) jai išmokėtą stipendiją, kad jos vietoje galėtų mokytis kitas. Privaloma būtų ir kelių metų stažuotė ligoninėje, o dveji metai bet kuriame apskrities valsčiuje, nemokamai gydant vargšus ir vienišus. Paskutiniame punkte buvo pasakyta: „ Šias sąlygas išpildžiusi, galėsite važiuoti kur tik jums patinka". Tik neprireikė šio punkto būsimai daktarei.

1935 metų vasario 27 dieną, sėkmingai baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijusi medicinos gydytojo laipsnį, sugrįžo į Uteną. Tėvas jau buvo miręs, broliai išsivažinėję, todėl vienintelė paguoda liko mamunė. Tik nedavė ramybės mintis apie garsius daktarus: Jauniškį (Molėtuose) ir Šumacherį (Anykščiuose). Gal sulauks pagalbos, išgirs patarimų ir suras užuovėją? Ji pasirinko Molėtus, kur laukė didelis ir sunkus išbandymų kelias.

MOLĖTAI. Kolega Jauniškis buvo džentelmeniškas, bet išliko šaltas ir orus. Kas žino, gal akies mirksniu įžvelgė rimtą konkurentę, o gal net nenorėjo taip galvoti... Juk 1936 metais tiek pat kainavo kilogramas sviesto ir vizitas pas daktarą Jauniškį – 4 litai. M. Apeikytė liko ištikima duotam žodžiui ir likimo įpirštai profesijai: „Aš nejutau jokio pašaukimo, - sakė ji, - aš tenorėjau būti žmonėms naudinga. O po Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nelaimingų: sunkiai sergančių, anksti mirštančių. Man pasirodė, jog aš, būdama gydytoja, galėsiu jiems padėti..."

Išsinuomavusi trijų kambarių butą Gordono name, Marija mokėjo po 100 litų per mėnesį. Čia buvo ir laukiamasis, ir kabinetas. Žmonių netrūko, nors turtingieji nepatikliai žiūrėjo į „vargšų" daktarę. Ilgainiui, pamatę gydytojos stropumą, nuoširdumą ir sugebėjimus, patikėjo ja. Pamažu apsiprato ir Marija.

Šis kraštas nebuvo pasakų šalis. Čia buvo ir tokių sodžių, kur nė spindulėlis šviesos dar nežibėjo: „kur knygų ir laikraščių neskaito, kortosna lošia ir girtuokliauja..." Mažai čia buvo ir šviesuomenės. 1936 metų vasarą į M. Apeikytės priimamąjį atkako aukštas, kiek pakumpęs žmogus, ieškodamas kedro aliejaus. Kiek buvo džiaugsmo: tokiame užkampyje rasti neįkainojamą daiktą. Taip užsimezgė tauri bičiulystė su Petronėle ir Pranciškumi Šivickiais. Grabuosto ežero salos egzotika atpalaiduodavo, o pokalbiai su profesoriumi teikdavo naujų žinių... Ir jei ne karas, daktarė Apeikytė kartu su Šivickiais būtų viešėjusi Vakarų Europoje, aplankiusi Šveicariją...

KARAS. Nuo plaučių uždegimo mirė daktaras Jauniškis. Mieste nebuvo lentų, baigėsi vinys, nebuvo ir graboriaus. Pirmoji – kolegos – inteligento buitiškai paprasta mirtis... Jų buvo šimtai...

Tada, po tėvo mirties, Mariją buvo apėmusi graužatis. „Jei neįstengiau išgelbėti artimiausio žmogaus, tai ko vertos mano žinios, ir kokios ribotos yra mano galimybės?" Bet kitas balsas nugalėjo, ir Marija kantriai nešė uždėtą atsakomybės naštą.

Ji matė, kaip sovietų armijos kariai, bėgdami nuo vokiečių, pakelėse išmėtė sunkiai sužeistus, merdinčius, bet dar gyvus savo" draugus", ir ryžosi juos surinkti. „Jūs drąsi moteris", – sakės vokiečių chirurgas, – bet nepamirškite, kad ir aš vokietis".

Išsigelbėjimo uostas buvo Šivickių sala. Ji priglaudė ir karininko žmoną, ir pusprotę Jauniškio dukterį, slaugė dešimtis miško brolių ir pagelbėjo „skrebams", skubėjo pas gimdyvę ir dovanojo jai šeimyninę relikviją – sidabrinį šaukštelį... Ir vis tiek kažkas kyštelėjo liežuvį. Sekė kiekvieną jos žingsnį...

O paskui, po karo, padarė ją " tautos didvyre" ir papuošė bronziniais ordinais. „Patys davėt, patys ir atvežkit" , – sakė gydytoja, ir buvo teisi...

POKARIS. Daktarė Apeikytė imasi atkuriamojo darbo. Jos dėka išsaugota karo metų ligoninės turto dalis praverčia Molėtų ligoninei. Ji dirba vyriausiąja gydytoja, išrenkama apskrities deputate. Ir toliau išlieka tvirta ir nekeičianti pozicijos. „Prie jokių organizacijų bei partijų nei gimnazijos, nei universiteto , nei tarnybos metu nepriklausiau. Jokio nejudamo turto nei mano tėvai, nei aš neturėjau." Visagalė partija jos nesugundė. Ne tituluose ir tuščiagarbėje ji matė sėkmę, o žmogaus paprastume. Ir vis klausė save: „Ar viską padariau, kad išgelbėčiau žmogų?" O tada apie save nebegalvojo...

MEILĖ IR LIGA. Dvi priešingybės, lydėjusios daktarę. Meilė žmonėms, pacientams, artimiesiems ir ... vienintelė meilė. Tik patys artimiausieji žinojo jo vardą. Daug jaunikių tiesė rankas, bet visiems buvo atsakyta neigiamai. „Aš neapkenčiu bet kokios išdavystės, – sakė Marija. – Kai žmogus išduoda savo tėvynę, savo draugą, savo sąžinę, savo meilę ar žodį...". Apnikdavo liūdnos mintys, bet ir vėl nugindavo jas šalin. Gal ir nesirgtų, jei būtų gimdžiusi... Nesmerkė ji vienišų motinų. Tik sakė: „Jaunystėje aš gydžiau baisias ligas, kurias dažniausiai sukeldavo sunkios žmonių gyvenimo sąlygos. Dabar mes gydome ne mažiau pavojingas ligas, kurias sukelia slogūs kai kurių žmonių tarpusavio santykiai, švelnumo, jautrumo, atidumo, pagarbos žmogui ir sau pačiam nebuvimas".

Ji sirgo, bet niekada neištarė žodžio MIRTIS. Gal tariamai buvo rami, o gal tikėjo... Tik prieš antrąja operaciją pasakė brolienei: „Jei su manimi kas atsitiktų – palaidok mano jaunystės mieste, kur ilsisi tėvai..."

1985 metų spalio 27-osios naktį garsi Molėtų daktarė mirė.

Penkiasdešimt metų paaukojusi ligoninei, mirė jos vienutėje. Jai neskambino Molėtų bažnyčios varpai, nes miestelio centre stovėjo dar vieni – baltieji rūmai, iš kurių buvo pagrasinta: susidorosim.

Tokie tada buvo jos Molėtai...