Ne kiekvienam iš mūsų lemta tai patirti. Tačiau baltosios šviesos spindėjime atgimsta senoji išmintis, tyliai glūdėjusi Sandoros inde. Ir tada žinai, kad negali sustoti, nes baltoji vizija be galo stipri savo trauka.

Šiandien gali suminėti visą Giedraičių giminę, pažymėtą šia vizija, į tą pačią eilę gali sustatyti istorikę Arimetą Vojevodskaitę, buvusį Videniškių kleboną kun. Mykolą Balnį, net ir močiutę Tursienę, gyvenusią ant Baltadvario žemių ir taip įspūdingai pasakojusią apie kopūstus, išsilaikančius iki vasaros vidurio pilies rūsiuose... Net ir tuos, kurie ten lankėsi vienąkart, bet pajuto kažką daugiau... Visi jie tos šviesos pakylėti.

Tačiau didysis šviesos virpėjimas priklauso Palaimintajam Mykolui Giedraičiui. Kad ir kunigaikščio, kad ir vienturtis sūnus, Mykolas susirgo vaikystėje: nustojo augęs ir visam laikui liko raišas. Sulaukęs brandaus amžiaus, panoro būti vienuoliu. Krokuvoje, vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios, tapęs „baltuoju augustinjonu", gyveno labai kukliai, asketiškai, studijavo filosofiją Krokuvos akademijoje, kur gavo bakalauro laipsnį. Mėgo tvarkyti bažnyčią, puošti altorius ir patarnauti mišioms.

Ieškant dingusiųjų jis pradėjo garsėti kaip aiškiaregis, stebuklingai padėdavo sergantiems ir gaisro ištiktiems. Tačiau tam išeikvodavo begalę jėgų ir, nusprendęs atsisakyti šios Dievo dovanos, likusį gyvenimą paskyrė maldai ir pasninkui. Amžininkų pasakojimu jis ir mirė klūpodamas ir melsdamasis, žinodamas savo mirties dieną- 1485 metų gegužės ketvirtąją. Sakoma, jog prie jo karsto pradėję vykti stebuklai... Tik po gero šimtmečio jo palaikai buvo perkelti į Šv. Morkaus bažnyčios didžiojo altoriaus papėdę.

Keista, kad pagonybe alsuojančiame 15a. Rytų Lietuvos provincijos krašte buvo gimęs ir augęs toks žmogus? Tačiau Dievo valia- nenuspėjama... Didelis užsispyrimas ir valia irgi gali daryti, regis, nepasiekiamus dalykus. Istorikė Arimeta Vojevodskaitė, tik per savo užsispyrimą 1987 metais buvo gavusi tyrinėti Baltadvarį, bei šių žemių valdytojų kunigaikščių Giedraičių kartų istorinius faktus ir legendas, vaikštinėdama po Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios šventorių, kur būta kapinių, o po bažnyčia- laidojimo rūsiai, sakė, jog „pasikraunanti" teigiama energija, nes „studijuoja" mirusiųjų gyvenimus. Pavyzdžiui, karvedžio Martyno Giedraičio gyvenimas jai toks suprantamas: jis buvo stiprus ir geras. Tai galėtų būti kiekvienos moters svajonė apie vyro idealą, bet dabar tokius kvaileliais vadina... Tas nepelnyto epiteto Martynas ir buvo bene vienintelis to meto pasaulietis iš Giedraičių giminės, kuris, pagerbdamas giminaičio, pagarsėjusio stebuklais vienuolio Mykolo tėviškėje sumanė pastatyti naują bažnyčią. Atrodytų, jog Palaimintasis Mykolas Giedraitis ir buvo tas šviesulys, į kurį iš kartos į kartą, lygiavosi ir rikiavosi visa giminė. Neatsitiktinai joje buvo gausu vienuolių ir kunigų, o jau 19a. Žemaičiuose atsirado priežodis: „Kas Giedraitis, tai vis vyskupas".

Dvidešimt pirmosios kunigaikščių Giedraičių kartos atstovas Mykolas Giedraitis, buvęs dažnas svečias nuo 1989 metų Lietuvoje, o ir Videniškiuose, turėjęs viziją atstatyti Baltavarį, juk visa jų giminė- Daumanto palikuonys, atvirai dalinosi savo pastebėjimais su „Baltadvario pilies atkūrimo fondo" iniciatoriais ( savivaldybininkais, istorikais ir videniškiečiais): jųjų giminėje manoma, jog du vyskupai- Merkelis ir Arnulfas buvę geri, Steponas- naudingas (su prisitaikėliška gaidele), o Ignacijui paprasčiausiai nepasisekę, nes jis nespėjęs nieko svarbaus nuveikti... Nemokėdamas lietuvių kalbos, nes jam neteko laimės gimti Lietuvoje, profesorius Mykolas Giedraitis, uoliai bandė susigrąžinti kažkurioje kartoje prarastą Lietuvą. 1993 metais Oksforde (Anglija) buvo parengtas „Videniškių projektas", kuriame numatyta kurti jaunimo kultūros centrą Baltadvaryje, rekonstruojant Baltavario pilį, panaudojant po pasaulį išsisklaidžiusios Giedraičių giminės santaupas. Visa tai atrodė realu, kol vyko pilies teritorijoje kasinėjimai, kuriems talkino ir mokiniai, ir studentai, ir kuriems vadovavo garsus archeologas, o dabar dar garsesnis Albinas Kuncevičius, o finansavimą skyrė profesorius Mykolas Giedraitis bei rajono savivaldybė ir Kultūros ministerija. Dar 2001 metais A. Kuncevičius, duodamas interviu „Lietuvos žinioms" apie Baltadvarį, teigė, jog šis kultūros paminklas-„vienas iš nedaugelio, dar galintis paliudyti, kaip atrodė turtingo didiko tėvonija16-17 amžiuje. Tai fantastiškai įdomus ir palyginti gerai išsilaikęs objektas. Jį atstatyti bei įrengti turistų lankomą motelį, kuriame būtų galima ir apsinakvoti, manau, visai, realu". Kasinėjimai baigėsi, berods, 2003 metais. Faktas tas, kad Mūriniai Videniškiai (Baltadvaris)- kunigaikščių Giedraičių tėvonija, bet tik su vizija. Mat, ne kaip norėta ir tikėtasi, oficialiai Baltadvaris tapo ne Giedraičių giminei priklausančiu objektu, bet Molėtų rajono savivaldybei, kuri palaiko ryšius su šia gimine, bet –prikelti naujam gyvenimui pilį ar taip ir palikti-yra jos reikalas. Regis, tai galėtų padėti tik jungtinės ES pajėgos, patys Giedraičiai ir galbūt Švedija, vertindama savo meistrų,16a. mūrijusių Baltavarį, kultūrinį paminklą....

Kad pajustum baltosios šviesos spindesį, sklindantį iš Palaimintojo Mykolo iki mūsų dienų, žinoma, reiktų nuvažiuoti į Krokuvą, į Šv. Morkaus bažnyčią. Negalintiems to padaryti, bent jau pradžiai, reiktų atvykti į Videniškius ir pasižiūrėti į klūpantį vienuolį- 18a. nežinomo dailininko paveikslą bažnyčioje.

Žiūri į jį ir tarytum žinai, kad toks buvo jo priešmirtinis klūpojimas, turintis trauką kartų kartoms, žinai, kad šis, dešinysis bažnyčios kampas- simboliškai reikšmingas, nes ten, tolėliau- 17a. vienuolyne gyveno jo broliai, o čia, po dešiniuoju altoriumi- kelias pas mirusius- gimines ir brolius, kurį saugo Palaimintasis Mykolas...

Nenorėčiau būti apšaukta bedieve, bet šiokie tokie tamsuliai ateina į mano mintis ir temdo šios šviesos spindesį. Ar negalėjo Videniškių bažnyčios statymo idėją pastūmėti ir palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto patvirtinimo byla, antrą kartą pradėta 16-17 amžių sandūroje, Krokuvos dieceziją valdant kardinolui Jurgiui Radvilai, Videniškių kaimynui ir Merkelio Giedraičio (Žemaičių vyskupo, taip pat palaimintojo) bičiuliui... Jei „Bažnytinė enciklopedija" regulinių kanauninkų vienuoliją išgarsinusį vienuolį Mykolą Giedraitį vadina „brangiausiu tos vienuolijos perlu", tai kodėl tik 1999 metais, kaip rašė „Bažnyčios žinios", Krokuvos arkivyskupijoje baigtas diecezinis procesas dėl Mykolo Giedraičio, vadinamo palaimintuoju, kanonizacijos. Liaudis jį juk seniai, dar gyvam esant, laikė šventu žmogumi, o bažnyčia tylėjo. Dar daugiau mįslių pasėja vyskupas Jonas Boruta. Jei dvasiškai subtilios asmenybės ypatingu būdu jaučia šventų žmonių artumą, tai tokiais buvę Mykolas Giedraitis ir kitas lietuvis Krokuvoje- Kazimieras Jogailaitis... Mykolas buvo trejetu dešimčių vyresnis, bet šventiems pokalbiams tai tikrai neturėjo trukdyti. Kazimieras Jogailaitis (turėjęs būti karaliaus sosto įpėdiniu) -mirė metais anksčiau- 1484 m. kovo 4d. ir kur kas jaunesnis už vienuolį Mykolą... ir tapo Šventuoju, o Mykolas dar ir šiandien tik Palaimintasis... Dar vienas momentas, minimas daugelio tikinčiųjų: prie Palaimintojo kapo visada melsdavęsis Popiežius Jonas Paulius II. Stebuklams, žinoma, nesvarbu nei laikas, nei vieta, nei amžius. Tačiau, kai jauti, jog šventus dalykus pavynioja į politinius ir bažnytinius reikalus, baltasis šviesos spindesys tampa nebe toks akinantis...

Alvydo Balandos nuotrauka