Praėjusiame amžiuje Luokesoje, šalia Molėtų, gyveno keistas žmogus – Česlovas Juškevičius, vadintas" Luokesos Velniu". Kas matę jį, kas nematę, bet visi buvo girdėję tokį vardą, kurį po šiai dienai žino, o vietiniai gyventojai dar ir šiandien ežerą vadina jo vardu...

Gyveno kartą žmogus...

Niekas nežino, kada, kaip ir iš kur į Molėtų kraštą atsidangino Česlovas Juškevičius. Bent jau nebėra tų tarp gyvųjų, o tie, kurie jį dar mena, gimę tarp 1920-1935 metų, sako, kad kai jie atėjo į šį pasaulį, Luokesos Velnias jau gyveno, beveik nesikeisdamas savo išvaizda ir amžiumi... Jiems ūgtelėjus, buvę įdomu pamatyti tikrą velnią, tačiau tekdavę nusivilti, mat tas velnias atrodęs kaip dėdė kolūkietis ir be ragų... Tačiau jo mintys tais laikais buvo labai keistos, nesuprantamos, o gal ir pavojingos... Tačiau dar keistesnis buvo žmogaus gyvenimo būdas: nei prekeivis, nei veltėdis, nei inžinierius, nei gamtininkas, tačiau visa tai ir dar daugiau slypėjo to žmogaus elgesy... Šiandien galima būtų suabejoti, ar tas žmogus iš tiesų turėjo savo vardu pasą ir kokios tautybės jis buvo: lietuvis, vokietis, žydas... Mat Česlovo Juškevičiaus pavardę galima aptikti taip vadinamoje Mėmelando Frederinkoj, kur vykdavo senoji žydų rinka ir gyveno daug žydų, tačiau 1923- 1939 metais tarp jų vyko didžiulė gyventojų kaita. Maždaug tuo laikotarpiu prekyba vertėsi ir Luokesoje apsistojęs Česlovas Juškevičius. Kaip ir iš kur jis gaudavo prekių paprasti gyventojai tais laikais nesidomėjo. Tik pamena, kad tarp visokių abrozdėlių jis turėdavo ir knygelių. Vienų teigimu jos buvusios marksistinės, kitų – prieš smetoninę Lietuvą. Jei kas stabtelėdavo šalia jo, jis pradėdavo aiškinti apie kitokį gyvenimą, kad Dievo nėra, o žmogus galįs nugalėti gamtą. Už tokią laisvamanystę, kitų agitaciją ir paties nėjimą į bažnyčią, Molėtų klebonas kun. Matas Lajauskas bažnyčioje per pamokslą jį pavadino ne žmogumi, o Luokesos Velniu. Pavadinimas taip prigijo, kad tebėra gyvas ir šiandien...

Apsimetėlis ar kvailys?...

Molėtiškis, buvęs istorijos mokytojas, karo veteranas Steponas Kulbis, sako, menąs, kaip Luokesos velnias prekiaudavo. Jis su draugais lėkdavęs jo pažiūrėti. Šis buvęs mandagus, siūlydavęs knygučių paskaityti, bet jis tuo metu dar nemokėjęs skaityti. Dar didesnį vaikų susidomėjimą kėlęs Luokesos Velnias, kai pradėjęs kasti griovius, norėdamas sujungti du šalia jo buveinės esančius ežerus, o paskui jo mintis buvus kasti kanalą ir pakreipti vandens vagą iki Siesarties upės, ir taip sujungti su Baltijos jūra... Pasak S. Kulbio, jam turbūt buvo pasimaišę galvoje, nes aplinkui gyveno ūkininkai ir vargu ar jam būtų davę kasinėti jų žemėse. Tačiau vaikai eidavę pažiūrėti tų kasinėjimų ir velnio buveinės. Buveinė buvus virš upelio, pastatyta ant medinių „polių", apkaišyta eglišakėm.

Kažkokiu būdu jis turėjo nuosavos žemės, bet nieks nežino kieno ir kaip. Tačiau gyveno miške. Keisčiausia, kad buvo ir velnienė, maloni senyva moteriškė, kuri laikė ožką ir vaikams, atėjusiems pažiūrėti „melioracijos", siūlydavusi pieno. Vardu ją mažai kas vadino, todėl ir nepamena.

Užėjus vokiečiams, pasak S. Kulbio, baltaraiščiai, padedant kunigams, tampė ir Luokesos Velnią, bet jo nesušaudė. Žuvo tikriausiai jis pats, užgriuvus jo žeminei.

Artimiausio kaimyno liudijimai

Artimiausias Luokesos Velnio kaimynas – Antanas Guobys, užaugęs prie šių „velnių" , žino daug paslapčių ir mena daug vaikystės vaizdinių. Velnienė gyvenusi jų troboj, miegojusi ant pečiaus ir ubagavusi. Pririnkusi maisto, nešdavusi savo vyrui. Keistas dviejų vedusių žmonių gyvenimas... Gali būti, kad tos vedybos irgi pramanas. Nors sklido gandas, kad dėl meilės šiai moteriai jis metė kunigystę... Turbūt, kad daug paslapčių nusinešė Antano tėvai, o pats Antanas, kaip ir dauguma to meto žmonių, mažai domėjosi kitų gyvenimais. Tačiau keista, kad artimiausi kaimynai irgi nežino ant kieno žemės ir kaip čia atsidūrė iš pradžių prekeivis Česlovas Juškevičius, o paskui ir „melioratorius"... Pasak Antano, jis tos žemės niekada nedirbo, ja naudojosi kitas kaimynas, gyvenęs kitoje kelio pusėje, kurio žemėje jau vėliau kanalus rausė taip vadinamas Luokesos velnias, norėdamas pagelbėti visiems žmonėms ir įrodydamas, jog žmogus gali nugalėti gamtą – pastatyti ant kalno elektrinę.

Gal čia buvo koks susitarimas, o gal kiti dalykai... A. Guobio pirmas vaizdinys, paklausus apie šį keistuolį, buvo apie prekybą. Mat jis turėjęs didelį gauruotą juodą šunį, kuris buvęs pakinkytas ir traukdavęs jo prekybos karučius kasdien... Šiandien ir cirke to nepamatysi... Antras vaizdinys, kai nuo Luokesos Velnio gavęs lazda, mat užvertęs jo griovį, o trečias, kurio jis nėjęs žiūrėti, tai velnio mirtis. Velnienė atėjus rėkdama, jog nė kopūsčiukai ar bulvių košytė, nunešta iš vakaro, nesuvalgyti, o pats velnias gulįs prispaustas, tik galva kyšo... Maža to, kai jis grįžęs iš mokyklos, buvęs penktoje klasėje, ruošęs pamokas, nėjęs žiūrėti antros dalies kraupaus reginio. Girtų vyrų, kaip sakoma, Luokesos Velnias, jau miręs, buvęs pastatytas svirno lange per naktį... Greičiausiai jį palaidoję suvyniotą kokioje medžiagoje Pakryžės kapinių pakrašty... Po laidotuvių nežinia kur dingusi ir velnienė.

Mįslė

Tarybiniais metais Luokesos bibliotekoje dirbusi Anastazija Kuliešovaitė, kelia mįslingą klausimą, kodėl partiečiai leido jį palaidoti negarbingai, o paskui niekam neliepė prižiūrėti jo kapo, jei jis buvo, pasak kai kurių žmonių pasakojimų, agentas? Kitas klausimas, ar jis žuvo todėl, kad to norėjo Dievas?... Paprastai žmonės būna Jo valios vykdytojais... Buvo kalbama, kad mirtis buvo paskubinta, tik nežinia kurių partiečių... Jei S. Kulbis atmeta tokią versiją, tai A. Guobys neatmeta tokios galimybės, jog kažkas galėjęs pašokinėti ant žieminės Luokesos velnio buveinės, kas galėję iššaukti žemės griūtį, nes žiemos laikotarpiu jis turėjęs tunelį ir kūrenęs ten" pečiuką", ten ir miegodavęs... Ši amžiaus paslaptis dar nėra įminta...