Stiklinėje krautuvėlėje
Gyvename keistoje visuomenėje, kai mažai ką išgirstame, nors sakoma daug, ir mažai ką pamatome, nors pažiūrėti yra į ką ir kur... Beveik „kurmių" bendrija, kurios nelabai kur ir išprašysi, jei ši pati nepanorės išeiti... Panašiai vyksta ir su mažuoju verslu. Žiūrėk, žmogus ką nors sugalvoja, mano, kad vertinga ir reikalinga, bet pasirodo, kad mažam regionui tai nė nebūtina. Tačiau toks verslo pradžiamokslis. Pirmiausia – idėja ir pinigai, paskui – rinkos tyrimas ir pasiūla. Ir retai kuriam pasiseka paklausa, viršijanti pasiūlą...
Jau vasarą atkreipiau dėmesį į buvusio kooperatyvo „univermago" kamputyje įsitaisiusius kažką, kas buvo ne visai įprasta Molėtams. Jų reklama buvo jie patys, kažką veikiantys stiklinėje patalpoje, prikabintoje langų. Nors jei nesilankysi to paties pastato dėvėtų rūbų krautuvėse, išsidėsčiusiose per du aukštus, jų gali ir nepastebėti, o jei pastebėsi – gali suprasti, kad čia kažkas kažką daro, ir taip turi būti... Vedina to keisto savo įspūdžio, įsliūkinau į vidų. Mano akį patraukė įvairių dydžių ir spalvų karoliukai, spalvoti akmenėliai ir kitokia bižuterija bei visai neblogai besižiūrintys rankų darbo papuošalai. Taip pradėjau bendrauti su ponia Ramune.
„Kūryba ateina iš impulso – sakė ji. – Kai pamatai gražų daiktą, ir supranti, kad ir tu gali taip padaryti..." Kol gyveno Vilniuje, mėgo lankytis įvairiuose salonuose, parduotuvėse, ypač „Jūratės akmenėliai". Po to pamėgino pati pasidaryti auskarus. Patiko jie ne tik Ramunei, bet ir jos draugėms. Po to sekė kiti papuošalai, kol pradėjo prekiauti įvairiose šventėse, Kaziuko mugėje... Išlavintas skonis ir įdirbis pakišo moteriai ir didesnę mintį – pradėti savo verslą. Taip beveik prieš metus Molėtuose atsirado UAB „Albin Wood" – sesers Ramunės Lazauskaitės – Svirplienės ir brolio Albino Lazausko verslas. Tiesa, Ramunės kūryba tame sumanyme buvo tik antraeilė, nes Albinas turėjo mintį prekiauti langais, durimis, fasadais, apvadais, drožinėtomis kolonomis.... O Ramunei greičiausiai čia teko ir pardavėjos, ir vadybininkės, ir buhalterės vaidmuo. Tačiau metai eina į pabaigą ir Ramunė sako, kad pelno tikrai nebus... Taip. Molėtuose yra panašių parduotuvių, prekiaujančių langais ir durimis. Dauguma molėtiškių jau pasinaudoję jų paslaugomis, o dar beskubanti daugiabučių renovacija – vis labiau kiša koją tokiam verslui. Tačiau, anot Ramunės, jie stengiasi, kad jų „stiklinėje krautuvėlėje" kainos būtų šiek tiek mažesnės, nei kitur Molėtuose. (Šiuo metu akcijos durims). Vokiško plastiko langai yra surenkami Vilniuje, o pirkėją pasiekia per tris savaites. Vis dėl to jie tikisi, kad mediniai langai ar jų puošyba kaimo sodybą tikrai papuoštų. Tam siūloma eglė, bet galima ir kita mediena pagal pirkėjo pageidavimus...
„Prieš pradėdama verslą, galvojau, kuo aš galėčiau būti naudinga Molėtams?" – sakė Ramunė. Jai, kaip niekam kitam, gimusiai ir augusiai Molėtų krašte – Giedraičiuose, neturėjo kilti didelių sunkumų dėl atsakymo į šį klausimą, juolab, kad turėta ir patirties sostinėje. Tačiau viena yra ruoštis prekybai mugėje ir joje smagiai sudalyvauti, ir visai kas kita kasdien eiti į darbą ir siūlyti prekę...
„Kai žiūri į Molėtus, atrodo, kad viskas vyksta tik didžiuosiuose prekybos centruose. – aiškina savo mintį Ramunė, – o kurgi kiti? Ar jie irgi negali būti kur nors po vienu stogu, kad žmonės žinotų, kas, kur ir ką daro..." Ir parodo man jos suremontuotus papuošalus. Remontuoti, žinoma, nėra taip smagu, kaip kurti, bet, regis, Molėtuose to iki šiol nebuvo... „Ta prasme man Molėtai atrodo negyvi.... O gal aš pati nemoku pastebėti to, ko reikia Molėtams?"... Suprantu moters dvejones ir nuogąstavimus. Tačiau sakau, kad jei tik yra noro, tegu dar pamėgina pabūti mažame versle. Juk nebeliko knygyno, užsidarė ir dailės dirbinių salonėlis prie Molėtų krašto muziejaus, o Ramunės dirbiniai galėtų būti graži tąsa (o jai pradžia) to, ko Molėtai netenka arba nemoka išsaugoti... Ir tai būtų naujas „Stiklinės krautuvėlės" veidas.
 |
 |
Šeimos verslas - fotografija
Danieliaus Ažubalio fotografijos firma – viena iš nedaugelio mažųjų įmonių Molėtuose, sugebėjusių išlikti ir išsilaikyti kone nuo Nepriklausomybės pradžios. Pasak firmos vadovo, senų pažįstamų vadinamo tiesiog Daniumi, begalvojant apie išsilaikymą rinkoje, vienintelė teisingausia mintis, beje, pasitvirtinusi, buvo kurti bendrą šeimos verslą. Nors Ažubaliai daugiau linkę tą darbą vadinti amatu, o ne verslu. Mat, susitikę dar tarybiniais metais buitinio aptarnavimo paviljone, kur būsima žmona Irena dirbo siuvėja, o fotoateljė su ką tik iškeptu specialistu Daniumi jau turėjo 6 fotografus, iš esmės tą amatą jie ir tęsia, tik prisitaikę prie dabarties sąlygų. Nusprendęs tęsti tai, ką moka D. Ažubalis pirmiausia išmokino fotografuoti ir žmoną. Pasak jo, moteriška akis geriau pastebi kur saga nesusegta ar plaukas ne vietoj išlindęs... Nors per 16 darbo metų yra pasitaikę ir tokių klientų, kurie nieko taisyti neleidę, nes toks jų stilius... Du sūnūs – Laimonas ir Vaidas – nuo mažumės stebėjo ir dalyvavo fotografavimo ir nuotraukų darymo procesuose, todėl patys visko ir išmoko. Dirbti su šeima, anot Daniaus, tik privalumas, nes darai ką moki be papildomos įtampos (viršininko nurodymų), darai kaip sau, nors kartais ir ne taip pavyksta rezultatas, kaip tikėjaisi... Šeimos versle visi yra pasiskirstę sau darbus ir vienas į kito sritį nelenda, nebent nutinka koks nenumatytas atvejis. Žmona fotografuoja dokumentines nuotraukas ir atsakinga už video nuomą, sūnus Vaidas, baigęs Vilniaus kolegijoje Statybos ir dizaino studijas ir jas tęsiantis Vilniaus pedagoginiame universitete, užsiima filmavimu ir darbų meniniu apipavidalinimu, Laimonas, nors ir turintis kitą tiesioginį darbą, kai tik šeima ko nors nespėja, tampa nuolatiniu jų talkininku, o tėvas Danielius – firmos, mažos krautuvėlės ir saviškių šefas, gebantis dirbti visa, kuo užsiima Ažubalių šeima. Kai dirba visa šeima, sako Danius, tai tik vienintelis minusas – per savaitę tebūna laisvas vienas sekmadienis, tuomet turi mobilizuotis dirbti tai, ką labiausiai reikia nudirbti... Kad darbe dalyvauja jaunimas – privalumas, nes jie atneša įvairių idėjų. Pavyzdžiui, prieš Kalėdas buvo labai populiaru gamintis šeimos kalendorių, tebėra populiaru puodeliai, pakabukai, marškinėliai ir kiti daiktai su savo ar draugų nuotraukom, populiaru graviruoti portretus ar kitus užrašus... Šiais dovanų ir proginiais dalykais taip pat daugiau rūpinasi Vaidas. Tačiau D. Ažubalis neatsisako ir senienų, žiūrėk, pereina žmogus per visus Molėtus, neranda reikiamo daikto, tuomet eina su viltimi pas Ažubalį, nes čia dar galima rast ir „flofikų", ir audiokasečių, ir kitų beveik „numirusių" technologijų daiktų...
„Šito verslo minusas, teigia firmos savininkas, kad negali užtikrinti jo tęstinumo ateinančioms kartoms, mes esame priklausomi nuo klientų: kol būsime reikalingi, tol dirbsime." Savo darbe jie vadovaujasi kantrybe, sąžiningumu, žodžio laikymusi ir žmoniškumu, kuris kartais įvardijamas labdara. Tačiau net ir tokiam smulkiam verslui mūsų valstybė nėra tolerantiška...
Nuotrauka iš šeimyninio Ažubalių albumo: Laimonas, Irena, Danielius, Vaidas.
„Džinė butelyje“
Taip galima pavadinti bendrystės tarp Alantos technologijų ir verslo (Molėtų raj.) bei Vokietijos Šteinfurto krašto technikos mokyklų rezultatą, kuris išsirutuliojo iš eilę metų vykusios projektinės veiklos. Kaip teigia Alantos technologijų ir verslo mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis, mintį, apie bendrą veiklą, išeinančią iš mokyklų ribų, pasiūlęs vokietis Bernardas Venschuleris. Lietuviai, apsvarstę pasiūlymą, apskaičiavę kaštus, renovavo patalpas ir įsileido Bernardą su jo sūnaus Jeans, biologijos mokslų daktaro, klonavimo idėjomis. Taip atsirado Alantos technologijų ir verslo mokyklos meristeminio dauginimo laboratorija. Trečius metus veikianti laboratorija iki 2007 metų augino tik į Vokietiją vežamas saulašares- vabzdžiaėdžius augalus, o pernai jau pradėjo tiekti ir į vietinę rinką. Kainos, žinoma, skiriasi. Jei saulašarių savikaina yra apie 7-8 litus, tai į vietos rinką jos patenka po 10 litų, o pirkėjas Molėtuose ją įsigyja už 13 litų. Vokietijos rinkai „lietuviškai- vokiški klonai" atiduodami po 10 eurų už vieną „Džinę", o iš ten, galimas dalykas, jog pasklinda ir po kitus kraštus... Visoms šventėms iki kovo 8-osios Molėtų rinkai dar buvo skirta 400 „Džinių".
Kovo pabaigoje- balandžio pradžioje vėl atvyks vokiečiai su pirmine medžiaga ( augaliukais, jų maistu) ir darbuosis laboratorijoje. Maždaug 12 augaliukų auga indeliuose 20 dienų, kur palaikoma vienoda temperatūra ir visą parą būna dienos šviesa. Po to „operacinėje", degant spiritinei lemputei, pinceto pagalba augaliukai įkeldinami į kolbą su paruoštu maistu. Terpė, kurioje augs gyvas organizmas, dėl grožio ar pritaikymo interjere- nudažoma maistine želatina. Buteliukas, beje, čekiškas, pirmiausia atkeliauja į Vokietiją, o iš ten-į Alantą. Iš pradžių sandėliuojamas, o, sulaukus tinkamo klono, sandariai uždaromas. Beje, laboratorijoje turi būti sterilu, antraip gležnučiai klonai gali susirgti virusu... Tačiau niekada nėra garantijos, kad įsigijus „Džinę butelyje", neatsiras pagunda ją kuo anksčiau išleisti. Todėl „Džinė" maloniai perspėja: „pastatykite mane šviesioje vietoje, bet venkite tiesioginių saulės spindulių, nes nuo jų man bus labai karšta. Aš augu buteliuke. Jei išaugsiu pernelyg didelė, išimkite mane iš buteliuko ir pasodinkite žemėje." O kaip paslaptį, kad geriau augtų išlaisvintas „Džinės" klonas , rekomenduotume ją laistyti tik lietaus vandeniu...
Lyginant su ankstesniais metais, saulašarių paklausa smarkiai išaugo. Pasak V. Pusvaškio, 2007 metais jų tiekta virš 24 tūkstančių, o 2008 metų 52 savaitei Vokietijai turės būti pateikta 240 tūkstančių išdaugintų augalų. Apetitas, sako, atsiranda bevalgant, o turint tokią laboratoriją ir paklausą- būtinai atsiras eksperimentavimo noras. Ypač, kai paskaitas skaito mokslininkas iš Vokietijos, o klausytojais būna Utenos kolegijos studentai. Alantiškiai jau yra klonavę viksvelę, sako, kad klonuoti našlaitę irgi nesunku... Klonavimas lietuviams, pasirodo, ne naujiena ir nesukelia jokios baimės, nes jau tarybiniais metais tuometiniame Alantos technikume buvo klonuojamos bulvės... Bet šiais laikais mokslas Lietuvoje tarsi ir nereikalingas. Jei kas bulves klonuoti dar gali, tai nebent „Trakų Vokė"... O Naujasodis su Alantos technologijų ir verslo mokykloje įsikūrusia meristeminio dauginimo laboratorija turi savų sumanymų ir užsakymų. Kaip teigė V. Pusvaškis, bus mėginama dauginti naujas rūšis: 240 tūkstančių "Echium", 9 tūkstančius „Štauden", 800 „Micantus" augalų, tinkančių žalioms vejoms, panašių į puskiparisius ir augančių krūmų pavidalu. Kadangi Vokietijos žemėse klimatas yra kitoks, nei Lietuvoje, tai įdomu bus paeksperimentuoti su klonuotais augalais ir patiems Naujasodžio gyventojams bei mokyklos dėstytojams...
Alvydo Balandos nuotraukos
Netradicinio verslo šeimininkai
Sodinės šilauogės – sukultūrintos miškuose augančių vaivorų (girtuoklių),mėlynių, bruknių giminaitės, atsiradusios Kanadoje praėjusio amžiaus pradžioje, o Lietuvą pasiekusios 1969 metais, bet, matyt, dėl neįprasto auginimo plačiai nepasklidusios. Prieš keletą vasarų šilauoges pradėta auginti ir Molėtų krašte, Alantos seniūnijoje.
Verslo idėja – Londone
Kai gyveni ir dirbi toli nuo Lietuvos , turbūt neišvengiamai kyla klausimas: pasiliksi čia, ar grįši namo... Ne išimtis ir mano pašnekovė Sigita, jau septynerius metus migruojanti tarp Anglijos ir Lietuvos, tačiau, beveik neabejojanti, jog grįšianti, todėl ir verslą pradėjusi Lietuvoje, tėvo, ūkininko Broniaus Žiogo žemėje. „Būdama Londone, – sako Sigita, – nusipirkau „Lietuvos rytą", kuriame buvo parašyta apie šilauogių auginimą Lietuvoje. Susidomėjau, susiradau Vladą Letuką, kuris tuo verčiasi Šilalės rajone, Žvilių kaime. Jis ir tapo mūsų mokytoju ir patarėju..." Beje, V. Letukas – buvęs matematikos mokytojas, o tie, kurie dirba užsienyje, irgi moka skaičiuoti pinigus bei kruopščiai dirbti. Belieka išmokti kantrybės. Tačiau, kaip sako Sigita, dar reikia mylėti žemę. Jai ta meilė įdiegta nuo vaikystės. Tėvai, gyvendami Kaune, visada veždavosi vaikus į kaimą ir mokė, kaip tą žemę dirbti, tarybiniais metais augindavo tulpes. Tad, kai ateinąs pavasaris, maga įkišti rankas į žemę ir Sigitai. Todėl verslo idėja atėjusi ir iš pasąmonės, jog kai grįš iš Anglijos, sunku bus rasti darbą Lietuvoje, todėl ne butui, namui ar kelionėms taupomi pinigai, o verslui Lietuvoje.
Šilauogės – dieduko žemėje
Bronius Žiogas šypsosi dėl dukters eksperimentų, sugalvotų Anglijoje, mat, jo žemė, pasak bobutės pasakojimų, dieduko pirkta už amerikoniškus pinigus, sunkiai uždirbtus aukso kasyklose... Tačiau, jei ne duktės idėjos ir žento, dirbančio Anglijoje, visokeriopa parama – vargu ar jis galėtų iš savo pensijos būti ūkininku ir plėtoti vaiskrūmių verslą. Anksčiau Žiogai buvo pradėję auginti juoduosius serbentus. Kai už jų kilogramą mokėjo po 4 Lt, tuomet galima buvo dirbti ir užsidirbti, bet kai rinka buvo perpildyta, viskas apmirė. Tačiau jų išnaikinti Žiogai neskuba. Gal dar sugrįš ir serbentų gyvavimo metai. Parduoti ? Nieks nepirks, nes rūšis yra skirta pramoniniam auginimui... Tad visos jėgos metamos į šilauoges. Jei pasaulyje jų yra netoli keturiasdešimties rūšių, tai Paąžuolių kaime auginamos tik trijų rūšių šilauogės. Šeimininkai geba skirti jų skonius ir krūmynojus, o prašalaičiui jie panašūs į mėlynių skonį, tik nekvepiantys mišku ir nedažantys nei rankų, nei dantų... Uogų, priklausomai nuo veislių, yra ir vyšnios didumo, ir mažesnių. Tačiau darbo įdėti reikia vienodai visoms rūšims. „Mes neskubam" – sako Sigita, - ir tvirtina, jog jei norėtų skubinti verslą, tai turėtų arba imti paskolą, arba prašyti paramos iš ES. Tačiau jie norį būti nepriklausomi, ir, kiek leidžia jėgos ir galimybės, žingsniuoti patys.
Brangus verslas?
Taip, sako ūkininkas Bronius – ir priduria, jog vien tvora kainavusi apie 10 tūkstančių litų. Be jos negali apsieiti, nes uogoms reikia saulės ir užuovėjos, be to- kol sode bus šilauogių – kitų medelių ir krūmų nei zuikiai, nei stirnos negrauš... Be pradinio kapitalo – jokio verslo nepradėsi. Šilauogių sodinukai turguje kainuoja 20-25 litus, imant urmu, žinoma, pigiau, bet į hektarą sodinama 2 tūkstančiai. Juos Žiogai sodino tris dienas. Lygiai tiek užtrunka ir šilauogyno laistymas. Sigita su tėvu keliasi anksti ryte ir dirba iki vėlumos. Reikia laistymo įrangos, bet kol kas tam dar nėra pinigų. Ravėjimui ieško talkininkų, bet šiandienos kaime jų retai teatsiranda, o jei ir atsiranda, tai netinginiauja tik šeimininkui esant... Sigitai jos uogienojai gražiausi vėlyvą rudenį- kai tampa raudonos spalvos ir pavasarį – kai pražįsta baltais varpeliais. Vasarą šilauogės skendi dobiliukų kilimuose. Žmonės, pasak Sigitos, kartais nė nežino ką augina, manydami, jog kažkokį dekoratyvinį krūmą- nevalgo mėlynų uogų, o jos – ir vaistas, ir maistas. Vieniems padeda suliesėti, kitiems pagerina apetitą, tinka alergiškiems žmonėms, o svarbiausia – stiprina imuninę sistemą. Tačiau – per metus turi suvalgyti 10-15 kilogramų uogų. Tad vietoj saldainių, o gal ir vitaminų vaistinėse geriau pirkti šilauogių. Tikėdami, jog derlius kasmet bus didesnis, rugpjūčio pradžioje Žiogai pradėjo realizuoti uogas Molėtuose, raudonų mūrų krautuvėje „Jovaras". Sigita, žinodama, kiek tokios uogos kainuoja Anglijoje, prekybos tinkle TESCO( 20 svarų) ir mūsiškoje „Maximoje" (28 litai) – ima lietuviui palankų vidurkį ir 250 gramų parduotuvės kaina tampa puspenkto lito. Iš sodybos galėtų parduoti pigiau, bet bijo, kad uogų dar gali neužtekti...Pasak V. Letuko, pirmaisiais metais nuo vieno uogakrūmio galima priskinti iki 50 g uogų, antraisiais 300 g, o penktaisiais – 3 kg... Gerai prižiūrėtas krūmas gali duoti ir iki 10 kg uogų.
Verslo subtilybės
Jei dirvoje auga asiūkliai, manoma, jog augs ir šilauogės. Krūmus svarbu sodinti rudenį, kad pavasarį jie jau žydėtų ir duotų derlių. Tačiau pirmaisiais metais vargu ar galėsite įgyvendinti sumanymą, nes reiks sukurti tam tikrą dirvožemį. Kokį? Va čia ir prasideda subtilybės, kurios kainuoja pinigus, o tylėjimas, kaip sakoma, auksas... Tačiau pusbalsiu galima pasakyti, jog patartina nepirkti lenkiškų sodinukų, nors jie galėtų kainuoti keturiskart pigiau. Nerekomenduotina pirkti ir iš Lenkijos vežtų uogų, nes jos purškiamos 18 kartų, kai Lietuvoje purškiama tik du kartus. Pasak Žiogų, prieš grybines ligas ir parazituojančius vabaliukus...
Ne mažiau subtilaus ir netradicinio skonio turėtų būti ir patys šilauogių augintojai. Tėvas, būdamas pensininkas, dar neseniai laikė traktorininko teises, o duktė, jubiliejaus proga , dovanų užsiprašė... traktoriaus. Ir gavo.
Alvydo Balandos nuotraukose
Sigita – netradicinio verslo šeimininkė Molėtų krašte
Ūkininkas Bronius Žiogas leidžia eksperimentuoti dukrai savo žemėje