Sodinės šilauogės – sukultūrintos miškuose augančių vaivorų (girtuoklių),mėlynių, bruknių giminaitės, atsiradusios Kanadoje praėjusio amžiaus pradžioje, o Lietuvą pasiekusios 1969 metais, bet, matyt, dėl neįprasto auginimo plačiai nepasklidusios. Prieš keletą vasarų šilauoges pradėta auginti ir Molėtų krašte, Alantos seniūnijoje.

Verslo idėja – Londone

Kai gyveni ir dirbi toli nuo Lietuvos , turbūt neišvengiamai kyla klausimas: pasiliksi čia, ar grįši namo... Ne išimtis ir mano pašnekovė Sigita, jau septynerius metus migruojanti tarp Anglijos ir Lietuvos, tačiau, beveik neabejojanti, jog grįšianti, todėl ir verslą pradėjusi Lietuvoje, tėvo, ūkininko Broniaus Žiogo žemėje. „Būdama Londone, – sako Sigita, – nusipirkau „Lietuvos rytą", kuriame buvo parašyta apie šilauogių auginimą Lietuvoje. Susidomėjau, susiradau Vladą Letuką, kuris tuo verčiasi Šilalės rajone, Žvilių kaime. Jis ir tapo mūsų mokytoju ir patarėju..." Beje, V. Letukas – buvęs matematikos mokytojas, o tie, kurie dirba užsienyje, irgi moka skaičiuoti pinigus bei kruopščiai dirbti. Belieka išmokti kantrybės. Tačiau, kaip sako Sigita, dar reikia mylėti žemę. Jai ta meilė įdiegta nuo vaikystės. Tėvai, gyvendami Kaune, visada veždavosi vaikus į kaimą ir mokė, kaip tą žemę dirbti, tarybiniais metais augindavo tulpes. Tad, kai ateinąs pavasaris, maga įkišti rankas į žemę ir Sigitai. Todėl verslo idėja atėjusi ir iš pasąmonės, jog kai grįš iš Anglijos, sunku bus rasti darbą Lietuvoje, todėl ne butui, namui ar kelionėms taupomi pinigai, o verslui Lietuvoje.

Šilauogės – dieduko žemėje

Bronius Žiogas šypsosi dėl dukters eksperimentų, sugalvotų Anglijoje, mat, jo žemė, pasak bobutės pasakojimų, dieduko pirkta už amerikoniškus pinigus, sunkiai uždirbtus aukso kasyklose... Tačiau, jei ne duktės idėjos ir žento, dirbančio Anglijoje, visokeriopa parama – vargu ar jis galėtų iš savo pensijos būti ūkininku ir plėtoti vaiskrūmių verslą. Anksčiau Žiogai buvo pradėję auginti juoduosius serbentus. Kai už jų kilogramą mokėjo po 4 Lt, tuomet galima buvo dirbti ir užsidirbti, bet kai rinka buvo perpildyta, viskas apmirė. Tačiau jų išnaikinti Žiogai neskuba. Gal dar sugrįš ir serbentų gyvavimo metai. Parduoti ? Nieks nepirks, nes rūšis yra skirta pramoniniam auginimui... Tad visos jėgos metamos į šilauoges. Jei pasaulyje jų yra netoli keturiasdešimties rūšių, tai Paąžuolių kaime auginamos tik trijų rūšių šilauogės. Šeimininkai geba skirti jų skonius ir krūmynojus, o prašalaičiui jie panašūs į mėlynių skonį, tik nekvepiantys mišku ir nedažantys nei rankų, nei dantų... Uogų, priklausomai nuo veislių, yra ir vyšnios didumo, ir mažesnių. Tačiau darbo įdėti reikia vienodai visoms rūšims. „Mes neskubam" – sako Sigita, - ir tvirtina, jog jei norėtų skubinti verslą, tai turėtų arba imti paskolą, arba prašyti paramos iš ES. Tačiau jie norį būti nepriklausomi, ir, kiek leidžia jėgos ir galimybės, žingsniuoti patys.

Brangus verslas?

Taip, sako ūkininkas Bronius – ir priduria, jog vien tvora kainavusi apie 10 tūkstančių litų. Be jos negali apsieiti, nes uogoms reikia saulės ir užuovėjos, be to- kol sode bus šilauogių – kitų medelių ir krūmų nei zuikiai, nei stirnos negrauš... Be pradinio kapitalo – jokio verslo nepradėsi. Šilauogių sodinukai turguje kainuoja 20-25 litus, imant urmu, žinoma, pigiau, bet į hektarą sodinama 2 tūkstančiai. Juos Žiogai sodino tris dienas. Lygiai tiek užtrunka ir šilauogyno laistymas. Sigita su tėvu keliasi anksti ryte ir dirba iki vėlumos. Reikia laistymo įrangos, bet kol kas tam dar nėra pinigų. Ravėjimui ieško talkininkų, bet šiandienos kaime jų retai teatsiranda, o jei ir atsiranda, tai netinginiauja tik šeimininkui esant... Sigitai jos uogienojai gražiausi vėlyvą rudenį- kai tampa raudonos spalvos ir pavasarį – kai pražįsta baltais varpeliais. Vasarą šilauogės skendi dobiliukų kilimuose. Žmonės, pasak Sigitos, kartais nė nežino ką augina, manydami, jog kažkokį dekoratyvinį krūmą- nevalgo mėlynų uogų, o jos – ir vaistas, ir maistas. Vieniems padeda suliesėti, kitiems pagerina apetitą, tinka alergiškiems žmonėms, o svarbiausia – stiprina imuninę sistemą. Tačiau – per metus turi suvalgyti 10-15 kilogramų uogų. Tad vietoj saldainių, o gal ir vitaminų vaistinėse geriau pirkti šilauogių. Tikėdami, jog derlius kasmet bus didesnis, rugpjūčio pradžioje Žiogai pradėjo realizuoti uogas Molėtuose, raudonų mūrų krautuvėje „Jovaras". Sigita, žinodama, kiek tokios uogos kainuoja Anglijoje, prekybos tinkle TESCO( 20 svarų) ir mūsiškoje „Maximoje" (28 litai) – ima lietuviui palankų vidurkį ir 250 gramų parduotuvės kaina tampa puspenkto lito. Iš sodybos galėtų parduoti pigiau, bet bijo, kad uogų dar gali neužtekti...Pasak V. Letuko, pirmaisiais metais nuo vieno uogakrūmio galima priskinti iki 50 g uogų, antraisiais 300 g, o penktaisiais – 3 kg... Gerai prižiūrėtas krūmas gali duoti ir iki 10 kg uogų.

Verslo subtilybės

Jei dirvoje auga asiūkliai, manoma, jog augs ir šilauogės. Krūmus svarbu sodinti rudenį, kad pavasarį jie jau žydėtų ir duotų derlių. Tačiau pirmaisiais metais vargu ar galėsite įgyvendinti sumanymą, nes reiks sukurti tam tikrą dirvožemį. Kokį? Va čia ir prasideda subtilybės, kurios kainuoja pinigus, o tylėjimas, kaip sakoma, auksas... Tačiau pusbalsiu galima pasakyti, jog patartina nepirkti lenkiškų sodinukų, nors jie galėtų kainuoti keturiskart pigiau. Nerekomenduotina pirkti ir iš Lenkijos vežtų uogų, nes jos purškiamos 18 kartų, kai Lietuvoje purškiama tik du kartus. Pasak Žiogų, prieš grybines ligas ir parazituojančius vabaliukus...

Ne mažiau subtilaus ir netradicinio skonio turėtų būti ir patys šilauogių augintojai. Tėvas, būdamas pensininkas, dar neseniai laikė traktorininko teises, o duktė, jubiliejaus proga , dovanų užsiprašė... traktoriaus. Ir gavo.

Alvydo Balandos nuotraukose

Sigita – netradicinio verslo šeimininkė Molėtų krašte

Ūkininkas Bronius Žiogas leidžia eksperimentuoti dukrai savo žemėje