Gyvename keistoje visuomenėje, kai mažai ką išgirstame, nors sakoma daug, ir mažai ką pamatome, nors pažiūrėti yra į ką ir kur... Beveik „kurmių" bendrija, kurios nelabai kur ir išprašysi, jei ši pati nepanorės išeiti... Panašiai vyksta ir su mažuoju verslu. Žiūrėk, žmogus ką nors sugalvoja, mano, kad vertinga ir reikalinga, bet pasirodo, kad mažam regionui tai nė nebūtina. Tačiau toks verslo pradžiamokslis. Pirmiausia – idėja ir pinigai, paskui – rinkos tyrimas ir pasiūla. Ir retai kuriam pasiseka paklausa, viršijanti pasiūlą...

Jau vasarą atkreipiau dėmesį į buvusio kooperatyvo „univermago" kamputyje įsitaisiusius kažką, kas buvo ne visai įprasta Molėtams. Jų reklama buvo jie patys, kažką veikiantys stiklinėje patalpoje, prikabintoje langų. Nors jei nesilankysi to paties pastato dėvėtų rūbų krautuvėse, išsidėsčiusiose per du aukštus, jų gali ir nepastebėti, o jei pastebėsi – gali suprasti, kad čia kažkas kažką daro, ir taip turi būti... Vedina to keisto savo įspūdžio, įsliūkinau į vidų. Mano akį patraukė įvairių dydžių ir spalvų karoliukai, spalvoti akmenėliai ir kitokia bižuterija bei visai neblogai besižiūrintys rankų darbo papuošalai. Taip pradėjau bendrauti su ponia Ramune.

„Kūryba ateina iš impulso – sakė ji. – Kai pamatai gražų daiktą, ir supranti, kad ir tu gali taip padaryti..." Kol gyveno Vilniuje, mėgo lankytis įvairiuose salonuose, parduotuvėse, ypač „Jūratės akmenėliai". Po to pamėgino pati pasidaryti auskarus. Patiko jie ne tik Ramunei, bet ir jos draugėms. Po to sekė kiti papuošalai, kol pradėjo prekiauti įvairiose šventėse, Kaziuko mugėje... Išlavintas skonis ir įdirbis pakišo moteriai ir didesnę mintį – pradėti savo verslą. Taip beveik prieš metus Molėtuose atsirado UAB „Albin Wood" – sesers Ramunės Lazauskaitės – Svirplienės ir brolio Albino Lazausko verslas. Tiesa, Ramunės kūryba tame sumanyme buvo tik antraeilė, nes Albinas turėjo mintį prekiauti langais, durimis, fasadais, apvadais, drožinėtomis kolonomis.... O Ramunei greičiausiai čia teko ir pardavėjos, ir vadybininkės, ir buhalterės vaidmuo. Tačiau metai eina į pabaigą ir Ramunė sako, kad pelno tikrai nebus... Taip. Molėtuose yra panašių parduotuvių, prekiaujančių langais ir durimis. Dauguma molėtiškių jau pasinaudoję jų paslaugomis, o dar beskubanti daugiabučių renovacija – vis labiau kiša koją tokiam verslui. Tačiau, anot Ramunės, jie stengiasi, kad jų „stiklinėje krautuvėlėje" kainos būtų šiek tiek mažesnės, nei kitur Molėtuose. (Šiuo metu akcijos durims). Vokiško plastiko langai yra surenkami Vilniuje, o pirkėją pasiekia per tris savaites. Vis dėl to jie tikisi, kad mediniai langai ar jų puošyba kaimo sodybą tikrai papuoštų. Tam siūloma eglė, bet galima ir kita mediena pagal pirkėjo pageidavimus...

„Prieš pradėdama verslą, galvojau, kuo aš galėčiau būti naudinga Molėtams?" – sakė Ramunė. Jai, kaip niekam kitam, gimusiai ir augusiai Molėtų krašte – Giedraičiuose, neturėjo kilti didelių sunkumų dėl atsakymo į šį klausimą, juolab, kad turėta ir patirties sostinėje. Tačiau viena yra ruoštis prekybai mugėje ir joje smagiai sudalyvauti, ir visai kas kita kasdien eiti į darbą ir siūlyti prekę...

„Kai žiūri į Molėtus, atrodo, kad viskas vyksta tik didžiuosiuose prekybos centruose. – aiškina savo mintį Ramunė, – o kurgi kiti? Ar jie irgi negali būti kur nors po vienu stogu, kad žmonės žinotų, kas, kur ir ką daro..." Ir parodo man jos suremontuotus papuošalus. Remontuoti, žinoma, nėra taip smagu, kaip kurti, bet, regis, Molėtuose to iki šiol nebuvo... „Ta prasme man Molėtai atrodo negyvi.... O gal aš pati nemoku pastebėti to, ko reikia Molėtams?"... Suprantu moters dvejones ir nuogąstavimus. Tačiau sakau, kad jei tik yra noro, tegu dar pamėgina pabūti mažame versle. Juk nebeliko knygyno, užsidarė ir dailės dirbinių salonėlis prie Molėtų krašto muziejaus, o Ramunės dirbiniai galėtų būti graži tąsa (o jai pradžia) to, ko Molėtai netenka arba nemoka išsaugoti... Ir tai būtų naujas „Stiklinės krautuvėlės" veidas.