Esu tokia, kokia esu...

VirgaŠiandien Virginija Mackonienė jau skaičiuoja gyvenimo dešimtmetį Vilniuje, tačiau kiekvieną savaitgalį, sako, parlekianti į gimtuosius Jaurus šalia Bebrusų ežero, kad aplankytų tėtį, sesę ir pailsėtų savo naujuose namuose. „Aš vertinu tą žemę, kuri išaugino – išdidžiai ir nuoširdžiai sako Virginija, – kuri iki šiol man duoda energijos ir jėgų veikt..."Virginijos veiklumu niekas neabejojo nei tuomet, nei dabar. Pamenu, prieš dešimtmetį, kai Virginija jau ruošėsi palikti Molėtus, bet dar buvo ne tik istorijos mokytoja, bet ir rajono tarybos narė, kalbinau ją rajono laikraščiui „Vilnis".

„Esu tokia, kokia esu..."

Tai mėgstamiausi Virginijos Mackonienės ir, ko gero, labiausiai ją apibūdinantys žodžiai. Būti be kaukės – ganėtinai sunku. Tik stiprieji gali atsilaikyti gyvenimo tėkmėje. Virginija būtent tokia. Ji tarsi patyrusi irkluotoja iriasi per įvairaus dydžio bangas, nebijodama, kad kuri nors gali sudaužyti josios laivelį, o pačią irklininkę išmesti į krantą...

- Žinant pačios „natūrą" kyla klausimas: ar dalyvavimas rajono politikoje – pagrindinėje Krikščionių demokratų komandoje – planuotas ir ilgai siektas reiškinys, ar tai tik dar vienas savęs išbandymas?

- Dar pernai (2001 m.) vasarą rajono meras V. Stundys pakalbino, kad ateičiau į partijos susirinkimą, bet vasara prabėgo, o aš taip ir neatsiliepiau į kvietimą. Tačiau ilgainiui sutikau būti ne partijos nare, o rėmėja. Vis dėlto, būdami dvi kadencijas valdžioje, krikdemai darė šviesius darbus, o jų veikla buvo pakankamai skaidri. (Užkulisių nežinau, bet iš šalies taip atrodė). Man, kaip tikinčiam žmogui, jų dėjos buvo priimtinos, neslėpsiu, įtakos turėjo ir partijos pirmininkas V. Stundys – šviesi ir mąstanti asmenybė. Ir tąsyk paklausiau savęs: kodėl negalėčiau būti su tais žmonėmis, kurių idėjos ir darbai man priimtini?

Būdama krikdemų sąraše, aišku, nesitikėjau, kad galėčiau būti išrinkta į tarybą. Žinojau, kad pati balsuosiu už save, ir dukra ketino balsuoti už mane. Tad jokio išankstinio planavimo nebuvo. Nebent savęs raminimas, kad jei aš, prisidėjusi prie jų, negramzdinsiu to laivelio, o padėsiu plaukt – bus ir gerai... Sąraše buvau Nr. 13, o per rinkimus pasistūmėjau į priekį – perėjau į 10 poziciją. Tuomet pasidarė įdomu vertinti save. Nustebau, kad mane Molėtuose pažįsta... Nesijaučiau reikšminga, bet, manau, kiekvienam žmogui yra malonu laimėti...

- Euforija kada nors baigiasi. Vis dėlto, ar rinkimų pokštas, kaip vadini, nebuvo revanšas Mackonių giminei, atstovavusiai pedagogų dinastiją, po to dalyvavusių politikoje?

- Mano gyvenime iš šios dinastijos liko tik pavardė ir bendri vaikai. Man nereikia lipt ant pjedestalo, kad atrodyčiau ryškesnė, nei esu... Visada buvau ir esu garbingos kovos, o ne sąmoningos karjeros siekimo šalininkė.

(Pamenu, tuomet kalbėjomės dar apie senuosius ir naujuosius kolegas – rajono politikus ir mokytojus. Tačiau ne visąs tekstas išliko. Liko tik pokalbio pabaiga.)

- Ar teisūs tie, kurie sako, kad po Virginijos – sunku dirbti jos vietoje?

- Esu tokia, kokia esu. Į tai gali atsakyti tik kolegos, bet jei jie taip vertina, galbūt iš tiesų padarau daug, arba man, paprasčiausiai, sekasi...

- Regis, gyvenimas toks, kokio norėjosi – su didele erdve įvairiai veiklai. Molėtų gimnazijos direktorės pavaduotoja , istorijos mokytoja, edukologijos (soc. pedagogika) magistrė, parašiusi bent 10 sėkmingų moksleivių socializacijos projektų... Ir pakėlusi sparnus išvykti į Vilnių?...

- Aš labai myliu Molėtus. Man jie kaip kiniečiui Kinija – Pasaulio bamba, bet aš jų ir nekenčiu už primityvias molėtiškių pramogas – gandus...

Šiandien Virginija Mackonienė jau Užupio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja neformaliam ir socialiniam ugdymui, turinti socialinio pedagogo eksperto, istorijos metodininko (greitu metu ir vadybos) kvalifikacijas. Atradusi daug naujų draugų, turinti daug idėjų ir nemažėjančių darbų, vis dėlto, šiandien ji turi riboti savo norus ir gebėjimus, nes šeimoje atsirado nauja bobutės pareigybė.

Pasak Virginijos, tai riboja josios laisvę, bet ir suteikia daug džiugesio. Dukters Indrės trejų metukų Goda – Patricija, jau dabar bando įsiteikti pedagogei močiutei. Pavyzdžiui, sėdi ant puoduko, žiūri į Virginiją, ir sako: "kokios gražios tavo akys..." Tuomet, matyt, tos akys dar moka ir šypsotis...

Šie metai Virginijai trisdešimtieji mokytojavimo metai. Pasak jos, ir Molėtų, ir Užupio gimnazijoje – santykiai su mokiniais – pakankamai šilti. „Gimnazistai – jautrūs, imlūs, intelektualūs tikrąja ta žodžio prasme. Ir man labai patinka su jais dirbti..."

Mes šnekučiavomės, kai Alanta minėjo istoriko, mokytojo, archeologo, muziejininko, rašytojo Petro Tarasenkos šimtas dvidešimtąsias gimimo metines. Prisiminti šią asmenybę Virginijai irgi buvo svarbu. „Visą mano gyvenimą apvertė aukštyn kojom Petras Tarasenka – emocionaliai išpyškino ji. – Iki kol nebuvau skaičiusi P. Tarasenkos „Rambyno burtininkas", tol negalėdavau pabaigti skaityti pradėtų knygų – niekas manęs neužkabindavo ...O ši knyga padarė stebuklą. Ne tik ją neatsitraukdama perskaičiau, bet ir apskritai ieškojau tik istorinių knygų... Manau, kad jis tuomet, kai rinkausi istorijos moktojo kelią, turėjo įtakos, tebeturi ir šiandien... Juk vis dėlto trisdešimt metų pedagoginį darbą vienaip ar kitaip preparuoju... Mokytojystė, bet kokiu atveju, galvoju, yra atkreipiantis dėmesį ir principus į save, imlus ir gyvas procesas. O gyva tik tai, kas juda. Todėl mokytojas šiandien turi būti vis judresnis, vis turiningesnis..."

To judrumo „apsėsta" Virginija turbūt kūrė ir Žvejybos muziejų Mindūnuose. Tačiau ji daug ką suveda istorinėm aplinkybėm, o tik paskui sau ir kitiems. „Kai pabaigiau studijas – buvau daugiau istorikė, nei mokytoja. Sovietmečiu, būtinai kur nors užkampy, buvo mada mokyklose kurti etnografinius muziejukus. Taigi mano Mindūnai, kur aš dirbau, buvo kaip tik. Tačiau buities muziejaus kūrimas man buvo neįdomus. Tuometinei direktorei Danutei Banevičienei pasiūliau rinkti tai, kas būdinga tik šiam kraštui. Po metų tapau direktore, ir trejus metus gyvenau su sąžinės priekaištu, kad tai, ką pasiūliau pati – dar neįgyvendinau... Pradžia buvo nelengva. Reikėjo įgyti žmonių pasitikėjimą, kad mes iš tiesų norime kurti muziejų, o ne įduoti juos už brakonieriavimą... Pamenu, prieš tėvų susirinkimą ant stalų išdėliojom visus daiktus, kuriuos jau buvom surinkę iš aplinkinių žmonių, su aprašymais, su pasakojimais... Turbūt padarė įspūdį, nes paskui jau patys žmonės pradėjo nešti ir įrankius, ir tinklus, o Petras Sakalauskas atvilko net luotą, ištrauktą iš Tramio ežero... Taip pamažu, po šapelį – nuo aštuoniasdešimt antrųjų – 1988 metų rudenį buvo atidarytas Žvejybos muziejus Mindūnuose. Šiandien man belieka tik džiaugtis, kad juo nuoširdžiai rūpinasi Alfreda Petrauskienė, kad Molėtų savivaldybė ir Krašto muziejus rado galimybių jo rekonstrukcijai..."

O kaip gi su meile Molėtams? – klausiu Virginijos. Ta meilė, anot jos, niekur neišgaravo, ir jos neatėmė Vilnius. Tik „iš toliau viskas atrodo daug gražiau. Molėtai man tapo dar gražesni..."

Tačiau Molėtų ji niekada taip nesureikšmina, kaip Jaurų – gimtojo kaimo ant ežero kranto. „Kai šokiuose jaunystėje klausdavo manęs iš kur esu, sakydavau, kad iš Jaurų, niekada nesakydavau, kad iš Molėtų , kai šiandien mokausi anglų kalbos, prisistatau irgi esanti iš Jaurų kaimo... Esu tokia, kokia esu..."

Virginija Mackonienė. Nuotrauka iš asmeninio albumo.

„Pagrok, Kaziuk, man valsų...“

TučinskasKaip neišmesi iš dainos žodžių, taip nenugyvensi ir kito gyvenimo... Kazimierui Tučinskui, Molėtų muzikos (dabar menų) mokyklos direktoriui, 2003 metų Kaziukas sutapo su penkiasdešimties metų gyvenimo jubiliejumi. Dauguma muzikinio gyvenimo žvaigždžių tokiais atvejais surengia koncertą sau ir publikai. Ponas Kazimieras, vienas profesionaliausių Molėtų muzikantų, o ir rajono muzikinio gyvenimo vedlys, tik stverėsi rankom už galvos ir sakė, kad jam nesinori jokių šou... Anot jo, lengvai plaukiot, kaip žuviai, (nors Žuvis pagal horoskopą), neišeina. „Tik nuolatiniu ir kruopščiu darbu ką nors pasiekiu. Sekasi tik gerumu. Jei naudoju kitus būdus – gyvenimas keršija. Per save neperlipsi..."

O vis dėlto... Praverkime duris, pro kurias Kazimieras Tučinskas išėjo į gyvenimą su muzika.

Gal Virintų ežero bangelių šokis, gal tėvuko Henriko armonikos melodijos, kurios liejosi ir J. Štrauso valsais, bus pastūmėjusios rinktis muzikos mokytojo profesiją. Bet prieš tai Slyžiškių kaimo berniokėlis turėjo išmokti muzikinio raštingumo. Kažkaip jo gyvenime pasitaikydavo dėsningumų: arba pradėti, arba baigti. Jis buvo pirmasis Molėtų muzikos mokyklos absolventas. Tai pirmajai laidai (beje, mokslus baigė per 4 metus) atstovavo tik trys moksleiviai: Kazimieras, Vilija Vyžintaitė, Janė Grybauskaitė. Direktorius tuo metu buvo Juozas Šavelis. Pas jį ir pas Vitalijų Galecką Kazimieras mokėsi groti akordeonu. Po to sekė vėl 4 metų studijos Vilniuje, pedagoginio instituto muzikos fakultete. Čia K. Tučinskui teko būti paskutinės laidos absolventu, nes šis fakultetas buvo perkeltas į Klaipėdą. Jaunąjį studentą mokė ir ir prof. V. Landsbergis, ir B. Kutavičius, ir A. Juozėnas... Įgijęs muzikos mokytojo ir choro vadovo specialybę, K. Tučinskas sugrįžo į Molėtus ir pradėjo dirbti mokytoju muzikos mokykloje. Dėstė solfedį, fortepijoną ir chorinį dainavimą. Pirmosios jo mokinės buvo D. Putramentaitė, A. Paliukėnaitė, G. Daškevičiūtė, Z. Reišytė... Nuo 1974 m. K. Tučinsko gyvenime prasidėjo intensyvi muzikinė praktika. „Turėjau jaunių chorą, Dainų šventėms ruošdavomės ir dalyvaudavome".

Grįžęs iš armijos, Kazimieras nusprendė studijuoti toliau: Lietuvos valstybinėje konservatorijoje mokytis chorinio dirigavimo. Vėl mokslus baigė per 4 metus ir dar raudonu (aukščiausi vertinimo balai) diplomu. „Tuo metu turėjau rajono mokytojų chorą „Asveja". Jis ir padėjo išlaikyti pusę egzamino... „Asveja" buvo nusipelnęs choras, turėjo liaudies kolektyvo vardą ir gyvavo 10 – metį.

Šiandien labai pasikeitė žmonių požiūris į chorą, į laisvalaikį. Žmonės tapo pragmatiškesni, be to – pablogėjo ir gyvenimo sąlygos. Anksčiau J. Mackonis ( buvęs Švietimo skyriaus vadovas) suorganizuodavo, kad choro dalyviai repeticijų metu neturėtų paskutinių pamokų, o ir kelionė iš įvairių rajono vietų kainuodavo kapeikas..."

K. Tučinskas yra subūręs vyrų ansamblį, kuriam ateinančių metų vasario šešioliktąją būtų 15 gyvavimo metų. „Jie – neprofesionalai, bet labai nori dainuot, nes myli dainą. Kaip sako ansamblietis J. Dabužinskas, kol dar galiu – dainuosiu, negi į kapus balsą nusineši... Stebuklų nepadarom, bet 2001 m. tapome respublikinio Liaudies kultūros centro organizuoto konkurso „Sidabriniai balsai" laureatais (III vieta)" – sakė K. Tučinskas beveik prieš dešimtmetį.

Prie muzikinio gyvenimo dera ir beveik trisdešimties metų direktorystė Muzikos (dabar Menų) mokykloje. „Rajone, manyčiau, kultūrinis - muzikinis darbas remiasi mūsų vaikais ir mokytojais. Didžiajai daugumai konkursų griebia mūsų vaikus." Prieš dešimtmetį iš beveik 200 moksleivių 57 lankė chorinį dainavimą, kurio mokė pats direktorius. Čia, matyt, todėl, kad sklido kalbos, jog K. Tučinskas gali išmokyti dainuoti visus, net ir tuos, kuriems „meška ant ausies buvo užlipus"... Tačiau direktorius niekada nepasidavė populiarumui. „Su jaunių choru atliekame klasiką, lietuviškos muzikos repertuarą. Jei pop stilių pasirinktume, būtų populiaru, bet mes stengiamės ugdyti muzikinį skonį. (Mokytojas prisimena, kaip daugelį metų važiuodavo į Dainų šventes...) Repetuojame trylika sudėtingų dainų. Jei baliuje sugrosi valsą, ar polką, tave įvertins, o čia – trejus metus dirbi – ir tas darbas beveik nematomas...".

Užsieniečiai Graikijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Italijoje, Ispanijoje liko sužavėti K. Tučinsko vadovaujama kapela, kuri kartu su tautinių šokių kolektyvu „Molėtai" (vad. I. Stašienė) dalyvaudavo įvairiuose festivaliuose. Anot vadovo, visame pasaulyje vertinamas profesionalumas, todėl dažnai kolektyvas būdavo vienas geriausiųjų.

Nežinau, ar yra profesionalas, kuris nemėgintų kurti savo muzikos. K. Tučinską galima vadinti ir kompozitoriumi, nors jis labai kukliai apie tai tekalba: „kai nėra repertuaro – aranžuoji, kuri kažką..." Nors iš tiesų, šis kūrybos periodas, prasidėjęs nuo studijų, tęsiasi ir dabar. Muzikos pasaulyje, kaip ir literatūros, darosi madinga išleisti knygas. Tačiau ponas Kazimieras tvirtina, kad „nėra laiko prisėst. Gal kada prisėsiu prie kompiuterio, susisteminsiu. Tos mano aranžuotės praverčia, skolinasi ir kitos kapelos, bet apie jų leidybą negalvojau...". Gal kas susiprotės – ir padarys direktoriui staigmeną, juk kitų metų pavasarį jo šešiasdešimtmetis...

Kai direktoriaus ugdymą praeina tiek daug vaikų, norom nenorom kyla klausimas apie savus. Deja, sūnus Paulius – ne muzikantas... Jis domisi sportu, nors, pasak tėvo, duomenų turi, bet „muzika nėra ir, matau, nebus jo gyvenimo būdas". O štai žmona Henrika, nors ir istorikė, bet yra lankiusi muzikos mokyklą. „Ne muzikantės nebūčiau ėmęs į žmonas, valsą sugrojo..." – šypsosi Kazimieras.

Gyvenime jam svarbu: šeima, sveikata ir mėgstamas darbas. Tai ne tik muzika. Be muzikos jis dar gyvena bitėmis ir sodu. Turėdamas visa tai ir dar daugiau, žmogus negali būti nei piktas, nei kerštingas, nors Slyžiškių kaime ir pasitaiko tų, kurie išsikasa Kazimiero skiepytą obelaitę. „Et, - moja ranka tėvų sodybos šeimininkas, - tokių „gerų žmonių" dabar pilna visur..." Į jų namus turbūt nieks nemokėjo atnešti gerumo...

Alvydo Balandos nuotrauka

Aš dar esu...

Šįmet mokytojai Aldonai Urbonienei vasario 8 d. buvo 85-eri. Išoriškai nurimusi turbūt tik dėl sveikatos, bet viduje tokia pat guvi ir nesenstanti mokytoja, bendraujanti tik su ištikimiausiais bičiuliais, gimtadienio proga pabendravo ir su bibliotekos darbuotojomis savo bute. Tačiau šis pokalbis ne apie tai, o beveik prieš dvidešimtį metų pradėtas "Vilnies" laikraščio rubrikoje "Buvusieji". Jau tuomet mokytoja sakė: "Ir kuo trumpesnė lieka kelio atkarpa, tuo labiau skubu pasidžiaugti..." Pasidžiaukime ir mes praeities akimirka, kuri, manyčiau, nesensta ...

"Aš dar esu..."

- Beveik garantuoju, kad Jūsų paklausus – ar nešokiruoja rubrika "buvusieji" – Jūs atsakysite, kad taip, nes "aš dar esu...".

Tačiau Jūs – iš tiesų buvusi redakcijos korespondentė, buvusi mokytoja, buvusi deputatė ir t.t.

Kaip apibūdintumėte save šiandien?

- Žinau, kad jau nebeilgai, bet iš tiesų dar esu – su savo klaidomis, gyvenmo jutimo džiaugsmu, su savo prisiminimais. Dar viską vertinu. Dar moku liūdėti ir juoktis. Todėl nelaidokite manęs gyvos. Juk kiekvieno mūsų kiekviena akimirka jau... buvusioji.

- Esate impulso žmogus. Nesigailite?

- Gailėkis nesigailėjęs, tokia esu, tipinga aukštaitė nuo Užpalių. Mano užpalėnai audringai džiaugiasi, audringai piktinasi. Aš – jų kraujo. Bet kartais esu dėkinga, kada ramus, santūrus žmogus prigesina mano karščiavimąsi. Tokia švelni, taktiška mano impulsų slopintoja deputatų sesijų metu buvo šalia manęs sėdėjusi Vlada Gribėnienė.

- Ar galėtumėte įvardyti gerus darbus, kuriuos nuveikėte per savo deputatystę?

- Kam padariau gera, tie žino. Rinkėjai, patikėję 1991 – 1995 m. rajono deputatės mandatą, man pačiai padarė gera: pirmą kartą pajutau, ką reiškia laisvai, nevaržomai reikšti savo mintis ir dirbti. Pasigirsiu. Jeigu Molėtuose nušvito restauruoti kultūros namai, jeigu Inturkės, Janonio, Amatų gatvėse buvo atlikti seniai statybų be patogumų komunalinių namų kapitaliniai remontai, nutiestas plentas palei „Pavasario" sodus, sutvarkyta Pastovio krantinė, pėsčiųjų takas, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės, jeigu miestas tapo jaukesnis, tai ir mūsų, buvusių miesto deputatų, aktyvios veiklos rezultatas.

- O blogus?

- Blogus? Patį blogiausią mano darbą jau įvardijote savo laikraštyje: švenčių proga paėmiau skirtą 50 Lt premiją. Bet man tada labai trūko pinigų, be to aš jaučiausi tą premiją uždirbusi. Bloga, kad mūsų veiklos metu įvyko labai didelio nuslėpto neinventorizuoto MSMV turto vagystė. Ir ne tik tas vienas – blogai. Jų buvo daug. Kai ėmėme atsipeikėti po griovimo lavinos, „traukinys jau buvo nuvažiavęs".

- Ar buvo momentų, kai jutote, kad kolegos deputatai kažką nusprendė ne taip, kaip, jūsų manymu, būtų reikėję?

- Siūliau priimti nutarimą, kad kritikuotus jūsų laikraštyje ar patikrintuose žmonių skunduose deputatus svarstytume etikos komisijoje. Juk tarp mūsų sėdėjo ir tas buvęs kolūkio pirmininkas, visiškai nustekenęs ūkį, nuskriaudęs kaimo žmones, o pats vėl iškilęs ant purvinos bangos, ir tas viršaitis, kuris, anot apylinkės žmonių, jau nuo pat ryto vaikščiodavo užpiltomis akimis, ir tas juristas, kuriam deputatystė buvus nebuvus, nes labiau už viską rūpėjo pačiam daryti biznį. Deja, nutarimas nebuvo priimtas - pritrūko dviejų balsų. Po metų paaiškėjo, kad mes nemokėjome skaičiuoti: balsavusių užteko, kad nutarimas įsigaliotų. Tačiau viskas liko „po senovei".

- Žinau, kad rugsėjis Jums atnešė ir skausmo. Bet galbūt laikas išgydė žaizdas: juk Jus dar ir dabar vadina Mokytoja...

- S. Nėris rašė: „Andai širdį baisiai gėlė. Ak, tai buvo jau seniai...". Vienuolika metų aš laiminga puikiame poliklinikos kolektyve, kur ne vienas mane įvardina ne šeimininke, o mokytoja. Prisipažįstu – malonu, nors, pažvelgusi į mokykloje praleistus dešimtmečius, trokštu ne vieną pamoką, ne vieną dieną išbraukti iš savo pedagoginės biografijos. Įdomu, ar suvokia šiandien mokytojai, kokia laimė dirbti be diktato, kategoriškų nurodymų, draudimų, grėsmingų vizitacijų, „internacionalinis auklėjimas", „ ateistinis auklėjimas", „ karinis – patriotinis auklėjimas". Į kokius absurdo spektaklius buvo stumiamas mokytojas!Kokia laimė, kad šiandien gali atskleisti mokiniams tikrąsias gyvenimo ir kūrybos vertybes.

- Kaip manote, kas turi būti svarbiausia mokytojo gyvenime?

- Pašaukimas. Tik pašaukimas, kai visa esybe junti - tik čia ir niekur kitur. Be jo tiek pedagogas, tiek dvasininkas, tiek gydytojas – tik pilka vidutinybė – ir dar blogiau.

- Iš kur tiek semiatės energijos ir ...meilės? Koks jūsų požiūris į šeimą?

- Energija ir meilė gyvenimui. Ir kuo trumpesnė lieka kelio atkarpa, tuo labiau skubu pasidžiaugti sutiktais gražios sielos žmonėmis, gėrėtis dar viena nušvitusia man diena ir ... mylėti. O myliu aš savo svajonę, kurią vejuosi visą gyvenimą ir... nepaveju. Kokią? Tai mano paslaptis. Darni šeima – tai nuostabus gyvenimo pilnatvės pojūtis. Bet jei dviese žmonės jaučia skaudžią vienatvę, jeigu jie pavargo, nesuprasdami vienas kito – jie neprivalo kankintis.

- Ar nebijote būti nesuprasta?

- Tai nebus tiesioginis atsakymas į jūsų klausimą. Prisimenu, parašiau straipsnį apie alkoholiko šeimos vargus. Jam pasirodžius, vieną kartą gatvėje mane grėsmingai sustabdo vyriškis: "Tai parašei! Tai boba pasiskundė! Abi jus užmušti būtų maža." Nei aš jo gyvenimo pažinau, nei jo „boba" man skundėsi, o jis mane išgąsdino. Dar prisimenu straipsnį „Šukės" apie dingusią Molėtams dovanotą meno kūrinių ekspoziciją. Dirbant deputate, kažkas parodė buvusios vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos atsakymo Kultūros ministrui nuorašą. Pasirodo, autorė apkaltino ne tuos, kurie, būdami atsakingi, tą ekspoziciją nudaigojo, o mane, kodėl aš parašiusi straipsnį tik tada, kai ekspozicija jau pradingo ( tarsi ji būtų savaime prasmegusi), kad aš norėjusi tik pasigardžiuoti. Bet, prisipažįstu, tą ekspoziciją aš pati buvau pamiršusi. Ją priminė, surinkti medžiagą ir parašyti straipsnį mane paskatino dabar jau amžiną atilsį keramikas dailininkas Vaclovas Miknevičius ( kurio dėka liko nesunaikinti Molėtų „raudoni mūrai") ir mokytojas A. Vyžintas. Aš tik perteikiau jų, o su jais ir savo pasipiktinimą tais, kurie prasilenkė su pareiga ir atsakomybe. Arba kita istorija: kaip deputatė gyniau vieną nelaimingą tėvą, kurį vienturtė duktė norėjo iš jo buto išmesti į gatvę. Aštrios diskusijos metu išgirdau žodžius: „Iki šiol aš jus gerbiau". Vadinasi, gerbia ir supranta žmonės tik tol, kol tyčia ar netyčia neužmini ant nuospaudos...

- Rašėte įdomius rašinius, bet šalia tų rašinių buvo ir piktokų. Ar noriai atsigręžtumėte į juos?

- Daugelį rašinių buvau surinkusi. Perverčiau. Tai nebuvo jaukus pasišnekėjimas su savo praeitimi. Norėčiau susitikti Nijolę Sadūnaitę ir jos atsiprašyti. Dukrai atminimui paliksiu tik kelis straipsnius.

Nė vieno ateistinio straipsnio nesu parašiusi. Pasenusių bažnyčios kanonų ar prasilenkiančių su Kristaus mokymu kritika – nėra ateizmas. Ateizmas – Dievo neigimas. Aš tikiu į Dievą, bet su juo bendrauju be tarpininkų. Mano Dievui nereikia vergiško keliaklupsčiavimo, teatralizuotos maldos. Jam užtenka mano nuostabos. Jo sukurtos Visatos harmonija ir nuoširdaus dėkingumo Jam už man dovanotą Gyvenimą. Niekam nesu sutrukdžiusi melstis, gerbiu nuoširdžiai tikinčius.

- Iš kur atėjo Jūsų meniškas žodis?

- Nesu auksaburnė. Kad galėtum įtaigiai kalbėti, reikia daug žinoti. Mano pažinimo medis visai žemutis. Raiškaus žodžio jėgą pajutau dar Utenos gimnazijoje, klausydama lietuių kalbos ir literatūros mokytojo R. Šaltenio, lotynų kalbos mokytojos L. Navadničėnienės, logikos ir psichologijos mokytojos Bernadišienės, dailės mokytojo Ribačiausko minčių. Universitete teko laimė gėrėtis prof. V. Zaborskaitės, M. Lukšienės, doc. K. Rickevičiūtės kalbėjimu. Būsimiesiems mokytojams, bent humanitarams, privalėtų būti vedamas oratorinio meno kursas. O gal toks yra? Mūsų laikais nebuvo. Ir mokyklos aukštesnėms klasėms praverstų toks fakultatyvas.

Tikiu jaunyste. Kiekvienam linkiu būti tauriu, gražiu – savimi...

-Dėkui už pokalbį.