Kaip neišmesi iš dainos žodžių, taip nenugyvensi ir kito gyvenimo... Kazimierui Tučinskui, Molėtų muzikos (dabar menų) mokyklos direktoriui, 2003 metų Kaziukas sutapo su penkiasdešimties metų gyvenimo jubiliejumi. Dauguma muzikinio gyvenimo žvaigždžių tokiais atvejais surengia koncertą sau ir publikai. Ponas Kazimieras, vienas profesionaliausių Molėtų muzikantų, o ir rajono muzikinio gyvenimo vedlys, tik stverėsi rankom už galvos ir sakė, kad jam nesinori jokių šou... Anot jo, lengvai plaukiot, kaip žuviai, (nors Žuvis pagal horoskopą), neišeina. „Tik nuolatiniu ir kruopščiu darbu ką nors pasiekiu. Sekasi tik gerumu. Jei naudoju kitus būdus – gyvenimas keršija. Per save neperlipsi..."

O vis dėlto... Praverkime duris, pro kurias Kazimieras Tučinskas išėjo į gyvenimą su muzika.

Gal Virintų ežero bangelių šokis, gal tėvuko Henriko armonikos melodijos, kurios liejosi ir J. Štrauso valsais, bus pastūmėjusios rinktis muzikos mokytojo profesiją. Bet prieš tai Slyžiškių kaimo berniokėlis turėjo išmokti muzikinio raštingumo. Kažkaip jo gyvenime pasitaikydavo dėsningumų: arba pradėti, arba baigti. Jis buvo pirmasis Molėtų muzikos mokyklos absolventas. Tai pirmajai laidai (beje, mokslus baigė per 4 metus) atstovavo tik trys moksleiviai: Kazimieras, Vilija Vyžintaitė, Janė Grybauskaitė. Direktorius tuo metu buvo Juozas Šavelis. Pas jį ir pas Vitalijų Galecką Kazimieras mokėsi groti akordeonu. Po to sekė vėl 4 metų studijos Vilniuje, pedagoginio instituto muzikos fakultete. Čia K. Tučinskui teko būti paskutinės laidos absolventu, nes šis fakultetas buvo perkeltas į Klaipėdą. Jaunąjį studentą mokė ir ir prof. V. Landsbergis, ir B. Kutavičius, ir A. Juozėnas... Įgijęs muzikos mokytojo ir choro vadovo specialybę, K. Tučinskas sugrįžo į Molėtus ir pradėjo dirbti mokytoju muzikos mokykloje. Dėstė solfedį, fortepijoną ir chorinį dainavimą. Pirmosios jo mokinės buvo D. Putramentaitė, A. Paliukėnaitė, G. Daškevičiūtė, Z. Reišytė... Nuo 1974 m. K. Tučinsko gyvenime prasidėjo intensyvi muzikinė praktika. „Turėjau jaunių chorą, Dainų šventėms ruošdavomės ir dalyvaudavome".

Grįžęs iš armijos, Kazimieras nusprendė studijuoti toliau: Lietuvos valstybinėje konservatorijoje mokytis chorinio dirigavimo. Vėl mokslus baigė per 4 metus ir dar raudonu (aukščiausi vertinimo balai) diplomu. „Tuo metu turėjau rajono mokytojų chorą „Asveja". Jis ir padėjo išlaikyti pusę egzamino... „Asveja" buvo nusipelnęs choras, turėjo liaudies kolektyvo vardą ir gyvavo 10 – metį.

Šiandien labai pasikeitė žmonių požiūris į chorą, į laisvalaikį. Žmonės tapo pragmatiškesni, be to – pablogėjo ir gyvenimo sąlygos. Anksčiau J. Mackonis ( buvęs Švietimo skyriaus vadovas) suorganizuodavo, kad choro dalyviai repeticijų metu neturėtų paskutinių pamokų, o ir kelionė iš įvairių rajono vietų kainuodavo kapeikas..."

K. Tučinskas yra subūręs vyrų ansamblį, kuriam ateinančių metų vasario šešioliktąją būtų 15 gyvavimo metų. „Jie – neprofesionalai, bet labai nori dainuot, nes myli dainą. Kaip sako ansamblietis J. Dabužinskas, kol dar galiu – dainuosiu, negi į kapus balsą nusineši... Stebuklų nepadarom, bet 2001 m. tapome respublikinio Liaudies kultūros centro organizuoto konkurso „Sidabriniai balsai" laureatais (III vieta)" – sakė K. Tučinskas beveik prieš dešimtmetį.

Prie muzikinio gyvenimo dera ir beveik trisdešimties metų direktorystė Muzikos (dabar Menų) mokykloje. „Rajone, manyčiau, kultūrinis - muzikinis darbas remiasi mūsų vaikais ir mokytojais. Didžiajai daugumai konkursų griebia mūsų vaikus." Prieš dešimtmetį iš beveik 200 moksleivių 57 lankė chorinį dainavimą, kurio mokė pats direktorius. Čia, matyt, todėl, kad sklido kalbos, jog K. Tučinskas gali išmokyti dainuoti visus, net ir tuos, kuriems „meška ant ausies buvo užlipus"... Tačiau direktorius niekada nepasidavė populiarumui. „Su jaunių choru atliekame klasiką, lietuviškos muzikos repertuarą. Jei pop stilių pasirinktume, būtų populiaru, bet mes stengiamės ugdyti muzikinį skonį. (Mokytojas prisimena, kaip daugelį metų važiuodavo į Dainų šventes...) Repetuojame trylika sudėtingų dainų. Jei baliuje sugrosi valsą, ar polką, tave įvertins, o čia – trejus metus dirbi – ir tas darbas beveik nematomas...".

Užsieniečiai Graikijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Italijoje, Ispanijoje liko sužavėti K. Tučinsko vadovaujama kapela, kuri kartu su tautinių šokių kolektyvu „Molėtai" (vad. I. Stašienė) dalyvaudavo įvairiuose festivaliuose. Anot vadovo, visame pasaulyje vertinamas profesionalumas, todėl dažnai kolektyvas būdavo vienas geriausiųjų.

Nežinau, ar yra profesionalas, kuris nemėgintų kurti savo muzikos. K. Tučinską galima vadinti ir kompozitoriumi, nors jis labai kukliai apie tai tekalba: „kai nėra repertuaro – aranžuoji, kuri kažką..." Nors iš tiesų, šis kūrybos periodas, prasidėjęs nuo studijų, tęsiasi ir dabar. Muzikos pasaulyje, kaip ir literatūros, darosi madinga išleisti knygas. Tačiau ponas Kazimieras tvirtina, kad „nėra laiko prisėst. Gal kada prisėsiu prie kompiuterio, susisteminsiu. Tos mano aranžuotės praverčia, skolinasi ir kitos kapelos, bet apie jų leidybą negalvojau...". Gal kas susiprotės – ir padarys direktoriui staigmeną, juk kitų metų pavasarį jo šešiasdešimtmetis...

Kai direktoriaus ugdymą praeina tiek daug vaikų, norom nenorom kyla klausimas apie savus. Deja, sūnus Paulius – ne muzikantas... Jis domisi sportu, nors, pasak tėvo, duomenų turi, bet „muzika nėra ir, matau, nebus jo gyvenimo būdas". O štai žmona Henrika, nors ir istorikė, bet yra lankiusi muzikos mokyklą. „Ne muzikantės nebūčiau ėmęs į žmonas, valsą sugrojo..." – šypsosi Kazimieras.

Gyvenime jam svarbu: šeima, sveikata ir mėgstamas darbas. Tai ne tik muzika. Be muzikos jis dar gyvena bitėmis ir sodu. Turėdamas visa tai ir dar daugiau, žmogus negali būti nei piktas, nei kerštingas, nors Slyžiškių kaime ir pasitaiko tų, kurie išsikasa Kazimiero skiepytą obelaitę. „Et, - moja ranka tėvų sodybos šeimininkas, - tokių „gerų žmonių" dabar pilna visur..." Į jų namus turbūt nieks nemokėjo atnešti gerumo...

Alvydo Balandos nuotrauka