Šiandien Virginija Mackonienė jau skaičiuoja gyvenimo dešimtmetį Vilniuje, tačiau kiekvieną savaitgalį, sako, parlekianti į gimtuosius Jaurus šalia Bebrusų ežero, kad aplankytų tėtį, sesę ir pailsėtų savo naujuose namuose. „Aš vertinu tą žemę, kuri išaugino – išdidžiai ir nuoširdžiai sako Virginija, – kuri iki šiol man duoda energijos ir jėgų veikt..."Virginijos veiklumu niekas neabejojo nei tuomet, nei dabar. Pamenu, prieš dešimtmetį, kai Virginija jau ruošėsi palikti Molėtus, bet dar buvo ne tik istorijos mokytoja, bet ir rajono tarybos narė, kalbinau ją rajono laikraščiui „Vilnis".

„Esu tokia, kokia esu..."

Tai mėgstamiausi Virginijos Mackonienės ir, ko gero, labiausiai ją apibūdinantys žodžiai. Būti be kaukės – ganėtinai sunku. Tik stiprieji gali atsilaikyti gyvenimo tėkmėje. Virginija būtent tokia. Ji tarsi patyrusi irkluotoja iriasi per įvairaus dydžio bangas, nebijodama, kad kuri nors gali sudaužyti josios laivelį, o pačią irklininkę išmesti į krantą...

- Žinant pačios „natūrą" kyla klausimas: ar dalyvavimas rajono politikoje – pagrindinėje Krikščionių demokratų komandoje – planuotas ir ilgai siektas reiškinys, ar tai tik dar vienas savęs išbandymas?

- Dar pernai (2001 m.) vasarą rajono meras V. Stundys pakalbino, kad ateičiau į partijos susirinkimą, bet vasara prabėgo, o aš taip ir neatsiliepiau į kvietimą. Tačiau ilgainiui sutikau būti ne partijos nare, o rėmėja. Vis dėlto, būdami dvi kadencijas valdžioje, krikdemai darė šviesius darbus, o jų veikla buvo pakankamai skaidri. (Užkulisių nežinau, bet iš šalies taip atrodė). Man, kaip tikinčiam žmogui, jų dėjos buvo priimtinos, neslėpsiu, įtakos turėjo ir partijos pirmininkas V. Stundys – šviesi ir mąstanti asmenybė. Ir tąsyk paklausiau savęs: kodėl negalėčiau būti su tais žmonėmis, kurių idėjos ir darbai man priimtini?

Būdama krikdemų sąraše, aišku, nesitikėjau, kad galėčiau būti išrinkta į tarybą. Žinojau, kad pati balsuosiu už save, ir dukra ketino balsuoti už mane. Tad jokio išankstinio planavimo nebuvo. Nebent savęs raminimas, kad jei aš, prisidėjusi prie jų, negramzdinsiu to laivelio, o padėsiu plaukt – bus ir gerai... Sąraše buvau Nr. 13, o per rinkimus pasistūmėjau į priekį – perėjau į 10 poziciją. Tuomet pasidarė įdomu vertinti save. Nustebau, kad mane Molėtuose pažįsta... Nesijaučiau reikšminga, bet, manau, kiekvienam žmogui yra malonu laimėti...

- Euforija kada nors baigiasi. Vis dėlto, ar rinkimų pokštas, kaip vadini, nebuvo revanšas Mackonių giminei, atstovavusiai pedagogų dinastiją, po to dalyvavusių politikoje?

- Mano gyvenime iš šios dinastijos liko tik pavardė ir bendri vaikai. Man nereikia lipt ant pjedestalo, kad atrodyčiau ryškesnė, nei esu... Visada buvau ir esu garbingos kovos, o ne sąmoningos karjeros siekimo šalininkė.

(Pamenu, tuomet kalbėjomės dar apie senuosius ir naujuosius kolegas – rajono politikus ir mokytojus. Tačiau ne visąs tekstas išliko. Liko tik pokalbio pabaiga.)

- Ar teisūs tie, kurie sako, kad po Virginijos – sunku dirbti jos vietoje?

- Esu tokia, kokia esu. Į tai gali atsakyti tik kolegos, bet jei jie taip vertina, galbūt iš tiesų padarau daug, arba man, paprasčiausiai, sekasi...

- Regis, gyvenimas toks, kokio norėjosi – su didele erdve įvairiai veiklai. Molėtų gimnazijos direktorės pavaduotoja , istorijos mokytoja, edukologijos (soc. pedagogika) magistrė, parašiusi bent 10 sėkmingų moksleivių socializacijos projektų... Ir pakėlusi sparnus išvykti į Vilnių?...

- Aš labai myliu Molėtus. Man jie kaip kiniečiui Kinija – Pasaulio bamba, bet aš jų ir nekenčiu už primityvias molėtiškių pramogas – gandus...

Šiandien Virginija Mackonienė jau Užupio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja neformaliam ir socialiniam ugdymui, turinti socialinio pedagogo eksperto, istorijos metodininko (greitu metu ir vadybos) kvalifikacijas. Atradusi daug naujų draugų, turinti daug idėjų ir nemažėjančių darbų, vis dėlto, šiandien ji turi riboti savo norus ir gebėjimus, nes šeimoje atsirado nauja bobutės pareigybė.

Pasak Virginijos, tai riboja josios laisvę, bet ir suteikia daug džiugesio. Dukters Indrės trejų metukų Goda – Patricija, jau dabar bando įsiteikti pedagogei močiutei. Pavyzdžiui, sėdi ant puoduko, žiūri į Virginiją, ir sako: "kokios gražios tavo akys..." Tuomet, matyt, tos akys dar moka ir šypsotis...

Šie metai Virginijai trisdešimtieji mokytojavimo metai. Pasak jos, ir Molėtų, ir Užupio gimnazijoje – santykiai su mokiniais – pakankamai šilti. „Gimnazistai – jautrūs, imlūs, intelektualūs tikrąja ta žodžio prasme. Ir man labai patinka su jais dirbti..."

Mes šnekučiavomės, kai Alanta minėjo istoriko, mokytojo, archeologo, muziejininko, rašytojo Petro Tarasenkos šimtas dvidešimtąsias gimimo metines. Prisiminti šią asmenybę Virginijai irgi buvo svarbu. „Visą mano gyvenimą apvertė aukštyn kojom Petras Tarasenka – emocionaliai išpyškino ji. – Iki kol nebuvau skaičiusi P. Tarasenkos „Rambyno burtininkas", tol negalėdavau pabaigti skaityti pradėtų knygų – niekas manęs neužkabindavo ...O ši knyga padarė stebuklą. Ne tik ją neatsitraukdama perskaičiau, bet ir apskritai ieškojau tik istorinių knygų... Manau, kad jis tuomet, kai rinkausi istorijos moktojo kelią, turėjo įtakos, tebeturi ir šiandien... Juk vis dėlto trisdešimt metų pedagoginį darbą vienaip ar kitaip preparuoju... Mokytojystė, bet kokiu atveju, galvoju, yra atkreipiantis dėmesį ir principus į save, imlus ir gyvas procesas. O gyva tik tai, kas juda. Todėl mokytojas šiandien turi būti vis judresnis, vis turiningesnis..."

To judrumo „apsėsta" Virginija turbūt kūrė ir Žvejybos muziejų Mindūnuose. Tačiau ji daug ką suveda istorinėm aplinkybėm, o tik paskui sau ir kitiems. „Kai pabaigiau studijas – buvau daugiau istorikė, nei mokytoja. Sovietmečiu, būtinai kur nors užkampy, buvo mada mokyklose kurti etnografinius muziejukus. Taigi mano Mindūnai, kur aš dirbau, buvo kaip tik. Tačiau buities muziejaus kūrimas man buvo neįdomus. Tuometinei direktorei Danutei Banevičienei pasiūliau rinkti tai, kas būdinga tik šiam kraštui. Po metų tapau direktore, ir trejus metus gyvenau su sąžinės priekaištu, kad tai, ką pasiūliau pati – dar neįgyvendinau... Pradžia buvo nelengva. Reikėjo įgyti žmonių pasitikėjimą, kad mes iš tiesų norime kurti muziejų, o ne įduoti juos už brakonieriavimą... Pamenu, prieš tėvų susirinkimą ant stalų išdėliojom visus daiktus, kuriuos jau buvom surinkę iš aplinkinių žmonių, su aprašymais, su pasakojimais... Turbūt padarė įspūdį, nes paskui jau patys žmonės pradėjo nešti ir įrankius, ir tinklus, o Petras Sakalauskas atvilko net luotą, ištrauktą iš Tramio ežero... Taip pamažu, po šapelį – nuo aštuoniasdešimt antrųjų – 1988 metų rudenį buvo atidarytas Žvejybos muziejus Mindūnuose. Šiandien man belieka tik džiaugtis, kad juo nuoširdžiai rūpinasi Alfreda Petrauskienė, kad Molėtų savivaldybė ir Krašto muziejus rado galimybių jo rekonstrukcijai..."

O kaip gi su meile Molėtams? – klausiu Virginijos. Ta meilė, anot jos, niekur neišgaravo, ir jos neatėmė Vilnius. Tik „iš toliau viskas atrodo daug gražiau. Molėtai man tapo dar gražesni..."

Tačiau Molėtų ji niekada taip nesureikšmina, kaip Jaurų – gimtojo kaimo ant ežero kranto. „Kai šokiuose jaunystėje klausdavo manęs iš kur esu, sakydavau, kad iš Jaurų, niekada nesakydavau, kad iš Molėtų , kai šiandien mokausi anglų kalbos, prisistatau irgi esanti iš Jaurų kaimo... Esu tokia, kokia esu..."

Virginija Mackonienė. Nuotrauka iš asmeninio albumo.