Šįmet mokytojai Aldonai Urbonienei vasario 8 d. buvo 85-eri. Išoriškai nurimusi turbūt tik dėl sveikatos, bet viduje tokia pat guvi ir nesenstanti mokytoja, bendraujanti tik su ištikimiausiais bičiuliais, gimtadienio proga pabendravo ir su bibliotekos darbuotojomis savo bute. Tačiau šis pokalbis ne apie tai, o beveik prieš dvidešimtį metų pradėtas "Vilnies" laikraščio rubrikoje "Buvusieji". Jau tuomet mokytoja sakė: "Ir kuo trumpesnė lieka kelio atkarpa, tuo labiau skubu pasidžiaugti..." Pasidžiaukime ir mes praeities akimirka, kuri, manyčiau, nesensta ...

"Aš dar esu..."

- Beveik garantuoju, kad Jūsų paklausus – ar nešokiruoja rubrika "buvusieji" – Jūs atsakysite, kad taip, nes "aš dar esu...".

Tačiau Jūs – iš tiesų buvusi redakcijos korespondentė, buvusi mokytoja, buvusi deputatė ir t.t.

Kaip apibūdintumėte save šiandien?

- Žinau, kad jau nebeilgai, bet iš tiesų dar esu – su savo klaidomis, gyvenmo jutimo džiaugsmu, su savo prisiminimais. Dar viską vertinu. Dar moku liūdėti ir juoktis. Todėl nelaidokite manęs gyvos. Juk kiekvieno mūsų kiekviena akimirka jau... buvusioji.

- Esate impulso žmogus. Nesigailite?

- Gailėkis nesigailėjęs, tokia esu, tipinga aukštaitė nuo Užpalių. Mano užpalėnai audringai džiaugiasi, audringai piktinasi. Aš – jų kraujo. Bet kartais esu dėkinga, kada ramus, santūrus žmogus prigesina mano karščiavimąsi. Tokia švelni, taktiška mano impulsų slopintoja deputatų sesijų metu buvo šalia manęs sėdėjusi Vlada Gribėnienė.

- Ar galėtumėte įvardyti gerus darbus, kuriuos nuveikėte per savo deputatystę?

- Kam padariau gera, tie žino. Rinkėjai, patikėję 1991 – 1995 m. rajono deputatės mandatą, man pačiai padarė gera: pirmą kartą pajutau, ką reiškia laisvai, nevaržomai reikšti savo mintis ir dirbti. Pasigirsiu. Jeigu Molėtuose nušvito restauruoti kultūros namai, jeigu Inturkės, Janonio, Amatų gatvėse buvo atlikti seniai statybų be patogumų komunalinių namų kapitaliniai remontai, nutiestas plentas palei „Pavasario" sodus, sutvarkyta Pastovio krantinė, pėsčiųjų takas, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės, jeigu miestas tapo jaukesnis, tai ir mūsų, buvusių miesto deputatų, aktyvios veiklos rezultatas.

- O blogus?

- Blogus? Patį blogiausią mano darbą jau įvardijote savo laikraštyje: švenčių proga paėmiau skirtą 50 Lt premiją. Bet man tada labai trūko pinigų, be to aš jaučiausi tą premiją uždirbusi. Bloga, kad mūsų veiklos metu įvyko labai didelio nuslėpto neinventorizuoto MSMV turto vagystė. Ir ne tik tas vienas – blogai. Jų buvo daug. Kai ėmėme atsipeikėti po griovimo lavinos, „traukinys jau buvo nuvažiavęs".

- Ar buvo momentų, kai jutote, kad kolegos deputatai kažką nusprendė ne taip, kaip, jūsų manymu, būtų reikėję?

- Siūliau priimti nutarimą, kad kritikuotus jūsų laikraštyje ar patikrintuose žmonių skunduose deputatus svarstytume etikos komisijoje. Juk tarp mūsų sėdėjo ir tas buvęs kolūkio pirmininkas, visiškai nustekenęs ūkį, nuskriaudęs kaimo žmones, o pats vėl iškilęs ant purvinos bangos, ir tas viršaitis, kuris, anot apylinkės žmonių, jau nuo pat ryto vaikščiodavo užpiltomis akimis, ir tas juristas, kuriam deputatystė buvus nebuvus, nes labiau už viską rūpėjo pačiam daryti biznį. Deja, nutarimas nebuvo priimtas - pritrūko dviejų balsų. Po metų paaiškėjo, kad mes nemokėjome skaičiuoti: balsavusių užteko, kad nutarimas įsigaliotų. Tačiau viskas liko „po senovei".

- Žinau, kad rugsėjis Jums atnešė ir skausmo. Bet galbūt laikas išgydė žaizdas: juk Jus dar ir dabar vadina Mokytoja...

- S. Nėris rašė: „Andai širdį baisiai gėlė. Ak, tai buvo jau seniai...". Vienuolika metų aš laiminga puikiame poliklinikos kolektyve, kur ne vienas mane įvardina ne šeimininke, o mokytoja. Prisipažįstu – malonu, nors, pažvelgusi į mokykloje praleistus dešimtmečius, trokštu ne vieną pamoką, ne vieną dieną išbraukti iš savo pedagoginės biografijos. Įdomu, ar suvokia šiandien mokytojai, kokia laimė dirbti be diktato, kategoriškų nurodymų, draudimų, grėsmingų vizitacijų, „internacionalinis auklėjimas", „ ateistinis auklėjimas", „ karinis – patriotinis auklėjimas". Į kokius absurdo spektaklius buvo stumiamas mokytojas!Kokia laimė, kad šiandien gali atskleisti mokiniams tikrąsias gyvenimo ir kūrybos vertybes.

- Kaip manote, kas turi būti svarbiausia mokytojo gyvenime?

- Pašaukimas. Tik pašaukimas, kai visa esybe junti - tik čia ir niekur kitur. Be jo tiek pedagogas, tiek dvasininkas, tiek gydytojas – tik pilka vidutinybė – ir dar blogiau.

- Iš kur tiek semiatės energijos ir ...meilės? Koks jūsų požiūris į šeimą?

- Energija ir meilė gyvenimui. Ir kuo trumpesnė lieka kelio atkarpa, tuo labiau skubu pasidžiaugti sutiktais gražios sielos žmonėmis, gėrėtis dar viena nušvitusia man diena ir ... mylėti. O myliu aš savo svajonę, kurią vejuosi visą gyvenimą ir... nepaveju. Kokią? Tai mano paslaptis. Darni šeima – tai nuostabus gyvenimo pilnatvės pojūtis. Bet jei dviese žmonės jaučia skaudžią vienatvę, jeigu jie pavargo, nesuprasdami vienas kito – jie neprivalo kankintis.

- Ar nebijote būti nesuprasta?

- Tai nebus tiesioginis atsakymas į jūsų klausimą. Prisimenu, parašiau straipsnį apie alkoholiko šeimos vargus. Jam pasirodžius, vieną kartą gatvėje mane grėsmingai sustabdo vyriškis: "Tai parašei! Tai boba pasiskundė! Abi jus užmušti būtų maža." Nei aš jo gyvenimo pažinau, nei jo „boba" man skundėsi, o jis mane išgąsdino. Dar prisimenu straipsnį „Šukės" apie dingusią Molėtams dovanotą meno kūrinių ekspoziciją. Dirbant deputate, kažkas parodė buvusios vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos atsakymo Kultūros ministrui nuorašą. Pasirodo, autorė apkaltino ne tuos, kurie, būdami atsakingi, tą ekspoziciją nudaigojo, o mane, kodėl aš parašiusi straipsnį tik tada, kai ekspozicija jau pradingo ( tarsi ji būtų savaime prasmegusi), kad aš norėjusi tik pasigardžiuoti. Bet, prisipažįstu, tą ekspoziciją aš pati buvau pamiršusi. Ją priminė, surinkti medžiagą ir parašyti straipsnį mane paskatino dabar jau amžiną atilsį keramikas dailininkas Vaclovas Miknevičius ( kurio dėka liko nesunaikinti Molėtų „raudoni mūrai") ir mokytojas A. Vyžintas. Aš tik perteikiau jų, o su jais ir savo pasipiktinimą tais, kurie prasilenkė su pareiga ir atsakomybe. Arba kita istorija: kaip deputatė gyniau vieną nelaimingą tėvą, kurį vienturtė duktė norėjo iš jo buto išmesti į gatvę. Aštrios diskusijos metu išgirdau žodžius: „Iki šiol aš jus gerbiau". Vadinasi, gerbia ir supranta žmonės tik tol, kol tyčia ar netyčia neužmini ant nuospaudos...

- Rašėte įdomius rašinius, bet šalia tų rašinių buvo ir piktokų. Ar noriai atsigręžtumėte į juos?

- Daugelį rašinių buvau surinkusi. Perverčiau. Tai nebuvo jaukus pasišnekėjimas su savo praeitimi. Norėčiau susitikti Nijolę Sadūnaitę ir jos atsiprašyti. Dukrai atminimui paliksiu tik kelis straipsnius.

Nė vieno ateistinio straipsnio nesu parašiusi. Pasenusių bažnyčios kanonų ar prasilenkiančių su Kristaus mokymu kritika – nėra ateizmas. Ateizmas – Dievo neigimas. Aš tikiu į Dievą, bet su juo bendrauju be tarpininkų. Mano Dievui nereikia vergiško keliaklupsčiavimo, teatralizuotos maldos. Jam užtenka mano nuostabos. Jo sukurtos Visatos harmonija ir nuoširdaus dėkingumo Jam už man dovanotą Gyvenimą. Niekam nesu sutrukdžiusi melstis, gerbiu nuoširdžiai tikinčius.

- Iš kur atėjo Jūsų meniškas žodis?

- Nesu auksaburnė. Kad galėtum įtaigiai kalbėti, reikia daug žinoti. Mano pažinimo medis visai žemutis. Raiškaus žodžio jėgą pajutau dar Utenos gimnazijoje, klausydama lietuių kalbos ir literatūros mokytojo R. Šaltenio, lotynų kalbos mokytojos L. Navadničėnienės, logikos ir psichologijos mokytojos Bernadišienės, dailės mokytojo Ribačiausko minčių. Universitete teko laimė gėrėtis prof. V. Zaborskaitės, M. Lukšienės, doc. K. Rickevičiūtės kalbėjimu. Būsimiesiems mokytojams, bent humanitarams, privalėtų būti vedamas oratorinio meno kursas. O gal toks yra? Mūsų laikais nebuvo. Ir mokyklos aukštesnėms klasėms praverstų toks fakultatyvas.

Tikiu jaunyste. Kiekvienam linkiu būti tauriu, gražiu – savimi...

-Dėkui už pokalbį.