Rugpjūčio pabaiga... Juodojo kaspino diena, Baltijos kelias, Rugpjūčio pučas... Politinių sukakčių, švenčių ir kalendorinių vasaros darbų pabaigtuvių metas... O aš nespėju laikytis duoto sau pažado...

Taip nutiko, kad į mano rankas vienu metu pakliuvo žurnalas „Veidas" ir Gedimino Vagnoriaus knyga „Valstybės kūrimas – misija (ne)įmanoma". Ir viena, ir kita palikau atostogų pabaigai. Juk nusileisti iš meninės publicistikos ant Vagnoriaus publicistikos – reikia tam tikro nusiteikimo. Iš pradžių buvo sunku su tuo nusiteikimu, bet, kadangi dabar pirmiausia stengiuosi laikytis duoto žodžio sau, įveikiau tą „problemėlę".

Politiniai Vagnoriaus oponentai apie knygą turbūt galėtų pasakyti: sausa, o vietomis ir skystoka. Laimei, aš esu tik skaitytoja... Jei būčiau tik namų šeimininkė – neskaityčiau tokios knygos, bet jei būčiau politologė, pasistengčiau, kad tokią knygą bent kartą metuose paimtų į rankas net namų šeimininkė... (Juk ji saugo ir globoja namų ūkį, rūpinasi artimaisiais, skaičiuoja ir mąsto apie geriausią šeimos finansinį ir vertybinį modelį...) Gediminas Vagnorius taip pat pateikia Mūsų Nepriklausomos Valstybės atsiradimo modelį, kurio vienas kūrėjų ir buvo tais lemtingais Lietuvai 1990 - 1991- aisiais metais. Knyga parašyta „vagnorišku" stiliumi (tai rodo, kad autorius tikrai rašė pats), regis, ir girdi tuos žemaitiškus žodžių nukandimus... Kad tas „lydintis šešėlis" kuo mažiau trukdytų, kurį laiką knygą skaičiau garsiai, o vyriškiui, gyvam tų Lietuvos įvykių dalyviui ir vykdytojui, leidau įvertinti autoriaus teisingumą. Jis patvirtino: Vagnorius nemeluoja. Taip ir buvo... Paskui jau skaičiau pati sau. Kai nusibosdavo „tas pats per tą patį" – guosdavau save, kad kitaip ir negalėjo būti tuo laikotarpiu – kaip tik taip: nepasiduoti provokacijai... „Po kiekvieno sovietų kariškių provokacinio išpuolio Vyriausybė buvo politiškai spaudžiama apginkluoti muitininkus ir pasieniečius. Tačiau pasirinkome kitą, tinkamesnį būdą – ne apginkluoti pasieniečius, o į pagalbą jiems siųsti ginkluotus policininkus. Lietuvos policininkų užpuolimą tarnyboje Vakarų visuomenė ir jos spaudžiami politiniai lyderiai jau vertino kaip netoleruotiną tarptautinį terorizmą." – rašė G. Vagnorius.

Nežinau kodėl tik dabar (2010 m.) atsirado ši knyga, jaučiu, kad ji ne tik Lietuvos istorijai, bet ir rinkimų į Seimą projektui... G. Vagnorius – istorinė – politinė asmenybė – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, kuriam buvo lemta net du kartus būti ir Lietuvos Respublikos Ministru pirmininku: 1991 - 1992, 1996 – 1999, taip pat Seimo nariu keturiose kadencijose. Projektų jo galvoje gali būti daug, ypač susijusių su Krikščionių partija, kuri "atspindi ne religines, bet krikščioniškosios kultūros vertybes" ir kurią jis pristato knygos pabaigoje, nes yra šios partijos pirmininkas. (Suprask, čia galėtų būti aliuzija į naujos politinės jėgos atėjimą arba tik faktas iš dabartinio G. Vagnoriaus politinio gyvenimo).

Slapti faktai – dokumentai, pateikiami knygos puslapiuose, šiandien man pasirodė ne tokie ir slapti, nes per pora dešimtmečių juos vienaip ar kitaip interpretuodavo Lietuvos politikai. Tačiau pati knygos idėja – puiki. Keista tai, kad autorius su savo "vagnorišku" stiliumi sugebėjo perteikti to laikmečio dvasią ir užgriebti skaitančiojo jausmus. Todėl šią knygą – bent kartą metuose – privalu pasklaidyti kiekvienam lietuviui, kad nepamirštų kokios valstybės esąs pilietis.

Namų šeimininkėms, o ir kitiems „prieskonių mėgėjams", sakau, kad knygoje kalbama apie beveik molėtiškę Kazimierą Prunskienę, tarp dokumentų galima aptikti ir tuomet Biržų tardytojo V. Pikelio pavardę, kuris netrukus buvo perkeltas į Molėtų prokuratūrą vyr. prokuroru, o „ypatingasis prieskonis", kuris knygoje nematomas, kad pats G. Vagnorius tapo vasaros molėtiškiu... Tai reikštų, kad bent kartą metuose, nepaisant rinkimų baigties, molėtiškiai turėtų didesnę galimybę pilietiškumo pamokoms bei ekskursijoms į Lietuvos banko pinigų muziejų su „gyvuoju politiko veidu".

Aš dar turiu išsaugojusi „vagnorkių"... Gal todėl negalėčiau pavadinti G. Vagnoriaus „smilkstančia politikos žvaigžde" (kaip tai padarė žurnalas „Veidas". Tačiau iki šiol buvo manoma, kad tai vienas objektyviausių leidinių), todėl man G. Vagnorius labiau patinka kaip pirmosios kadencijos vadovas, tos valstybės, kuria dar tikėjo žmonės, kūrėjas ir ...žemaitis.

Pasakiau ir išpildžiau sau duotą žodį. Nustebau: kiek daug kartų metuose reikia būti piliečiu...