Vis rečiau molėtiškių renkasi senąjį kelią į Vilnių, vingiuojantį pro Didžiokus, Giedraičius, Paberžę... Jei dar kas ir užsuka, tai senojo kelio atkarpa baigiasi arba ties Luokesa, arba ties Bijutiškiu, arba ties Giedraičiais... Jei ne pats vairuoji, o kelias kone mintinai žinomas – ideali vieta knygų skaitymui. Arba mintijimui apie jas, neaplenkiant ir jų autorių... Niekur kitur, pamenu, nebuvo geresnių lenktynių - kaip minties ir automobilio greičio lenktynės... Mintis visada būdavo pirma...

Yra knygų, kurių turbūt būčiau niekada neskaičiuosi, neatkreipusi dėmesio, jei ne jų autorių tėvai. Pamenu, tokia knyga buvo Eglės Černiauskaitės - fotomenininko Mindaugo Černiausko, gyvenančio Giedraičiuose, dukters knyga: romanas „Visos Italijos dulkės". Knyga kaip knyga: negaliu pasakyti, kad šedevras, negaliu pasakyti, kad bloga... Kiek pajėgiu ištraukti iš atminties, neturėdama po ranka to kūrinio, knygą autorė pradėjo rašyti iš pykčio redaktoriui, paskui užsidegimo ieškojo ir tęsė jos rašymą Italijoje. Negalėčiau detaliai atpasakoti jos turinio, bet tai - šio laikmečio jaunų (gal reiktų sakyti trisdešimtmečių) žmonių gyvenimą sostinėje ir užsienyje vaizduojanti knyga. Man, pamenu, labiausiai įsiminė kalės gimdymo scena ir ja besirūpinančių žmonių charakteriai...

Reiktų prisipažinti, kad pirminis Mariaus Ivaškevičiaus kūrybos skaitymo impulsas irgi atėjo iš jo tėvų: įdomu buvo žinoti ką tas Molėtų daktarų vaikis geba...

Kita knyga, kurią sau atradau neseniai (nors išleista 2008 metais), buvo Vyganto Šiukščiaus „Likę tekstai".

Džiaugiuosi, kad pataikiau į naują knygą. Pasak bibliotekininkių – nauja ir dar skaitoma knyga bibliotekoje yra iki penkerių metų, o dovanoti senesnes knygas bibliotekai – tolygu nusižengti skaitančiojo sąžinei ir išprusimui... Na, nesu tiek praprususi, kad ginčyčiausi su gyvenimiška tiesa, bet man knyga – vertybė. Ir kuo senesnė – tuo geriau... Tačiau suprantu ir bibliotekininkes, kurios gauna „dovanų" po spintelių išsivalymo... ( Išeitų, kad pritariu Remigijaus Vilkaičio, teatrališkai ėjusio Kultūros ministro pareigas, minčiai, jog reikia pradėti skaityti senas knygas...) O kuo blogos senos knygos? Juk „Vakaro žinios" liepos pabaigoje kalbino žinomus pramogų pasaulio atstovus apie skaitymo malonumą, dalyvaujančius skaitymą skatinančioje akcijoje „Augu skaitydamas". Visi pasiūlė „senas" – savo vaikystės knygas. O kraštietė dainininkė Vaida Genytė prisiminė Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą": „Kiekvienąkart perskaitęs šią knygą supranti, kad ji vis kitokia. Tokia knyga auga kartu su asmenybe".

Literatūriniu pasauliu besižavinčiam skaitytojui V. Šiukščiaus „Likę tekstai", sakyčiau, reikalingi mąstymo paįvairinimui, asmenybės atsinaujinimui... Tačiau, jei ne Algirdas Šiukščius, pasibeldęs Nepriklausomybės pradžioje vieną vakarą į namus, nešinas surinkta medžiaga apie paskutinį Lietuvos partizaną, tiek pat šventąjį, kiek ir prakeiktą (nelygu kieno lūpomis: aukos ar pasiaukojusiojo pateikta pasakojimai), vargu šiandien ar būčiau atkreipusi dėmesį ir į V. Šiukščiaus knygą. (Juk nekalbėjom apie šeimas ir vaikus, o ir įtarti negalėjau, kad vyriškis, turintis sūnų lituanistą, neštų savo darbą rodyti beveik nežinomam žmogui...) Šiandien man tai atrodo gana „šiukštiška"...

Vargu, ar šis autorius būtų norėjęs vadintis kraštiečiu... Tačiau būtent jo seneliai iš tėvo pusės buvo nuo Alantos krašto, netoli Avilčių. Čia šeimininkaudavo jo tėtis, čia, greičiausiai, apsistodavo ir jis. Gaila, kad 2006 metų vasario 5 d. Vygantas Šiukščius žuvo Pietų Ispanijoje. Jūratė Spindytė, rašydama In memorinian, paminėjo ir Molėtų apylinkes.

„...Nei vertinant kūrinius, nei sprendžiant gyvenimo lygtis Vygantui nebuvo būdinga akademinė simetrija. Polemisto azartą atitiko bajoriški mostai (po apgintos disertacijos kolegoms suruošta tikra puota viename Vilniaus rūsyje), ori laikysena – prieš kelerius metus dar rūkė pypkę, o su tamsžaliu maksi paltu atrodydavo kaip tikras menestrelis iš J. Kunčino prozos. Išpažino bohemiečių mitologiją, įgydavo nepatikimų draugų, nuo kurių stipriai nukentėdavo ir sveikata, ir renomė, ir kišenė. Tada sakydavo, kad jam reikia pabūti vienam ir išvykdavo į sodybą Molėtų apylinkėse. Grįždavo negreit, prakvipęs krosnies dūmais ir prastom cigaretėm.

Kai žmogus palieka šį pasaulį, jo nemokėjimas gyventi ar aplinkinius erzinę niekniekiai pasirodo ženkliški, unikalūs ir iškalbūs. Darbo kambaryje kompiuteris užlūžęs – vėl Vygantas žvejojo pagundų pilnuose interneto tinkluose, kartą net viso instituto sistemą išvedė iš rikiuotės. Vygantas rašo pasiaiškinimą: „Įsipainiojau voratinkliuose ir nebesugebėjau išsipainioti". Moteris vadino feministėmis, jautėsi jų labiau gožiamas, nei glaudžiamas. Buvo dosnus – kartkartėmis tvarkydavo asmeninę biblioteką ir dovanodavo kolegoms geras knygas, esu gavusi iš jo rusišką V. Nabokovo tomą. Mėgo pabrėžti nuošalės poziciją, atsiskyrėliškumą, bet drauge troško žygdarbio, avantiūros, rizikos, buvo, anot aukštaičių, „siaustas". Žinoma, tai atsiliepdavo Vyganto darbų apimtims ir tempams. Jo portfelis klajodavo po Vilnių, o pasas – po Prancūziją. Ir į Ispaniją turbūt išginė ne tik būtinybė užsidirbti, bet ir kažin koks jame glūdėjęs klajokliškas pradas, nerimasties sėkla. ..."

„Likę tekstai" – savotiškas paminklas „neramiam literatūrologui" , kurio pelenai pasiliko Gandijos miesto kapinėse, - savotiška mitopoetika jo asmeniui...

Todėl tiek Dalios Striogaitės įvadas „Neramioji literatūrologija: Vyganto Šiukščiaus įnašas", tiek jo publikuoti straipsniai lietuviškoje periodikoje (I ir II knygos dalys) – verti ypatingo dėmesio. (Knygos sumanytojai irgi nusipelno pagiriamojo žodžio). Šios knygos dėka, V. Šiukščiaus minčių, pastebėjimų, atradimų, tyrinėjimų dėka – naujai atradau daugelį dalykų ir aš, o ypač P. Tarulį ir jo „Vilniaus rūbą".

Taip nutiko, kad mano kelionė į Vilnių, sutapo su „Likusių tekstų" skaitymu. Vilniaus senamiestis, Jaunimo teatras, Visų Šventųjų bažnyčia, kurioje vikaravo ir prof. Kun. P. Kraujalis, blusų turgus ir mugė, užėmę senamiesčio sekmadienį, net čigoniškos kilmės Vedlūga... Pamaniau, kad knygos jubiliejui, P. Tarulio ir V. Šiukščiaus atminimui būtų puiki dovana „Vilniaus rūbo" ekranizacija – pasakų miesto, anot Vytauto A. Jonyno ir V. Šiukščiaus – mitopoetika...

„Na, jeigu kas nors tik vieną kartą patekdavo į Vilnių, ar jis šioks, ar kitoks, o vis tiek įmirkdavo į vilnietiškumą ir greitai pasidarydavo panašus į savo kaimyną - vilnietį, lygiai kaip anasai kaimynas buvo panašus į jį patį. Palengva ir neprieštaraudami, bendru pasinešimu tie visi vilniečiai suaugdavo, susiglaudindavo ir sutapdavo savitarpėje, bendrosios, juos apjungiančios būklės poveikyje, jie ištaiso ir išlygina, rodos, nesuderinamus ypatumus ir skirtumus, įgauna tokias vilnietiškas savybes, kurios anksčiau jiems nebuvo būdingos. O kai Vilniaus laikas riedėjo ir riedėjo, lyg tasai žirnelis nuo kalvos, tai ilgainiui jie patys pamatė, kad jau yra, jau patapo vilniečiais iki gyvo kaulo! ..." (Ištrauka iš "Vilniaus rūbo")

Juk tas P. Tarulio "vilnietiškumas" tebėra gyvas ir šiandien...

Iš Vilniaus grįžau nauju keliu... Grįžau kaip laisvas pilietis. Kartais paspausdamas greičiau, kartais lėčiau, nes mano dešinė buvo beveik tuščia... Tačiau mano kairė buvo lyg per pagrabą: visi su šviesomis, vorele. Ir taip visą kelią. Ir kodėl jie sugalvoja vienu laiku išvažiuoti? Greičiausiai, kad jie jau vilniečiai... Uždarę savo sodybų duris, išvažiavę iš miško keliuko - užvažiuoja ant plento ir pradeda jausti miesto ritmą...