Paimu Molėtų sukakčiai skirtą leidinį. Viršelyje – Madona su kūdikiu. Sako, daugelį molėtiškių šokiravo Madonos žvilgsnis... Į mane irgi žiūri Marijos akys. Manęs nešokiruoja, nes po švento paveikslo apačia parašyta driuko raidėm miesto vardas ir skaičius 625. Dar po juo paprasti žodžiai – daiktavardžiai - žmonės, istorija, gamta, o po jais visais ir Vaidotas Žukas. Jei nebūtų Vaidoto Žuko pirmame viršelyje – turbūt nebūtų ir Madonos... Bet dabar yra ir vienas, ir kitas... Suprantu, kad tik tris dienas ši knyga buvo lyg kūdikis, o po jų jau pradėjo senti. Po pusmečio bus tikra seniena, o vienintelis – nesenstantis dalykas - Madona su kūdikiu. Ji tai vietinė: Švč. M. Marija su Kūdikiu iš XIX a. I pusės – iš Molėtų bažnyčios kairiosios navos altoriaus. Sako, figūros karūnuotos, dengtos prabangiai kalinėtais apkaustais – sidabruotais ir auksuotais... Žiūri ji, žvilgsniu šildydama Molėtų molį, ubagus, lenkus ir žydus... Ir tyli. O Vaidotas Žukas siūlo atlikti atminties bei sąžinės sąskaitą. Ir tai jį išteisina prieš visus katalikus. ( Ir nereikia čia prisigalvoti, kad viršelis – pataikavimas Molėtų valdančiajai partijai...) Kaip rašoma įvade, „Knygos autorius savo nuožiūra (nebūtinai teisingausia...) darė svarbesnių ir mažiau svarbių vietų, įvykių ar asmenybių atranką. Ne visi bažnytkaimiai pateko, ne visi svarbūs žmonės. Pirmenybė čia suteikiama tiems, apie kuriuos anksčiau buvo mažiau rašoma."

Knygos autoriumi save pavadina Vaidotas Žukas. Turėtų būti drąsus ir arogantiškas žmogus, juk tos autorystės tėra tik įvadas ir rekomendacija „švenčiantiems Molėtams" atlikti atminties bei sąžinės sąskaitą ir dar šiek tiek... Visa kita – juk istorija, kurios nereikia Vaidotui Žukui iš naujo kurti... Tikriausiai sąžinės sąskaita įvade leidžia ponui Vaidotui paminėti, kad „ leidinyje labai svarbią vietą užima trijų knygos bendradarbių trys atskiros nuomonės. Tai Molėtų kraštas pagal dailininkę Aistę Gabrielę Černiūtę, rašytoją Marių Ivaškevičių ir brolius fotografus Algimantą bei Mindaugą Černiauskus". Tiesą sakant, tik šie žmonės ir sušildo knygą savo mintimis, priartinami ją prie molėtiškių, o „knygos autorius" „nedrįsta" jų patalpinti greta savęs knygos viršelyje... Žiūriu aš į tas Marijos akis ir mane apima keistas jausmas. Jei kažkas švenčia sukaktį, tai juk nemini atskirai kojų, galvos, rankų, arba mini tik kojas, rankas ir kaklą, o galvą palieka...mini visumą: žmogų, daiktą... O ponas autorius leidžia sau „sumažinti" švenčiančių Molėtų ribas, kaip ir paminėti „kai kuriuos žmones". Suprask, kiti gal ir ne žmonės... Nors ir molėtiškiai. Autoriui, suprantama, tokia teisė galima. Bet ar tokiame leidinyje? Dar keisčiau atrodo „autoriaus" atranka pirmenybę duoti tiems, apie kuriuos „anksčiau buvo mažiau rašoma" . O kada tas „anksčiau"? Imkime tik „kai kuriuos Molėtų žmones". Jų tik vienuolika. Iš jų devyni patys rašantys, o apie merus A. Žiuką, S. Žvinį, suprantama, anksčiau galėjo rašyti tik kaip apie įmonių vadovus. Tai kur gi čia atranka? Greičiau chaosas. Ir „tokio" chaoso pilna knyga. Turėjo gi ponas Vaidotas palydovę - Krašto muziejaus direktorę V. Kazlienę, kuri žinojo ir vietas, ir žmones, bet ponas Vaidotas, matyt, pats žinojo ko nori... Statistiškai surinko Molėtų vadovus – sovietinės valdžios statytinius ir nepriklausomos Lietuvos, bet neskyrė nors tokio dėmesio Molėtų garbės piliečiams. Kai kurių tokiais net neįvardino... Autorius – gana atviras... Tikriausiai, kaip ir aš, nuo tų pačių Marijos akių... „ Vis dėlto ši knyga nesiekia tapti moksline, ji labiau žurnalistiška. Todėl čia mažiau nuorodų, bet daugiau tekstinių ir ikonografinių netikėtumų, sugretinimų tarp kilnumo ir išdavysčių, tarp principų ir prisitaikymo, tarp sacrum ir profanum". Na, mokslo knyga čia net nekvepia, o ir žurnalistine vargu ar pavadinsi. Save gerbiantis žurnalistas neleis nueiti lengviausiu keliu ir vos ne tituliniame puslapyje po nuotrauka parašyti, kad čia yra tik molėtiškė su sūnumi. Ta molėtiškė, matyt, tikrai nusipelnė būti tokioje svarbioje vietoje, bet to nežinantys apie tai gali tik spėlioti. Dabar gi matome tik gražią gražios moters su gražiu vaiku nuotrauką.... Yra ir kita gražios mergaitės neįvardinta portretinė nuotrauka. Fotografai kartais tokias įdeda dėl skaičiaus, o čia, reik manyti, dėl gražumo...

Žiūri į mane Marija ir jos žvilgsnis rūstėja... Na, nepyk, ateisk man, kad neprisipažinau iš karto, jog ir aš kartais pasirašau savo autorystę, kur po to būna gėda, bet žinau, kad taip reikia. Suprantu, kad taip reikia ir knygos rengėjui ar sudarytojui, pagaliau, dailininkui... Taip taip .... rašančiam dailininkui. Ačiū, tau, Marija, už šias mintis... Dar prisipažinsiu, kad, kol nebuvau varčiusi ir skaičiusi šios knygos, galvojau, kam ta Aistė Gabrielė, nebūdama molėtiške, čia dėsto savo mintis. (Negi nebuvo iš Molėtų kilusių dailininkų?...) Tačiau paskui supratau, kad jei ne Aistė Gabrielė, tai dar daugiau molėtiškų vietų turbūt būtų likę nepaminėtos... Tiesa, Kraujelis – Siaubūnas tapo du kartus paminėtas, bet požiūriai juk skirtingi...

Marijos žvilgsnis vėl šiltėja.

Tik niekaip nesuradau paaiškinimo, kodėl ta knyga baigiasi Molėtų astronomija ir Lietuvos etnokosmologijos muziejumi – objektais, kai prieš juos dar ėjo keliolika asmenybių. Tikriausiai čia atskaitos tašku buvo mirusi asmenybė, antraip juk ir G. Kakaras, ir G. Tautvaišienė būtų turėję pakliūti į šią knygą... Toks chaosas leistinas tik dailininkui.... Todėl ši knyga visada turės privalumą. Ji bus vienintelė... Dailininko, mokančio ir rašyti. Todėl ji ir elito knyga elitiniam molėtiškiui.( Įsivaizduoju, kaip kokia moteriškė, gerbdama save labiau nei mane, autorių ar Mariją, puola į Molėtų turizmo ir verslo informacijos centrą, ir perka tą knygą visiems šeimos nariams po egzempliorių, nes ji elitinė...) Juk eilinis molėtiškis, uždirbdamas po aštuonis šimtus litų, septyniasdešimt litų už šią knygą vargu ar gebės susimokėti. Tuomet jam teks ateiti į biblioteką ir tą knygą pasiskaityti ( gerai, kad neatimta nors tokia galimybė), nes knyga juk prašyte prašosi būti skaitoma molėtiškių ir jų šeimų... (O tas angliškas vertimas tai, matyt, pasaulio molėtiškiams, spėjusiems pamiršti tėvų kalbą).

Marija vis žiūri į mane ir žvilgsniu sako, netikėkit visi, kas čia parašyta, nes tiesa yra tik viena – imti ir skaityti patiems....

Ar žinai, kada būna tiesa? – klausia ji žvilgsniu. Taip, sakau, Marija, žinau. Tiesa, kai žinai už ką turi padėkoti. O padėkoti galiu už tai, kad Vaidotas Žukas daug dėmesio ir vietos skyrė Molėtų žydams, kad leido pasireikšti jaunai fotografei molėtiškei Justei Urbonavičiūtei bei prikėlė „bolševikų karvedį ir diplomatą „Vytautą Putną, kuris buvo ir dailininkas...

Įkišu rankas į molį ir jaučiu tą šiltą žvilgsnį, tačiau savimeilė malšiną pojūtį ir atsiunčia mintį: juk man irgi patinka Ignalinos, Zarasų kraštas, dar Palanga... Gal surinkti kokią medžiagą?...Jei tik kas rastųsi ir mokėtų gerus pinigus... Atleisk, man, nuodėmingai, Šv. Marija...