Netikėtai internete „užėjau ant Vytauto Kazielos" naujausios poezijos knygos, išleistos Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Aštunta poeto knyga „Užklumpa šviesa", kurią pristato literatūrologė Viktorija Daujotytė. Man užteko to impulso, kurį gavau iš profesorės parašymo, kad susirasčiau V. Kazielos knygą ir pulčiau ją skaityti. Prieš tai paskambinau poetui, pasveikinau, pasakiau, kad tas V. Daujotytės parašymas – šviesos blyksnis provincijos poetui, įvertinimų įvertinimas... Poetas mandagiai tylėjo. Susiradau tą knygą ir skaičiau, varčiau, ieškodama kažko apie Molėtus, Uteną, žodžiu, Aukštaitiją, taip, kaip ieškočiau skaitydama R. Gražį, A. Kavoliūną, V. Skripką... „Dieve tu mano..." prasideda poeto eilėraštis iš 59 knygos puslapio, o aš tik paskutinio knygos eilėraščio paskutinėse eilutėse „vieversių lizdai aukštumėlėse" bandau užčiuopti kažką aukštaitiško... Pirma mintis topteli apie knygos supainiojimą, tačiau ilgainiui suprantu, kad profesorė turi omeny „visą Kazielą", ir kad tokio pristatymo vis tiek gali pavydėti bet kuris provincijos poetas, ir kad tai didžiausia reklama Molėtams per jubiliejinius metus... Tačiau mano būsena jau ne tokia euforinė. Greičiau chiromantinė, kur, paėmusi poeto delną, skaityčiau jo gyvenimą... Kaip sako prof. V. Daujotytė, jo „eilėraštis atsiranda ten, kur kas nors susikerta, - skaudžiai, žeidžiamai ar tik liūdnai, truputį elegiškai, lyg prasitęstų linijos iš meilės ir netekties, iš ankstesnio rinkinio..."

Aš irgi matau gyvenimo liniją su greta einančia skaudžia ir ilgesinga patriarchato linija (eilėraštis tėvui: „...aš vis tiek kada nors/ dar sukursiu tave/ kad mane užaugintum") ir sūnui „...tavo gyvybės šviesa/ ir mano tikėjimas". Ta gyvenimo linija – ryški, bet trūkinėjanti... „Užmigęs tikriausiai buvau/ pjovėjai prisiartino/ prie manęs per žingsnį/ nebuvo netgi šešėlių/ lyg viskas iš stiklo švaraus..." arba „Nežinau kokiame laike/ nežinau kurioje erdvėje/ tu sutiksi save/ dvi linijos/ priverstos kada nors susitikti/ tėvo ir motinos". Poeto delnas padalintas į geometrines figūras: kilmės apnašos, šviesos pluoštai, emigrantai, išnešant karstą, šitie eilėraščiai, išlikimo apeigos. Šviesa klajoja kartu su skaitytoju ir poetu esamuoju, būtuoju, būsimuoju laiku... Kartais atrodo, kad tam tikra gyvenimo – negyvenimo būsena kankina patį poetą: „šitie eilėraščiai/ diagnozė/ gal dar ne silpnaprotystė/ bet vis tiek/ ryškus nukrypimas/ nuo normos/ į vieną ar kitą pusę/ visai nesvarbu/ į kurią/ ... ir supratimas, „kad šioje/ Paskutinio sniego/ šviesos šalyje/ ir yra/mirties karalystė/ angelas vedęs mane/ viena ranka / uždengia akis/ kita tik stumteli/ir išnyksta". Įtikėjimas tuo, kuo anksčiau nebuvo tikėta, noras pasidalinti su kitais, net pačiu savimi – kitokiu: buvusiu, esamu ir būsimu... Ir abejonė: ar patikės? Šviesa visada užklumpa netikėtai... „Ir kodėl mes taip bijom/ mirties/ ne į naktį išeinam į šviesą/skausmas irgi šviesa/ dar baisiau kai tavęs/ tavyje nebelieka/...Tačiau tą šviesą lemta pamatyti ne visiems... Kaip ir ne visiems grįžtantiems prisiminti... Juk ten, „kur pasibaigia/ viskas/ turi ir prasidėti"... Tai gyvenimo linija delne, kur geometrinėse figūrose šokinėja šviesos išmintis ir buvus nematoma, bet juntama akistata su savimi...