Pernai metais leidykla „Baltos lankos" išleido Agnės Narušytės knygą „Lietuvos fotografija 1990 – 2010".

Knygą teigiamai vertino Lietuvos fotografijos žinovai, o doc. Dr. Linara Dovydaitytė knygos viršelio aplanke rašė: „Knygos autorės rašymas išsiskiria ne tik teoriniu pagrįstumu, bet ir puikiu literatūriniu stiliumi, dėl kurio daugelio fotografijų interpretacijos savo įžvalga ir įtaiga nenusileidžia patiems meno kūriniams. (...) knyga gali būti skaitoma ir vertinama ne tik kaip pasakojimas apie Lietuvos fotografiją nuo 1990 iki 2010 m., bet ir kaip fundamentali studija apie fotografijos kaip meninio teksto suvokimą." Visa tai tiesa, dėl ko būtų verta skaityti šią knygą. Tačiau mane labiau sužavėjo pačios autorės prisipažinimas, kad „istorijos rašymas iš atvirai subjektyvių pozicijų gali būti laikomas privalumu, ypač kai tai yra dabarties istorija.(...) Šiame fotografijos laike aš judėjau tam tikromis trajektorijomis, mane veikė vieni, o ne kiti žmonės ir kūriniai, be to, ir pati po truputį keičiausi. Jei stengčiausi apie tai kalbėti objektyviai, kažkas būtų prarasta." Subjektyvumo deklaravimu autorė tarsi apsidraudžia dėl to, ko nepadarė, arba prieš tuos kritikus, kurie irgi pilni subjektyvumo... Žavi ir kitas autorės privalumas: "kažką supratus, papasakoti kitiems". Laisvas ir individualus matymas išduoda autorės fotografijos meno pokyčiuose pastebėtas temas, artimas, visų pirma, jai pačiai: atminties diskursas; absurdo vaizdavimas; konceptualioji fotografija; pinhole atgimimas; nuobodulio estetika... A. Narušytė – menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė, kol kas ištikima „savo pamėgtam objektui – fotografijai – kaip meniniam tekstui". Tuo ir originali.

Suprantama, kad knyga turėtų būti įdomi ir reikalinga dailės ir fotografijos srities studentams, fotografuojantiems žmonėms ir, apskritai, besidomintiems šiuolaikiniu menu. Tačiau, neabejoju, kad tiek tarp skaitančių, tiek tarp vartančių šią knygą bus nepatenkintų – ir autorės kaltė čia mažiausia. Tarkime, kad molėtiškis, ieškodamas vienintelių fotografuojančių brolių Černiauskų nuotraukų, jų neras – bus nepatenkintas. Tačiau autorė knygos pratarmėje suspėja atsiprašyti, palikusi juos, kaip ir daugelį kitų, paraštėse... Iš asmeninių savo pastebėjimų irgi galėčiau pasakyti, kad mano akis sunkiai priprato prie „perskelto" knygos puslapio, kuriuo galbūt norėta sustiprinti „chrestomatinį įspūdį" , nepamatė ir Arvydo Šliogerio fotosofijos (apie kurią taip meniškai pasakoja autorė) iš publikuotos knygoje nuotraukos... Sakysite, kad diletantės nuomonė? Tačiau, jei autorė gali „kažką supratus, papasakoti kitiems" – kodėl gi paprastam skaitytojui būtų atimta tokia teisė? Man regis, autorė sumaniai siekė profesionalųjį subjektyvumą priešpastatyti diletantiškumui... Ir tai jai irgi pavyko.

Vis dėlto molėtiškiai turėtų būti patenkinti šia knyga jau vien todėl, kad joje radosi vietos meninės fotografijos atstovui, kraštiečiui Juozui Kazlauskui. Anot autorės, jo „fotografija buvo atminties įrankis, dabarčiai suteikiantis informacijos apie užmirštą praeitį, ir pats atsiminimo veiksmas..."

Nepriekaištingai, o tik su diletantiško liūdesio gaidele tenka atsidūsėti, kad būti menišku, žinomu ir matomu - per maža. Šiandien geriau būti didmiesčio gyventoju, patartina sostinės, kad būtum visada ranka pasiekiamas nūdienos vartotojams ir vertintojams...