Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido iš Molėtų krašto kilusio Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė".

Nors autorius rašo, kad „ši knyga - apie meilę ir užuojautą, ir apie atmintį", tačiau, skaitant ją Velykų laikotarpiu ( kaip pasitaikė man), ji suskamba kažkaip ypatingai...Tarsi kažkas, tūnojęs knygos paraštėje, ar už būsimo kadro – būtų neapčiuopiama, bet juntama Didžiosios Vilties pavidalu... Ir tai kur kas daugiau, nei atmintis.

Alvydas Šlepikas turi rašančiojo dovaną – neapsunkina ir neuždergia skaitančiojo „bjauriu" stiliumi. Jis – aukštaitiškai švarus ir tyras, panašiai, kaip ir ankstesnėje knygoje „Lietaus dievas", kurį skaitydamas atsigauni, nes įkvepi tikro lietuviško žodžio. Ir nesvarbu, kad tas žodis romane turi daugiau liūdną ir tragišką prasmę: „laukinio mirties giedojimo", sumaišyto su „sentimento žalčiu"... „Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. „ – rašo autorius. Antrojo pasaulinio karo metu šios knygos veikėjai buvo tarp pralaimėjusiųjų, nes „žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės - jų motinos". Jų vaidmuo tame kare buvo antraplanis, epizodinis, ar net visai nereikšmingas karo atvejo metams. Tačiau tai, kas vyko su jų pačių sulamdytais, suluošintais gyvenimais – buvo žiauriau už karą. „Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai"... Sakyčiau, dar ir baimės vaikai, nes „vilkai pradėjo nebijoti žmonių – jie mito įšalusiais lavonais". Vaikai, karo paversti vos spūdinančiais skeletais, susargdinti senatve... Mūsų pasauliui – tai siaubo knyga. Knyga, kurią turėtų paskaityti paaugliai. Tik ar skaitys, kai nėra gražuolio vampyro ar mažojo mago Hario Poterio? O ir paskaitę, ar bent vienas su džiaugsmu suvalgys bulvę su lupena ir nesikeiksnos prieš tėvus?... Todėl, manyčiau, būtina romano ekranizacija. Tiesą sakant, autorius irgi to nori. O kūrinys labai imlus vaizdiniams ir simboliams. Užmauta karvės galva – gyvulio, kuris maitino ir mūkė – mirties kaukė... Heinco šypsena: uždegiau ugnį ir pasaulyje prasidėjo atlydys... Renatės rankose raudonas, papuoštas kryžiuku ir linijomis, švenconas... Arba nevaikiška vaiko širdies malda- išpažintis ir atgaila: „Nubausk mane, tėve, už tai, kad nežinojau, už tai, kad nesaugojau, kiekvieną akimirką nesidžiaugiau tuo gyvenimu, jo smulkmenomis, kurios ir yra laimė, nubausk mane kokia nori bausme, tik leisk man atbusti iš sapno, tik leisk prisikelti iš šitos šlapios ir negyvos žiemos, nuprausk man akis gyvybės vandeniu, kad praregėčiau, kad viskas nušvistų būta kasdienybe, kad išsisklaidytų mirties demonų užleistas sapnas..."

Sakyčiau, knyga dar apie Pareigą ir Pasiaukojimą, ir apie gyvybės kainą...