Su Molėtais (bent mano žiniomis) autorius beveik niekuo nesusijęs, bet metai baigiasi, prasidės nauji geriausiųjų knygų rinkimai, o dar ne visos įveiktos ir senosios. Juolab, kad Artūras Valionis jau spėjo išleisti ir trečią poezijos knygą „Daugiau šviesos į mūsų vartus" (2014. – 136 p.).

Padarykime provokaciją poezijai...
Sako, bibliotekose beveik nieks nebeskaito poezijos... Tuomet, sakau, skaitykit pačios bibliotekininkės! Jos kažkaip keistai pažiūrėjo į mane ir nutylėjo... Pasidomėjau, ar lentynose yra visos tos, kurias ekspertų komisija pasiūlė rinkti skaitytojams poezijos kategorijoje ir užsisakiau nors pačiupinėti. Tuo metu atėjo senyvas vyriškis, kuris vis dar skaito poeziją. Pasiūliau jam paskaityti, o jis, nė nežvilgtelėjęs, sako, kad šiuolaikinė poezija – balabaikos, kad dabar nieks neberašo, kaip rašė Justinas Marcinkevičius ar Salomėja Nėris, per kuriuos jis dar mokykloje pamėgo poeziją. Išeitų, kad nebėra ką skaityt, o skaitančių vis dar rastųsi?... Kita bibliotekininkė, atėjusi aplankyti kolegių, sako, kad negalinti priversti savęs skaityti poezijos, jai, esą, gaila laiko... Tačiau ji labai dažnai poeziją rašanti sapne... Atsikeltų, užrašytų ir gal būtų ta poetė, kurią visi skaitytų... Bet argi gera valia priversi žmogų ką nors padaryti jo paties labui?
Paimu šiek tiek iššokančio iš tradicinio knygos formato Artūro Valionio poezijos knygą „Apytiksliai trys" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2012 m.) Sakau, kas gi tas Valionis? Ką girdėjot? O man kažkas burbteli, kad kažkoks aklas poetas... Perbraukiu ranka turinį, bet brailio rašto neužčiuopiu. Na, yra kažkas panašaus netaisytos kalbos eilėraštyje „Paskutinėz netikro pranasho dainoz remixas" (10-11psl.) arba 18-19 psl. tekstuose... Esmė: ne tas eiliavimo formatas...Atsiverčiu tekstą iš vidurio ir pataikau ant eilėraščio apie žmonių mylėjimąsi, bet mano akis greitai nuslysta į šalia esantį puslapį ir eilėraštį "kol gegutės kosėja tercijom". Paskaitau jį garsiai. Bibliotekoje. Kažkas suklūsta. Ateina pavaduotoja. Paklausia, ką veikiam. Sakau, garsiai skaitom Valionį. Gerai, sako, mergaitės, skaitykit. Paglosto (toks žmogaus būdas) ir išeina. Ir mes skaitom. Tiksliau skaitau aš. Garsiai. Gal kam ir nepatinka, bet nieks neprieštarauja.(Velnias, niekada nerašiau tokiais trumpais sakiniais. Vis per tą Valionį: įlindo ir tupi makaulėj, ir kaip išmesi, gaila...) Skaitau toliau. Sakau kolegei, kad čia apie tavo gyvenimą rašo: Visa, kas gyva: / žalia žiogų betvarkė, / eksšuo ant asfalto /. O čia apie kaimynę iš antro aukšto: „menotyros pradžiamokslis" / iškilus šio/ miesto barokas / negrabus debesų / beždžionavimas /. O „Gyvoji archeologija" (29 psl.) – tai apie mane ir mano plaukus...
Prisijuokėm, atsigavom ir su Valionu susipažinom. Geras bičas – vertas vadintis geriausiu, parašiusiu geriausią anų metų poezijos knygą. Dabar, ką sutinku, sakau, jei jums kas nenusisekė, sugedo nuotaika, aprėkė direktorė ar gyvenimas apkarto – skaitykit Valionį. JIS rašo apie tave, mane, mus visus – esančius, buvusius ir būsimus. Ir užkrauna „geros dozės" energija .
Jei vis dar nesiryžtate paskaityti šiuolaikinės poezijos, tai paskklaidykite bent iš smalsumo. O gal kas nors užkabins, įkris ir užsiliks? Juolab, kad autorius apie savo kūrybą sako, kad čia yra kalbos ir tostai įvairioms progoms, sąnašų ir išnašų rinktinė, ironiškai romantiška lyrika (viltis įskaičiuota), tradicinis postmodernizmas.O knygos pradžioje duoda instrukciją (atkreipkite dėmesį, kad išskiria moteriškąją ir vyriškąją grupę skaitytojų) – „mielajai skaitytojai ir maloniajam skaitytojui" Toliau rekomenduoja. Atsiverskite: sekite vidinius ženklus ir nuorodas / Eikite paskui nuojautą / Keliaukit tiesiai ir iš eilės / Vartykit atsitiktinai /." O paskui pasiūlymus, pageidavimus, komentarus, skundus dėl kokybės autorius, sako, priima visą parą adresu: apytiksliai trys@gmail,com
P.S. Viską priima, bet nereiškia, kad atsakinėja... apskritą parą. Atsakymus greičiausiai rasite naujoje knygoje, pasak autoriaus, iš skiedrų ir skiemenų...