Tikriausiai ir nesugalvotum sau geresnės reklamos krikščioniško krašto rinkėjams - piliečiams, kaip tik prieš rinkimus į Europos Parlamentą išleisti ir pristatinėti knygą „Šv. Jokūbo kelio šviesa", kaip tai padarė dr. Laima Andrikienė, buvusi Europarlamentarė.

Rašau, buvusi, nes Šv. Jokūbas jai nepadėjo dar kartą patekti į Europos Parlamentą. Rinkėjai, greičiausiai, bus taip „atsilyginę" už josios europietišką vasaros laiką Lietuvoje... Palikime šią mano nuomonę nuošalėje ir, vis dėlto, pamatykime gerąją knygos idėją.
O ją iš esmės apibūdina Europos Parlamento narys Francisco Millan Mon, sakydamas, jog Šv. Jokūbo keliai yra šiandieninės Europos Sąjungos simbolis. „Keliai, kuriais piligrimai keliavo į Santjago de Kompostelą XVI amžiuje, t.y. prasidedant naujiesiems laikams, sudarė tinklą apėmusį visą Europą. Tai įrodo žemėlapis, skirtas šiems Šv. Jokūbo keliams, kurį prieš 25 metus atkūrė Europos Tarybos paskirti ekspertai. (...) Be to, Santjago kelias yra šiandieninės Europos kelias. Piligriminės kelionės į Santjagą buvo ir vis dar yra europiečių susitikimo, dialogo ir atvirumo vieta. Skirtingos kilmės piliečiai, turintys tas pačias piligrimines vertybes, susitinka Kelyje be išankstinio nusistatymo dėl jų nacionalinių ar vietinių skirtumų. Taigi, Kelias yra vienybės ir įvairovės sintezė – tokia šiandien yra Europa.
Džiaugiuosi šiuo leidiniu, kuriame aprašomos Lietuvos bažnyčios, skirtos apaštalui Šv. Jokūbui. Šios bažnyčios dar kartą patvirtina Šv. Jokūbo kelio fenomeno gyvybingumą Lietuvoje (nuo 2004 m. oficialus piligrimų skaičius nuolatos augo), ir Europos Parlamento narės Laimos Andrikienės, gerbiamos kolegės ir Šv. Jokūbo kelio draugų grupės narės, aktyvios veiklos prasmingumą.
Daugiau kaip šešiasdešimt Europos Parlamento narių iš 18 ES valstybių narių priklauso šiai parlamentinei grupei, įkurtai prieš dvejus metus."
Kunigas, moralės teologijos daktaras Algirdas Petras Kanapka (Str. „Apaštalo Šv. Jokūbo piligrimų kelias laukiamas ir Lietuvoje") knygoje pateikia įvairių faktų. Pavyzdžiui, kad Lietuvoje Šv. Jokūbo vardu pavadintų bažnyčių yra Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje, bet nėra Sūduvoje. Įdomiai pasakoja ir apie Šv. Jokūbo gyvenimą, kuris buvo vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų. „Zebediejaus ir Salomės sūnus, Šv. Jono Evangelisto brolis, kilęs iš Galilėjos. Jis dar vadinamas Jokūbu Vyresniuoju, norint atskirti nuo bendravardžio apaštalo Jokūbo, Alfiejaus sūnaus, vadinamo Jaunesniuoju. Šv. Jokūbas Vyresnysis buvo pašauktas Kristaus, kai su broliu taisė tinklus prie Genezareto ežero. Išgirdę Jėzaus kvietimą, jie nedvejodami paliko tėvą, žvejybos priemones ir tapo Jėzaus mokiniais.(...) Jis – vienas brangiausių, arčiausiai Kristaus buvusių mokinių. Šv. Jokūbas kartu su Petru ir Jonu dalyvavo svarbiausiuose Jėzaus gyvenimo įvykiuose: Jajiro, sinagogos vyresniojo, dukters prisikėlime (Lk 8, 51), tapo Jėzaus atsimainymo ant Taboro kalno liudininkais (Mk 9, 2), buvo kartu su Jėzumi Alyvų kalne, prieš Jo suėmimą ir mirtį (Mt 26, 37).
Po Kristaus Prisikėlimo Šv. Jokūbas skelbė Evangeliją būsimoje Ispanijoje, o sugrįžus jam į Jeruzalę, apie 42 m., buvo nužudytas Erodo Agripos II įsakymu. Apie tai liudija Apaštalų darbų knyga. (...) Kai Ispanijoje buvo surastas jo kapas, toje vietoje 829 m. karalius Alfonsas II pastatė bažnyčią ir vienuolyną, apie kuriuos ir išaugo Santjago de Kompostela miestelis. O XII a. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą paskelbė šventuoju miestu, t.y. trečiuoju po Jeruzalės ir Romos (kelias į Jeruzalę vedė prie Kristaus kapo, o į Romą prie Šv. Petro kapo)."
Įdomu ir verta paskaityti mintis Lietuvos parlamentarų, keliavusiųjų į šias vietas: Algirdo Patacko ir Mečio Laurinkaus.
Jei tik turėčiau didelį norą ir leistų mano gyvenimo aplinkybės, būtinai išsiruoščiau į šį Šventą Ispanijos miestą, tačiau, manau, kad Šv. Jokūbo kelias labiau reikalingas politikams, kaip apsivalymo, apmąstymų ir savotiškos išpažinties Kelias. Be abejo, jis turbūt reikalingas laisvų minčių laisviems Europos piliečiams ir jų bičiuliams. Tačiau šiame Kely įžvelgiu šalia šventumo stovintį ir dirbtinumą, prisidengusį politiniu šleifu...
Pacituosiu knygoje (str. „Svajoju, kad Šv. Jokūbo kelyje būtų ir Lietuva") buvusio Europos Tarybos Generalinio sekretoriaus Marcelino Oreja Aguire, Marques de Oreja mintis: „Ir šiandien, XXI amžiuje, šis piligrimų kelias visada pilnas keliauninkų, jų gausu įvairiose atkarpose, ypač paskutiniojoje, atvedančioje į Santjago de Kompostelą. Piligrimai įgyja patirtį, ir šios patirties jau nepavadinsi tik religine ar skatinančia tikėjimą – tai daug platesnio pobūdžio patirtis, savitas kiekvieno asmeninės dvasinės patirties įprasminimas."
Taigi, bet kuriuo atveju, ar rinktumeisi piligriminę kelionę į Ispaniją, ar keliautum po Lietuvos bažnyčias, prieš tai vertėtų susipažinti su L. Andrikienės sudaryta knyga „Šv. Jokūbo kelio šviesa". Ji būtų paranki gidams, o ir patiems žmonėms, gyvenantiems šalia Šv. Jokūbo bažnyčių...
Molėtiškiams taip pat, ypač Alantos ir Joniškio miestelių gyventojams, tikintiesiems, kurie meldžiasi į savo bažnyčių globėją apaštalą Šv. Jokūbą:
„Galingasis ir amžinasis Dieve, tu norėjai, kad Šv. Jokūbas, pirmasis iš apaštalų, paaukotų gyvybę dėl Evangelijos. Jo šlovinguoju liudijimu įtvirtink tikėjime savo Bažnyčią ir palaikyk ją savo meile ir užtarimu. Per Kristų, mūsų Viešpatį..."
Tačiau, manau, kad Lietuva turi kur kas senesnį Kelią – seniausią kelią Europoje, tai Šv. Mergelės Marijos apreiškimų kelią Lietuvoje, bet apie jį parašysiu kitąkart...
P.S. Knygą „Šv. Jokūbo kelio šviesa" dr. Laima Andrikienė padovanojo ir Molėtų viešajai bibliotekai.