Neseniai leidykla „Mintis" išleido kraštiečio Vidmanto Šmigelsko knygą „Kryptis – Rytai". Ir reikia pripažinti, kad knyga nustebino. Visų pirma, kad ją parašė kolega žurnalistas. Ir ne todėl, kad jis anksčiau ar vėliau būtų negalėjęs jos parašyti, bet, kad, apskritai, jis ėmėsi knygos rašymo, suprasdamas knyginę Lietuvos situaciją... Tačiau tai būtų bene paskutinė nuostaba iš visų tų nuostabų, kurias gali sukelti šios knygos skaitymas. O nuostaba, prasidėjusi jau nuo pirmo knygos puslapio, lengvai tęsiasi iki paskutinio. „Maskva paliko atgrasaus miesto įspūdį. Net tualetų prižiūrėtojos sugeba susireikšminti. Būtinai aprėks, jei paklausi, kiek kainuoja nusilengvinti, arba paprašysi popieriaus.(...) Mano bendrakeleivių pavardės dviskiemenės, bet moteriai jas buvo sudėtinga užsirašyti. Vis dėlto užsirašė „Gilys", paskui – „Šlekys", bet pasipiktino: „O kodėl judviejų pavardės tokios pačios!?" Supratau: man su savo pavarde bus šakės. Taip ir buvo - barė, kad nemoku pasakyti (...)".Tikriausiai jau supratote, kad nuostabą kelia pats knygos stilius su autoironijos, sarkazmo gaidele, kuris per visas keliones, (o jų būta trys: 2009 m. – po Baikalo apylinkes, 2010 m. – po Ukrainą, Moldovą, Padniestrę, 2011 m. – po Gruziją) lydėjo keliautoją – knygos autorių Vidmantą Šmigelską. Antroji nuostaba, kad savo „negatyvų" matymą, o gal reiktų sakyti buvimą „kiniku" (nepatogios tiesos sakytoju) jis sugalvojo dalintis su „pozityvaus kampo matytoju" , fotomenininku Rimgaudu Šlekiu. Ir tai tapo tuo, ką galime pavadinti harmoninga atsvara... Kaip sako knygos autorius: „Kelionė gali būti tik geografinės vietos pakeitimas, ieškant malonaus, šilto ir saugaus poilsio, bet gali būti ir ekstremalus savęs išbandymas, tikintis naujų įspūdžių, lankant sunkiau pasiekiamas pasaulio vietas, kaupiant įspūdžius apie įvairių šalių geografiją ir kultūrą. Kelionių patirtis padeda geriau suprasti pasaulio įvairovę ir struktūrą, įvertinti savitumus ir savo vietą pasaulyje." Būtent tokio mąstymo keliaujantiems žmonėms ir yra skirta ši knyga. Neabejoju, kad tokių keliautojų buvo anksčiau, yra dabar, rasis ir vėliau... Tačiau nebūtina siekti pakartoti tuos pačius maršrutus, aplankant tuos pačius objektus, kuriuose buvo šios knygos keliautojai. Užteks to, kad pasirinkę tas pačias šalis, perskaitę knygą, jūs jau žinosite ir kulinarinį paveldą. Prie Baikalo ežero misite omuliais – vienintele žuvimi, kurios niekur kitur nerasite... Ukrainoje teks ragauti mamalygos – kukurūzų košės, Gruzijoje – kinkalių – didelių koldūnų, kuriuos reikia valgyti rankomis, Svanetijoje – chačapurį – kažką panašaus į blynus su sūriu... Apie gėrimą jau nė kalbėti neverta: teks ragauti čačos – vynuogių degtinės, Stalino vyno „Kindzmaraulio" ir kur kas stipresnių sibirietiškų gėrimų... Neskaičiavau, kiek pasaulyje yra pinigų, kurių vardas prasidėtų iš L raidės, bet šiose kelionėse jų buvo: pradedant litais, turint lėjų ir larių, žinant, kad neseniai dar buvo ir latai...

Tikriausiai nėra pasaulyje tokios vietos, kur nebūtų įžengusi nors vieno lietuvio koja. Kai kurie molėtiškiai taip pat yra buvę tose vietose, kur klajojo ir knygos autorius. Tačiau tokio originalaus apibūdinimo apie Odesą, ypač pamėgtą molėtiškių, neteko girdėti: „Odesoje tvyro kažkokia bendra miesto nuotaika, aura, kur negali būti piktas ir nesuprasti humoro.(...) Sakoma, kad yra rusai, yra ukrainiečiai, yra žydai, ir yra odesiečiai. Lyg ir atskira tauta – žydų ir slavų „miksas"..." O apie Gruziją, tai kaip apie „pasaulio bambą": „Šis vyninės gruzinas ir Tbilisio taksistas Vaša nepaliko abejonių, kad beveik viskas, kas pasaulyje yra gero, kilo iš Gruzijos. „Kebabai turkiški? Ne! Atvažiavo turkai į Gruziją, paragavo, patiko ir patys pradėjo kepti", - daugelio dalykų paplitimą pasaulyje aiškino gruzinai. Juokiausi: jei išeitų šneka apie seksą, jie tvirtintų, kad seksas pirmiausia atsirado Gruzijoje, o visi kiti iš Gruzijos idėją nugvelbė – „atvažiavo, pabandė, patiko"...

Dar viena nuostaba - nuostabus susišnekėjimas tarp knygos autoriaus (Vidmanto Šmigelsko), fotografijų autoriaus (Rimgaudo Šlekio), knygos dailininko (Romo Dubonio, Agnės Indrės) ir maketuotojo (Danutės Navickienės). Kad tuo įsitikintumėte, mažų mažiausiai, jums tektų tą knygą bent pavartyti...