Pirmas mano įspūdis apie Ryčio Zemkausko knygą „Pasivaikščiojimai", išleistą leidyklos „Alma littera", buvo niekam tikęs. Stovėdama Knygų komplektavimo skyriuje, stačiomis permečiau interviu su Mariumi Ivaškevičiumi, kurį buvau mačiusi tiesiogiai, perverčiau kitus interviu, ir padėjau atgal į lentyną, pamaniusi sau, kurių galų reikėjo kartoti televizinį variantą knyginiu... Tačiau rytas buvo protingesnis už vakarą. Kraštotyrai perduotą knygą pasiėmiau į namus. Atsargiai pradėjau skaityti, ir manyje įvyko ankstesnių minčių perversmas. Supratau, kodėl reikėjo tos knygos...

Prisiminiau knygas tų žurnalistų ir publicistų, kuriuos skaitant galima mokytis ir mokytis... Rytis Zemkauskas man visada atrodė per jaunas mokslų atžvilgiu. Tačiau, dabar manau, kad jis pakliūtų į mano „pavyzdinių knygų penketuką". 20 autorių, 20 skirtingų portretų, paruoštų 20 skirtingų siužetų... Ir niekada nesi tikras, kad bus taip, kaip nori. Todėl didysis gelbėtojas dažnai būna ekspromtas, kurio nepadarysi be tam tikro žinių bagažo. Todėl greta protingų ir sunkių klausimų – visada bus ir klausimų, regis, „apie nieką", bet atsakymas bus toks, kokio tikėjaisi arba net daugiau... O tai ir yra profesionalumas. Žinoma, televizijos laidoje tu matai vaizdą, matai akis, girdi balsą, ir tai yra pagrindiniai faktoriai įspūdžiui susidaryti. Nors tai, kaip sako, berods paskutiniame knygos interviu su Kolumbijos nacionalinio universiteto profesoriumi, rektoriumi, o vėliau ir Kolumbijos sostinės Bogotos meru Antanu Mockum, ir vyksta realybės šou...

Technikos galimybės šiandien leidžia įsirašyti laidą iš TV ir žiūrėti ją kada tik panorėjus. Tačiau juk nežiūrėsi jos gabaliukais, nežiūrėsi kasdien, nes televizija reikalauja viską gauti ir duoti iškart. Su knyga kitaip. Ją gali skaityti kasdien, kad ir po kelis sakinius, ir mąstyti. Tu turi sulėtintą pasivaikščiojimų vaizdą, ir tik nuo tavęs priklauso, kokio lėtumo bus tie pasivaikščiojimai. Iš esmės, jei jau pasivaikščiojimas, vadinasi, jis ir turi būti lėtas. Tai, ką televiziniam projekte nutyli R. Zemkauskas, knygoje stengiasi paaiškinti ir papildyti. Televiziniai vaizdo ir garso faktoriai knygoje apauginami skaitytojo vaizduote, jo suvokimo ir ieškojimo galimybe. Ir tai yra privalumas (kaip nebūtų keista), kokio niekada neturės televizija...

Kiekviena kalbinta asmenybė, regis, yra betarpiška su laidos vedėju. Nors kitaip ir būti negali...

Nepadarysi laidos, tegu ir ne tokios, kokios tikėjosi pašnekovas, jei nerasi su juo bendravimo kodo... Tarkim, aktoriui, turėjusiam Rokiškio krašto šaknų, Vytautui Šapranauskui, lyg ir nepatiko tas pašnekesys, bet būtent taip ir aš būčiau pradėjusi: nuo neužmirštamojo Garfildo įgarsinimo... Tokių pačių šaknų rašytojui Sigitui Parulskiui nelabai patiko pasivaikščiojimų knygos idėja, bet galbūt jis neturėjo tiek laiko pamąstymams, kiek aš jo skyriau, skaitydama „pasivaikščiojimų" knygą...

Ir dar. Žiūrint TV laidą, vargu ar būtų atėjusi tokia mintis, kokia atėjo dabar. Žiūrėdamas „Pasivaikščiojimus" gali nepastebėti, kiek daug juose yra Lietuvos. Skaitydamas „Pasivaikščiojimus" - matai visumą. O joje ne tik Lietuva, bet ir jos piliečiai. Taigi knyginį „Pasivaikščiojimų" variantą galima būtų priskirti ir prie Lietuvos pilietinimo misijos: Lietuva – Pilietis – Asmenybė.

O man malonu, kaip malonu ir Ryčiui, kad jis geru žodžiu mini mūsų kraštietę. „Mumis pasitikėjo ir laidai atsistoti ant kojų padėjo LNK generalinė direktorė Zita Sarakienė. Ramiai sakau: be jos „Pasivaikščiojimų" nebūtų buvę. Kai kolegoms iš svetur pasakojame apie mūsų laidą, apie tai, kad ją priėmė komercinis kanalas, kad buvo suteikta visa reikiama parama, visi sako: stebuklas."