Per pora vakarų perskaičiau naujausią Mariaus Ivaškevičiaus knygą - keturių veiksmų dramą „Mistras". Turiu pripažinti, kad Marius Ivaškevičius vis dar moka nustebinti. Galbūt todėl, kad nustebęs yra ir jis pats. „... šis pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti skaitytoją: taip buvo. Kai kurių detalių ir įvykių netgi teko atsisakyti, jie buvo per daug fantastiški. Kartais taip atsitinka – realybė pranoksta fantaziją. Tuomet jau autorių nuorodos bejėgės ką nors pakeisti." Marius Ivaškevičius, sakyčiau, geba būti arčiausiai tiesos, paremtos tikrais įvykiais ir tik jo asmeninis reikalas į kokią kūrybos vatą jis tai nusprendžia vynioti. Ironijos, patoso, alegorijos kupini dialogai verčia skaitytoją kartu su veikėjais raudonuoti, žavėtis ar ignoruoti to meto - 1840 gruodžio 15 – 1848 vasario 24 – įvykius Paryžiuje. „... kai pačiame Paryžiaus centre, Napoleono Bonaparto perlaidojimo iškilmėse, pasirodė tas keistas vyras iš Lietuvos, pasivadinęs Mistru" ir įtraukė A.Mickevičių į sektą, vedančią žmoniją į Dangų arba į Pragarą... Įdomiausia tai, kad tas Mistras – Andžejus Tovianskis, Antašventės dvaro savininkas, kilęs nuo Molėtų. Taigi Marius Ivaškevičius tarsi simboliškai atiduoda duoklę savo gentainiams: lietuviams ir lenkams, o tuo pačiu ir molėtiškiams... Iki jo mažai kam buvo žinoma dvarininko A. Tovianskio asmenybė, o dvaro buvimo vietos taip nieks ir nežino, išskyrus tai, jog netoli Inturkės...

Knyga, kaip pats autorius sakė, buvo parašyta per pusmetį ( 3 mėnesius rinkta informacija, kitus 3 rašyta ir taisyta). Kaip skaitytoja, galiu pasakyti, kad knyga (kaip ir dauguma veikėjų) yra labai „magnetizuojanti". Pavyzdžiui, kad ir kai rašytoja Žorž Sand aiškina amerikietei žurnalistei kaip lietuviai gėrė: „ ... iškelia į viršų tą savo gėrimą, nepasakysiu, į ką supilstytą, ir sako: books wake us. Ir išgeria. Įsivaizduoji, Margaret... Books wake us. Knygos mus prikelia. Mes prisikelsime knygose."

Užvertus paskutinį knygos puslapį - iškart norisi ją vėl pradėti skaityti nuo pradžių... Kaip nėra tokio pat emocionaliai išgyvento spektaklio artistui ir žiūrovui, taip turbūt nėra ir tokio pat skaitymo... Tačiau M. Ivaškevičius, suintrigavęs skaitytoją realybe, pranokusia fantaziją, palieka dar ir gausybę namų darbų: pasidomėti Mistro aplinkos veikėjais ( poetu Adomu Mickevičiumi, rašytojais Onore de Balzaku, Žorž Sand, kompozitoriumi Frederiku Šopenu, filosofu Pjeru Leru ...) - tik jau kitame laike...