Prieš keletą metų buvau pavadinusi informacinėms technologijoms pristatyti skirtą renginį „Vilko valanda", todėl to paties pavadinimo knyga masino kuo greičiau susipažinti su josios turiniu. Žinomo žurnalisto (dar žinomesnių tėvų vaiko) knyga, sakyčiau, naujas reiškinys lietuvių literatūros padangėje. Tai beveik ir nestebina, nes galima daryti prielaidą, kad tėvai ir močiutė Valerija nematomus namų darbus atliko su kaupu. Jaunajam kolegai beliko tik būti drąsiam ir išmėginti savo jėgas...

Beje, kad Andrius Tapinas – drąsus ir pasitikintis savimi byloja ir tai, kad jo pirmoji knyga yra daugiau nei 500 puslapių. Maža to, jos pabaigoje reklamuojama jau ir antroji knyga „Maro diena", pateikiant būsimos knygos ištraukas... Tačiau, kad parašyti tokią knygą be mano jau minėtų autoriaus charakterio savybių, reikia dar ir daugybės kitų dalykų. Visų pirma, mylėti Vilnių, o tai reiškia ir gimtinę, domėtis istorija, išmanyti politiką ir labai daug žinoti...

Nors su knyga turėjau galimybę draugauti nuo mažens, nes mama dirbo knygyne, turiu prisipažinti, kad fantastikos niekada nemėgau ir nemėgstu. Kol buvau maža, .tikriausiai bijojau, o paskui pradėjau suvokti, kad fantastika yra linkusi virsti realybe... Ir tai mane atgrasydavo nuo šio žanro skaitymo, o kartais ir nuo filmo žiūrėjimo. Panašiai vyko ir su „Vilko valanda". Kiekvieną mielą kartą turėjau įtikinėti save, kad turiu nors truputėlį josios paskaityti... O tai jau nebe malonumas, o taip sakant, savęs prievartavimas... Jei sėdėčiau kokiame Brazilijos kalėjime, ir žinočiau, kad už šios knygos perskaitymą sutrumpins man penketą metų sėdėjimo, matyt, skaityčiau, nes neturėčiau kur dingti. Be to, ji būtų be galo įdomi ir intriguojanti.... Man gi, besikuičiančiai tarp savo buitinių ir darbinių sumanymų, ta knyga irgi būtų galėjusi būti Nr. 1, bet tam reikėjo arba būti fantastu arba bent jau mėgti šį žanrą. A. Tapinas, be to, kad yra žurnalistas ir „lobių ieškotojas", dar yra ir fantastas. (Įdomu, kaip jis rado laiko ir vietos tokios knygos rašymui?) Darau prielaidą, kad šią knygą dievina trisdešimtmečiai (arba nuo 20 iki 40 metų amžiaus), tie, kurie mėgsta sėdėti prie kompiuterio ir žaisti įvairiausius žaidimus virtualioje erdvėje, ir tie, kurie neabejingi fantastikai tiek gyvenime, tiek mene...

Nepaisant to, kad aš nepergalėjau savęs ir neįstengiau iki galo perskaityti viso romano, sakau, kad jis (romanas ir autorius) turės pasisekimą. Nebūtinai šiandien, nebūtinai Lietuvoje... (Juk kam tada kurti miestų aljansus?) O aš mielai palauksiu, kol brangaus biudžeto filmas pasieks Lietuvą, iki tol gal jau būsiu pailsinusi akis arba įsigijusi akinius, o gal jau bus apsisukęs istorijos ratas, ir tai, kas atrodė vakar tiesa, šiandien vėl bus fantastika... Arba atvirkščiai, tai, kas vakar buvo sena, šiandien taps nauja, nes tokia Visatos Alchemija...