Kai už lango pila lietus, belieka sėdėti prie židinio ir skaityti mėgstamą literatūrą, kuri nebūtinai turėtų būti grožinė...

Paul Pearsall, pasaulyje pripažintas neuropsichologas, filosofijos daktaras, universiteto profesorius, 17 knygų ir daugiau nei 200 mokslinių straipsnių autorius, parašė dar vieną knygą „Psichologai irgi klysta", kurią į lietuvių kalbą išvertė Julius Kvedarauskas, o šįmet išleido leidykla „Žmogaus psichologijos studija". Man šios knygos čiupinėti dar neteko, bet jos anonsu jau pasirūpino žurnalas „Aš ir psichologija". Ir mane suintrigavo: „Gydytojas pajuokavo, jog šią knygą perskaičiusiam psichologui telieka pasikarti. Tačiau kai perskaičiau knygą, sustiprėjo noras gyventi. Mėgautis gyvenimu. Skanauti knygas. Ne ryti, bet sukramtyti jose pateikiamą sielos ir proto maistą. Nebekimšti į save savigalbos „mėsainių", nuo kurių lūžta knygynų lentynos." Todėl paprašiau, kad ši knyga rastųsi ir Molėtų bibliotekos abonemento skyriuje...

Nemažiau mane suintrigavo ir VšĮ VUL Žalgirio klinikos siuntinukas, kurį gavo Molėtų bibliotekos direktorė. Tai buvo knyga, išvaizda prilygstanti prezidento knygai. Paprastai „auksu" žėrinčios knygos sublizga viršeliuose, bet nublanksta turinyje. Čia gi kitaip. (Nors profesionalūs knygų leidėjai ir sudarytojai turbūt turėtų pastabų). Tačiau būtent toks knygos sudarymas ir jos turinys yra savaip žavus ir įdomus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog knyga „Iškilieji Lietuvos gydytojai odontologai" – skirta tik šios profesijos specialistams ir kitiems medikams, na dar studentams... Tačiau, atvertęs jau pirmą puslapį, supranti, kad ji tinka visiems, nes tai nėra žinynas ar tik medicinos žmonėms suprantama kalba parašytas minčių rinkinys, tai iškilių Lietuvos gydytojų odontologų rinktinės biografijos. Tas žodis – rinktinės – nūnai turi daug atspalvių, bet, kaip sako liaudies išmintis: dovanotam arkliui į dantis nežiūrima... Taigi visai neplanuotai per ilgą vakarą susipažinau su daugiau nei 50 gydytojų, įdomių žmonių. Žinoma, jų įdomumas priklausė ne tik nuo gydytojų veiklų, bet ir nuo rašiusiųjų įdėto darbo... Iš to, ką perskaičiau, ir kas liko atmintyje, galiu pasakyti, kad dantistų miestas yra Kaunas, o įdomiausi daktarai buvo ir yra Aukštaitijoje. Kaip pasakytų aukštaičiai: kad jau daktaras, tai visų galų meistras... Knygos „stuburas" yra Lietuvos odontologijos patriarchas, profesorius Stasys Čepulis, kilęs iš Mielagėnų valsčiaus, Šukeliškės kaimo, o aplink jį yra jo mokiniai ir kolegos... Kai kurios biografijos yra labai vykusiai pateiktos, užčiuopta žmogaus gyvenimo esmė, o skaitantiems yra ko pasimokyti ir apie ką pamąstyti...

Aš skaičiau kaip ieškotoja: kažko sau, kažko kitiems, ir radau – ir viena, ir kita. Turbūt būčiau niekada nežinojusi, kad Panevėžyje gyveno, dirbo ir mirė kraštietė (nors ja, kaip ir daugeliu kitų, tenka dalintis su anykštėnais, apie ją yra surinkę medžiagą Skiemonių krašto žmonės) – Nijolė Stanislava Obolėnienė, gydytoja odontologė, burnos chirurgė. Jos finansinę, medicininę pagalbą ir gerą žodį mažiau turintiems, kulinarinius gebėjimus galima būtų lyginti su Molėtų daktare Marija Apeikyte...

Gydytojas odontologas, ortopedas Vitolis Laumakys, kaunietis, dirbęs Kėdainiuose, kur, anot R. Lengvino, savo protą, talentą, energiją ir laiką atidavė ne tik profesijai, bet ir kūrybinei, visuomeninei veiklai. Yra išleidęs keletą knygų, įkūręs saviveiklinę liaudies kino studiją „Mėgėjas", kūręs įvairaus žanro filmus. „Išskirtina dokumentika su kino apybraižom apie Antaną Mackevičių iš Paberžės, Joną Basanavičių Bulgarijoje, Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą epopėją, Kėdainių istoriją, R. ir R. Antinius, Kėdainių serijinės kronikos." Jis buvo įvairių festivalių dalyvis ir žiuri narys, o 1984–1990 metais yra dalyvavęs ir Molėtų observatorijoje, demonstruodamas savo filmus.

Kitas gydytojas odontologas – Stasys Labanauskas, gimęs Panevėžyje ir nuo penkiolikos metų pradėjęs žaisti lauko tenisą. Būdamas 53 metų tapo visų laikų vyriausiu Lietuvos suaugusiųjų lauko teniso čempionu. (Molėtai taip pat turi vasaros molėtiškį, Pranciškų Naujokaitį, gydytoją onkologijos chirurgą, kuris yra teniso rungtynių pradininkas ir įkvėpėjas molėtiškiams).

Neseniai į Amžinybę iškeliavusi gydytoja ir rašytoja Filomena Taunytė, šioje knygoje pasakoja apie savo draugę, daug iškentėjusią, bet nepalūžusią gydytoją odontologę Oną Meilutę, pasakojama ir apie Šarūną Liukpetrį, 1991 m. per Sausio įvykius davusį naują priesaiką Lietuvai, ir apie Aliną Plechavičiūtę – Veigel, kuri gydė sausio įvykių sužeistuosius Vokietijoje, o būdama 68 –erių metų, atvyko į Lietuvą ir įkūrė pirmą Lietuvoje odontologinių reikmenų parduotuvę, skatindama dantų technikus pradėti privačią veiklą...

Yra įdomių faktų ir apie Kazimierą Preikšą, gimusį pokario Kėdainiuose, bet dirbusį ir dirbantį Utenoje. Jis – kraštotyrininkas ir folkloristas, subūrė muzikuojančias šeimas, surinko muzikos instrumentus: molinukus, pūslinę, žolinius skudučius, kleketus, šiaudo ir baltalksnio birbynes, ožragius, tošinius ragus. Kitas gydytojas odontologas – Olegas Surovas, gimęs Utenoje, bet gyvenęs ir dirbęs Kaune. Mokslininkas, gabus profesionalas, implantologijos iniciatorius, kolekcininkas (mėgęs pelėdų figūrėles), fotografas, keliautojas, mokėjęs daryti gera... Kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui organizavus Kauno kariliono rekonstrukciją 2005 m., O. Surovas padovanojo vieną varpą. Kaip teigia jo sūnus Andrius, taip pat gydytojas odontologas, nebuvo jis abejingas ir fizinės sveikatos gerinimui. „Kartu su bendraminčiais Sporto muziejaus direktoriumi P. Majausku, akademiku J. Brėdikiu, medicinos dr. A. Nesmejanovu iš Sankt Peterburgo Lietuvoje įdiegė naują sporto šaką „trikrepšį", kurį jau ne pirmi metai gali žaisti ikimokyklinių ugdymo įstaigų auklėtiniai, taip pat ir suaugusieji, ir neįgalieji." O Kauno velnių muziejuje eksponuojama jo padovanota ir pagal jo idėją sukurta skulptoriaus A. Lik skulptūra.

Smagu buvo atrasti ir tikrą kraštietį, augusį tarp Krylių ir Kamajų (Rokiškio raj.) habilituotą daktarą, profesorių Gintautą Sabalį, kuris parengė dvi monografijas, o viena „Trišakio nervo neuralgija", sako, buvusi Lietuvos odontologų „stalo" knyga...

Labai įdomi biografija ir kito „beveik kraštiečio" Alvydo Šeikaus, kurio net penkios prosenių kartos palaidotos Dusetų miestelio ir apylinkių kapinaitėse. Anot jo, kad ir kur gyvenimas išblaškydavo, vis tiek visi sugrįždavo į savo kraštą... A. Šeikus – „tikras vilnietis", gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, neapleido ir protėvių kampelio. „Samdžiau darbuotojus, kurie padėjo atstatyti prieškarinę fermą, nupirkau bandą avių, nacionalinių škotiškų karvių (galovėjų) ir pradėjau vesti ekologinį ūkį." Lietuvos vardo paminėjimo 1000- mečio proga jis pasodino 3000 ąžuolų giraitę. Yra sukaupęs biblioteką, kuria leidžia naudotis visiems – nors kiek trokštantiems skaityti... Kartą per metus organizuoja dailininkų plenerus. Dusetose atidarė odontologijos kabinetą, kuriame „kartą per savaitę nuimu atspaudus nuimamiems protezams" tiems, kurie neturi galimybių nuvykti į didžiuosius miestus protezuoti dantų.

Vencavuose jis pastatė medinį kryžių, skirtą visiems čia buvusiems ir būsiantiems. „Kryžiuje bandžiau sujungti naująjį ir senąjį testamentus. Senasis – tai dešimt Dievo įsakymų, naujasis – nukryžiuotasis. (...) Lietuvoje susiklosčiusi nenormali situacija, kai žmonės nerodo jokios iniciatyvos kažką padaryti, kad gyvenimas pagerėtų bent jau ten , kur jie gyvena – visi nori būti arba samdomais darbuotojais, dar geriau – valdininkais, pagaliau emigrantais. Reikia padaryti, kaip sako Motina Teresė, nors mažą darbelį iš meilės ir tada turėtų viskas stoti į vėžes."

Tai tik keletas žmonių, savo darbo profesionalų, kuriais galima žavėtis ir dėkoti už jų daugialypes pastangas pagelbėti žmogui, aplinkai, visuomenei...

Knygoje yra ir jaunų gydytojų, spėjusių pasižymėti europiniu mastu, ir 19 amžiaus garsių gydytojų, gyvenusių ir dirbusių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Nemažiau nusipelniusios savo srityje yra ir šios knygos sudarytojos: profesorė, habil. dr. Irena Balčiūnienė, profesorė, dr. Alina Pūrienė, habil.. dr. Ingė Lukšaitė. Spėju, kad knygos idėja ir pagrindinis triūsas teko profesorei Irenai Balčiūnienei, kurios biografija daugiau mokslinė ir tik jos pabaigoje galima užčiuopti esant labai įdomią moterį...

Knygos pabaigoje gali sužinoti kokie gydytojai priklauso vienai ar kitai draugijai, asociacijai, kokius turi apdovanojimus, laimėjimus odontologijos mokslo srityse, kodėl mini Šv. Apoloniją. Būtent gydytoja Anastazija Tutkuvienė , gimusi Jonavoje, šiandien jau medicinos mokslų daktarė, docentė, kaip teigiama knygoje, siekė užsibrėžto tikslo: nacionalinės odontologijos tobulinimo, odontologų profesinės savivaldos įteisinimo. „Jos iniciatyva gimė Odontologo dienos paminėjimas, Šv. Apolonijos, Metų burnos priežiūros specialisto ir Metų geriausios klinikinės publikacijos nominacijos, odontologų laisvalaikio ir labdaringos veiklos, Šv. Apolonijos klubo idėja."

Tai buvo knyga, kurios neplanavau skaityti, bet visai nesigailiu tą padariusi.

Perfrazuojant Volterą, būtų galima pasakyti, kad jei neturite darbo arba tingite dirbti, bent jau pradėkite skaityti – tai ir bus stebuklingas vaistas, išgelbėsiantis nuo bado, paleistuvystės ir nuobodulio. Taip pat išsaugosite sveikesnius dantis, nes, kaip sakydavo aukštaičiai, „jei skaitydamas valgysi– atmintį suvalgysi"... O man dar norėtųsi pridurti mintį iš O. Surovo dienoraščio, kur jis prisimena lakią prof. Evaldo Vareso frazę: „Kulinarija yra velnio išradimas". Mainais ji mums padovanoja ėduonį ir paradontozę...

Kai būsite Velnių muziejuje (Kaune) – įmeskite centų ir į šio nelabojo taupyklę... Gal pavyks parduoti jei ne gyvenimo, tai bent danties skausmą...