Ir jis buvo pristatytas trisdešimtosios „Kuc kuc Kamajuos" rudeninės šventės metu. Tai – edukacinis leidinys, skirtas Tarmių metams, kurį išleido Rokiškio krašto muziejus – „Auksinia abalia jieškajimas", Vaineikių kaimo tautosaka, užrašyta Kazimiero Markelio 1924 – 1947 metais. Su Molėtais, žinoma, nieko bendro neturi, bet pagal tarmių klasifikaciją šio leidinio tekstai skiriami aukštaičiams uteniškiams, o tokių „ateivių" dar galėtume rasti ir Molėtų krašte...

Tas lobis prieš 10 metų buvo rastas Kauno Žaliakalnyje, kur būtų iškeliavęs į šiukšlyną, jei ne vieno vyriškio akylumas ir supratimas, kad rankraščiai ir mašinraščiai gali būti vertingi – išgelbėjo ne tik K. Markelio nuveiktą didžiulį darbą, bet ir prikėlė juos naujam gyvenimui. Per tuos metus tą lobį studijavo Žygeivių būrelio vadovas Vytenis Almonaitis, kuriam pirmiausia ir buvo perduotas radinys, kol 2011 metų vasarą jis tą medžiagą perdavė Rokiškio krašto muziejui. O muziejininkai, nors ir mažą tą lobio dalelę, bet šįmet pristatė visuomenei, savo pasidomėjimu ir paviešinimu, atiduodami duoklę ir Kazimiero Markelio asmenybei. Taigi lobio istorija įdomi ir žurnalistine, ir moksline prasme bei puikus pilietiškumo pavyzdys... Manau, kad kiekviename krašte galima rasti panašių dalykų, bet jie dar tyliai tūno, laukdami savo eilės...

Rokiškio kraštas daugeliu prasmių buvo ir yra įvairialypis, bet jame visada užteko vietos kūrybai ir piliečių iniciatyvoms. Gal todėl ir K. Markelis, kaip teigia šio leidinio sudarytoja, muziejaus direktorės pavaduotoja Marijona Mieliauskienė, savo triūsą apibūdino: „Esu patenkintas tuo, ką padariau. Padariau gi, ką įstengiau. Visas šis tautosakos pluoštas – tik iš vieno Vaineikių kaimo... Esu tikras, kad daug tautosakinės medžiagos neįstengiau išgauti... Manau, jei būtų surinkta iš kiekvieno kaimo nors po tokį mūsų liaudies žodinės kūrybos pluoštelį, užrašytosios mūsų tautosakos fondai būtų dar gausesni kaip dabar". Taigi, pasėta K. Markelio vilties sėkla, išdygo. (Beje, pats K. Markelis rinko ne tik tautosaką, bet ir bolševizmo nusikaltimus, todėl 1951 m. buvo nuteistas 25 metus kalėti, dirbo aukso kasyklose Magadane. Po beveik penkerių metų vergoviško darbo jam buvo sumažinta 15 metų „bausmės", o praėjus trejetui metų po J. Stalino mirties, K. Markelis grįžo į Lietuvą. 1965 m. mirė, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.)

K. Markelis užrašė tautosaką iš 26 kaimo gyventojų, iš kurių 11 buvo beraščiai, 6 raštingi, o kiti tik mokėjo skaityti. Daugiausia yra užrašyta patarlių, priežodžių, palyginimų, mįslių, pasakojimų apie vaiduoklius, velnius, laumes ir aitvarus, taip pat dainų. Užrašyta ir padavimų apie ežerus, vietoves, gyvenimiškų pasakojimų, šundainių, gamtos ir oro stebėjimų bei spėjimų...

Man, kaip artimai K. Markelio kaimynei, kai po tiesuma, kaimus skyrė mažiau nei 9 kilometrai, užrašytoji tautosaka yra sava ir suprantama, tačiau tiek pat jau ir rėžianti ausį su neįprastu balsiu a vietoj o. Pavyzdžiui, panas- ponas, kaja- koja, atjaja- atjojo ir t.t. Neveltui užsklandėlėje knygos sudarytojai paaiškina, kad šis garsų tarimas rytų aukštaičių uteniškių (žadininkų) patarme jau yra nykstantis. Taip kalbant galima išgirsti tik vyresnius nei septyniasdešimties metų žmones...

(Gyvenimiški pasakojimai. Iš knygos „Auksinia abalia jieškajimas")

Kelių arimas

Būva taks vienas panas. Jis mislija, kad panas, tai jau gali visa daryt. Teip mislydamas jis pradėja važinėt nebe keliais, a tiesiai par laukus. Raikia jam kur važiuot, tai jis ir mauna tiesiai par javus, par vasarojų, nežiūrėdamas nieka. A žmanėm – nuostalis. Kurgi matįs par javus važinėt. Bet panui nėr kaip pasaka, kad jis nebedurnavatų. Da kailin das. Ale atsirada vienas taks žmagelis, pasiūlįs suart kelius. E kų gi kiteip. Mažir suspras tas glušas. Kitu den ir išėja art kelių. Aria žmanės kelius, a čia ir panas beatvažiuojųs.

- Kų čia jūs sugalvajat? – ažurėkė panas. – Kam gi kelius ariat?

- A kam jų beraikia, – atsiliepė vyrai. – Panas pradėjai važinėt tiesiai par javus. Važinėsima ir mes.

Pamislija panas ir gal susprata, kad ja daryta ne teip, kaip raikia. Palepė jis žmanėm nebeart kelių. Ir pats na ta čėsa liavės važinėt kur pakliūva.

(Užrašyta 1926 m. Pasakojo Antanas Markelis, g. 1875 m. Vaineikių k., mokėjęs tik skaityti.)

Edukacinė knyga – su užduotimis ir piešinukais, puikus laisvalaikio praleidimas visai šeimai. Be to, ir pasakos įdomios, kurias reikėtų skaityti garsiai iš to krašto kilusiems tėveliams...

Jei praleidote pirmąją galimybę – nusipirkti ją per „Kuc kuc Kamajuos", tikėtina, kad ji lieka dar Rokiškio krašto muziejuje, nors knyga išleista tik 400 egz. tiražu...