Kažkuriame Lietuvos dienraštyje neseniai buvo prisiminta Justino Marcinkevičiaus asmenybė ir kūryba, paminėta naujausios knygos. Tarp jų šmėžtelėjo ir pernai metais Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos išleista knyga „Justino Marcinkevičiaus pamokos". Pasidomėjau, ar ją turi Molėtų biblioteka, pasirodo, kad tik keturi filialai. Vienas jų man ją paskolino. Prisipažinsiu, jog pirmas įspūdis buvo ne toks, kokio tikėjausi... Vizualinis knygos pateikimas labiau priminė mokyklinį pratybų sąsiuvinį, bet, tikriausiai, labai tiko Švietimo ir mokslo ministerijai... Neturiu nieko prieš knygos sudarytoją Stepą Eitminavičių (atvirkščiai, visuomet juo, kaip Mokytoju, žavėjausi ir žaviuosi), tačiau tokios knygos leidimą būčiau atidėjusi iki to momento, kuomet visos Lietuvos rajonų mokyklų bent po vieną mokytoją, mokinį ar kitą asmenį būtų pateikę savo mintis ir pajautimus, susijusius su Justinu Marcinkevičiumi. Drįstu sakyti, kad į šį kvietimą – kartu parašyti vieną kūrinį – atsiliepė tik drąsiausi Lietuvos (nors yra ir Kristina Mecelicaitė iš JAV) mokytojai... Todėl visa tai kvepia skuba...

Kita vertus, kaip teigia S. Eitminavičius: „Mokytojas, mokinys, knyga – šis ryšys labai prasmingas. Priartėti prie meninio žodžio, kad vėliau – atsiskyręs – galėtum kalbėti ugdytiniui. Ir visą laiką tikėti, kad atsiras suprantančių, jaučiančių tą pat. Kad atsiras didžiosios priedermės tęsėjų. Tokių epizodų knygoje ne vienas."

„Justino Marcinkevičiaus pamokos" – prasmingos idėjos apraiška, kuri gyvuos, kol bus skaitančių šio didžio žmogaus kūrybą ir bus vedančių tos kūrybos link....

Nors molėtiškių mokytojų šioje knygoje nėra, bet artimų kaimynų – užtektinai. Pasklaidykime ją Tarptautinės Mokytojų dienos proga iš naujo ir galbūt rasis meilė, kuria buvo apdovanotas Justinas Marcinkevičius, mokėjęs ją skleisti ir kitiems: „esu čionai mylėti ir žinau, / kad žemėje nėra daugiau ką veikti."...