Kažkodėl mūsų vaizduotė (o gal akis) gražiausius gamtovaizdžius Lietuvoje yra linkusi prilyginti Šveicarijai, nors nėra nei tokių kalnų, nei slėnių...

Tačiau kartais dangus užkloja rūku ir debesimis taip, kad išties akimirką gali pagalvoti atsidūręs Šveicarijos Alpių slėnyje... Galvoju, kad jau moku retoromanų kalbą, auginu ekologiškas žoles ir klajoju su porele ožkų po tuos kalnus, ir esu laiminga, turinti dvigubą pilietybę, unikalios šalies su 26 kantonais, keliautoja... O kai kas ir Lietuvoje tikrų tikriausiai jaučiasi šveicaru, nes yra gimęs ir gyvena Šveicarijoje, nors ji ir Jonavos rajone... Neoficialiai ir Molėtų krašte yra vietų, vadinamų „Šveicarija". Greičiausiai taip norima sudaryti ypatingo grožio vietovės įvaizdį... Juolab, kad ne tik paprasti poilsiautojai, bet ir ambasadoriai yra pamėgę poilsį Molėtų krašto gamtoje. Vienas jų – Vytautas Plečkaitis, kuriam teko garbė ir atsakomybė būti pirmuoju atkurtos Lietuvos ambasadoriumi Šveicarijoje (nuo 2007 m. rudens iki 2010 m. vasaros). Būtent jis, atostogaudamas mūsų krašte, rado laiko atvykti į biblioteką ir padovanoti jai savo knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame: ambasadoriaus įžvalgos: mitai, realybė, paralelės". Džiaugiuosi, kad buvau pirmoji šios knygos mūsų bibliotekoje skaitytoja, ir su kiekvienu skyriumi vis labiau susipažinau su šalimi, kuri viliojo ir vilios turistus, poilsiautojus, keliautojus... Todėl šįmet leidyklos „Versus aureus" išleista knyga apie Šveicariją – nepamainoma knyga keliautojui, kurią paskaičius gali sutaupyti ir laiko, ir pinigų kelionėje.

V. Plečkaitis – puikus informatorius tiek keliautojams, tiek skaitytojams. Taip pat įžvalgus politikas, istorijos ir šiandienos paralelių ieškotojas, kurių dėka galime suprasti „ko lietuviai ieškojo Šveicarijoje, o šveicarai Lietuvoje". Ir vis dėlto, paskaičius šią knygą, gali atsirasti atvirkštinis rezultatas: visai prapulti noras aplankyti tą šalį, arba reiktų tapti dideliu avantiūristu, kad leistumeisi į kelionę ten, kur nieko nepažįsti, bet žinai esant „baubą"... Tačiau ta negatyvi nuojauta nepersmelkia po kiekvieno knygos skyriaus, nors, nebūnant naujuoju lietuviu, o tik prasčioku, gyvenančiu nuo atlyginimo iki atlyginimo, gali susidaryti vaizdelis, kad niekas ten tokių nelaukia... (Kas nerizikuoja, tas negeria šampano, o jį Lietuvoje geria beveik visi, net jei tai būna pats pigiausias putojantis gėrimas...)

Man Šveicarija įdomi su jos istoriniais protėviais keltais, paskui jau Švabijos kunigaikščiais, Habsburgais ir Šventąja Romos imperija, bei „karių darymo" mechanizmu... Dar vėliau su Jonu Kalvinu ir Ulrichu Cvingliu, kurie formavo protestantiškąją, arba, anot autoriaus, kapitalistinę šveicarų dvasią. O šiandien, ji , be abejo, tebėra įdomi ir unikali šalis, tačiau, mano manymu, tikroji jos dvasia tūno po keliais archeologiniais sluoksniais... Ir jei reiktų pasverti svarstyklėmis tuos turtus, kuriuos ji valdo šiandien, tai nė nežinia kur būtų lygiosios tarp laisvės, diplomatijos, disciplinos, tautos valios ir tų turtų, kuriuos valdo Šveicarijos ir kitų šalių milijonieriai, mokantys mokesčius Šveicarijoje...

Kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir čia, turbūt galima būtų rasti dešimtis priežasčių, kodėl joje negera gyventi, arba kodėl gera, bet, turiu prisipažinti, jog, kol buvau neskaičiusi knygos, turėjau romantišką Šveicarijos viziją su gražia gamta, o dabar turiu, sakyčiau, realią viziją, kur romantikos beveik nė nelieka, ypač jei pagalvosi apie medicinos, sveikatos ir draudimo reikalus... Ir vienintelis, ko gero, vertas susižavėjimo ir pagyrų, lieka politinis gyvenimas, kur didžiumą valstybės gyvenime sprendžia ne politikas, o pati tauta, pasakydama savo nuomonę referendumuose...

Ir nors Šveicarijoje gyvenęs ir dirbęs (prieš Pirmąjį pasaulinį karą) Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad jei kiltų trečiasis pasaulinis karas, tai jis pasitrauktų į Šveicariją, nes čia viskas ateina vėliau, apsistoti Šveicarijoje galima ir dėl to, kad ji, pasak pačių šveicarų – saugiausia šalis. O man susidarė įspūdis, kad ji dar ir pasaulio turtuolių bei pasiturinčių senukų rojus...

Be abejo, šioje šalyje yra ką aplankyti ir meno, ir literatūros žmonėms, ir pakeliauti lietuvių, gyvenusių, poilsiavusių, ar likimo nublokštų šioje šalyje, pėdomis. Molėtiškiui ši knyga svarbi tuo, kad pirmasis, turėjęs ryšių su Šveicarija, susirašinėjęs ne tik su J. Kalvinu, bet ir kitais šveicarų bažnyčios vadovais, buvo Mikalojus Radvila Juodasis (1515 – 1565), anot autoriaus, Radvilų giminės galybės kūrėjas. „Mikalojus Radvila Juodasis vadovavo Lietuvos diplomatinėms misijoms ir vienos jų metu 1547 m. iš Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando I jis išrūpino Radviloms kunigaikščių titulą. Nuo 1555 m. J. Kalvino idėjų veikiamas M. Radvila Juodasis tapo evangeliku reformatu. Jis priklausė svarbiausiems reformacijos skleidėjams ir globėjams, fundavo daug protestantų bažnyčių Radviloms priklausančiose žemėse, rūpinosi knygų spausdinimu." Molėtiškio akiai taip pat bus malonu knygoje rasti paminėtą kraštietį Kazimierą Graužinį, Nepriklausomos Lietuvos diplomatą, (beje, rugsėjo 14 d. K. Graužinio 115 –osios gimimo metinės) bei šių dienų vasaros molėtiškį – dailininką Aleksandrą Vozbiną, o, realiai, apsilankius Ženevos geležinkelio stotyje, prisiminti, esant lietuviu, padės žemėlapis su senąja Lietuvos sostine – Kaunu...

Atslūgus triukšmui dėl Lietuvos ambasadorių poelgių Vengrijoje ir Azerbaidžiane, Lietuva mini popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą 20 –ąsias metines. O štai savo knygoje V. Plečkaitis irgi mini popiežių. „Net Romos popiežius norėjo patraukti šveicarus ir sugundyti juos ginti Šventosios Romos imperatorių ir popiežiaus valstybę, tačiau Konfederacija nepasidavė aukštųjų popiežiaus diplomatų pagundoms. Ir vis dėlto jie sutiko siųsti savo gvardiečius saugoti popiežiaus, kurį tebesergsti iki šių dienų. Neseniai sukako 500 metų, kai šveicarų gvardiečiai ištikimai saugo Romos popiežius."

Taigi „Šveicarija, kurios nepažįstame" – įdomi savo istorija, parašyta patraukliu stiliumi, o istoriją, kurios šalies ji bebūtų, visada pravartu pasklaidyti, paieškoti sąsajų su savo šalimi...