Pirmoji pažintis su Mykolu Giedraičiu buvo, berods, prieš 20 metų, kai jis, vizituojantis tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto profesorius, kartu su kolegų Jučų šeima iš Vilniaus universiteto, lankėsi Molėtų krašte – Giedraičių tėvonijoje, o vėliau panoro paremti Atgailos regulinių kanauninkų (Baltųjų Augustinų) vienuolyno freskų restauravimą Videniškiuose bei Baltadvario bastioninės pilies archeologinius tyrinėjimus, turėdamas viltį apie pilies atstatymą. Tačiau Giedraičius aplenkė Radvilos... Todėl skaityti Mykolo Giedraičio knygą – vienos šeimos kelionės epą per karo meto Rusiją, pavadintą „Ant kraterio krašto" – buvo ne tik smalsu, bet ir įdomu. Visų pirma, tai seniai buvau skaičiusi epą, todėl stebėjau tą kelionę, kurią piešė mažametis berniukas, kartkartėmis įterpdamas suaugusiojo požiūrį. Ir man tai patiko. Ramino, kad nėra pompastikos, perdėto idealizavimo, nusivylimo ar neapykantos. Gal todėl, kad autorius turėjo tikslą: papasakoti ne tik Giedraičių šeimos odisėją, bet ir parodyti senosios tvarkos baigtį bei jos žlugimo aplinkybes, o svarbiausia – atskleisti buvus didžiulį norą išgyventi... Sakyčiau, čia, šioje knygoje, slypi ir odė motinai – Onai Šostakauskaitei – Giedraitienei, be kurios išradingumo, sumanumo ir proto, vargu, ar ta kelionė būtų taip pasibaigusi...

Skaitydama vis pagaudavau save bemąstant, kodėl autorius pavadino knygą „Ant kraterio krašto" . Mat tik knygos pradžioje yra vienas sakinys, kur minimas krateris, bombos išraustas prie bažnyčios. Semantiškai man vis „vaidenosi" Džeromo D. Selindžerio romanas „Rugiuose prie bedugnės" ir šaukėsi su Vytauto Bubnio romanu „Nesėtų rugių žydėjimas". Aš turbūt būčiau visai atsisakiusi pagrindinio pavadinimo, o apsiribojusi tik Giedraičių šeimos kelionės epu, tačiau jau 150 psl. autorius paaiškina, kad „rašytojas Melchioras Vankovičius apibūdina gyvenimą karo metu kaip „žolės daigus, besikalančius ant kraterio krašto". Nors jis rašė apie gyvenimą tarp Dniepro ir Odros upių, šie žodžiai tinka aprašyti ir mūsų buvimą Teherane, ir visą odisėją".

Mano amžiaus pažintis su lenkų armija turbūt bus atėjusi tik su kino filmu „Keturi tankistai ir šuo", vėliau per kino filmą „Westerplatas", kur keli šimtai lenkų atlaikė vokiečių puolimą 7 dienas, nors jiems buvo sakyta atsilaikyti tik 6 valandas... Bet tai sovietinės pusės lenkų armija, o Mykolas Giedraitis gi parodo istorinę, pilietinę ir politinę lenkų armijos brandą su generolu Vladislavu Andersu priešaky, sakyčiau, jos vidines ištakas. Ir tai ganėtinai įdomu skaityti. Be abejo, kelionės odisėja, prasidėjusi nuo tėvo – Tado Giedraičio – ne tik Lenkijos armijos karininko, bet ir teisininko, visuomenės veikėjo, pagaliau politiko ir senatoriaus, žmogaus, turėjusio didžiulį autoritetą, ko gero, visuose sluoksniuose, ir baigėsi pakankamai gerai, sakyčiau, ir dėl tų pačių tėvo nuopelnų. Tačiau vietomis, kur pasakojama apie Tado Giedraičio, Mykolo tėvo, veiklą, gali būti ir ne visiems priimtinų momentų, mat, ne visiems J.Pilsudskis ( nors jo motina ir kraštietė iš Suginčių) ir Armija Krajova teikė tuos pačius jausmus, tačiau, žiūrint iš istorinio fakto pozicijų, tai nemenkina nei žmogaus, nei knygos.

Džiaugiausi, galėdama papildyti žinias apie Giedraičių giminės atstovus, nes autorius yra pakankamai sąžiningas ir atviras tiek sau, tiek gentainiams... Ir tokioje garsioje giminėje būta visko... Nuo šventumo (prisiminkime vienuolį Mykolą Giedraitį, dariusį stebuklus maldos pagalba) iki pornografinių rašytojų... Nežinojau, kad Ona Giedraitienė mokėjo piešti portretus, o jaunasis Mykolas buvo populiarus batalinių scenų piešėjas Sibiro tremty. Kaip nežinojau ir to, kad molėtiškiai baikeriai šįmet važiavo į Slonimą (Baltarusija), o jie, matyt, dar labiau nežinojo, kad būtent čia 1940 metais mėgino „ištirpti" Giedraičių šeima nuo sovietinio persekiojimo, čia kalėjime kalėjo Tadas Giedraitis, paskui ir visa šeima, čia Mykolas žavėjosi vienuolyno architektūra ir patarnavo mišioms...

Gaila, kad Lobzovo dvarą, kuriame gimė autorius, ir kur praėjo patys gražiausi jo vaikystės ir Giedraičių šeimos metai, 1944 m. sovietų artilerija mūšio metu nušlavė nuo žemės paviršiaus. „Tai buvo apokaliptinio masto pabaiga, kuri šiam kronikininkui ir de jure Lobzovo paveldėtojui daug labiau priimtina nei likimas, ištikęs kitus tuose kraštuose buvusius dvarus: lėtas ir užgaulus nykimas dėl tyčinio apleidimo, vykęs viešpataujant režimui, kuris save vadino progresyviu. 1945 metais sovietų valdžia įtraukė nusiaubtus Lobzovo ir Kočino palivarkus į naujai įsteigtą kolūkį, pavadinimu „Ščiara". – rašė autorius.

Tikiuosi, kad autorius neįsižeis, jei palyginimui įvesiu ir šių dienų šaržą. Baltarusijoje, kaip žinia, siaučia kiaulių maras. Pasienio zonos stengiasi apsisaugoti, bet va, dezinfekcijai tęsti valstybė, sako, pritrūko pinigų... Gal tegul susimoka patys vairuotojai, jei jau važiuoja per Baltarusiją?.. Ir kaip čia neprisiminsi Onos Giedraitienės, kuri dar Lobzovo dvare liepė prausti kiaules, ir šioms tai patikdavo, jos buvo pradėjusios mėgti švarą. O štai Olandijoje šiandien įsteigtas purvo parkas kiaulėms... Knygos – kelionės epiloge autorius pasakoja apie gyvenimą Libane ir taip pat prisimena motinos eksperimentus. „Su Baltaisiais namais man visada asocijuosis mamos grįžimas prie kiaulininkystės. Virtuvėje nuolat susikaupdavo kariuomenės maisto davinių atliekų, kurių išmetimo buvusi Lobzovo vadovė tiesiog negalėjo pakęsti. Mama nutarė įrengti slaptą kiaulidę sodo gilumoje. Sumanymas atrodė gana rizikingas, nes pusė Beiruto gyventojų buvo musulmonai. Bet ištikimasis ponas Naimas buvo pasiryžęs dalyvauti sąmoksle. Mamos iniciatyva pripažinta ir Baltieji namai išgarsėjo naminėmis kiaulienos dešrelėmis..."

Tai tik įrodo, kad protingas ir išauklėtas, drąsus ir nebijantis rizikuoti žmogus, kiekvienoje, net pačioje žiauriausioje išgyvenimo situacijoje gali rasti išeitį. Na, gal dar reikėtų pridurti ir Apvaizdos įsikišimą... Gal todėl, anot autoriaus, jo „likęs gyvenimas" – po 1947 metų – „pasirodė esąs našus ir įdomus. Orlaivių projektavimas ir eksploatacija, o vėliau besivystančių šalių konsultavimas suteikė galimybę keliauti po keturis žemynus. Tuo pačiu metu mano atliekami Centrinės ir Rytų Europos viduramžių tyrinėjimai peraugo į rimtas studijas, radusias vietą greta Oksfordo universiteto mokslininkų darbų." O tai, su kokiais jaunystės potyriais ir išbandymu jaunasis Mykolas susidūrė, kol priėjo iki „likusio gyvenimo", ir pasakojama šioje knygoje.

Belieka padėkoti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai ir vertėjai Anai Venclovienei, kurių dėka sužinojau daug naujo apie Giedraičių giminę, o ypač Mykolui Giedraičiui, iš naujo įveikusiam kelionę iš karo meto Rusijos...