Dvi knygos, du autoriai, balansuojantys tarp dabarties ir praeities... Iš pirmo žvilgsnio jiedu yra nė nesietini. Prieš 20 metų leidyklos „Mintis" išleista Jono Balio knyga „Lietuvių kalendorinės šventės" ir prieš pora metų leidyklos „Lututė" išleista Sigučio Obelevičiaus knyga „Kas po kojomis žaliuoja".

J. Balys – etnologas, folkloristas, tautosakininkas, spaudos darbuotojas... Pelnęs Jono Basanavičiaus premiją, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4 –ojo laipsnio ordinu, per savo gyvenimą, pasak jo dukters Angelos Bergeron, jis yra paskelbęs daugiau nei 600 straipsnių, parašęs 35 knygas. Kol apie jį tebuvau tik girdėjusi, tol jis buvo man toje pačioje tiesėje kaip ir kiti Lietuvos etnologai. Tačiau prisilietimas prie jo surinktos medžiagos, susisteminimo ir apibendrinimų – paliko tokį įspūdį, kad supratau jį esant šiandienos etnologų tėvu, iš kurio palikto žinių šaltinio gali semti ir semti... Galvoju, gal todėl, kad jis dirbo mėgstamą darbą sau pačiam ir reikalingą darbą Lietuvai bei mūsų tautiškumo išsaugojimui, o gal dar ir todėl, kad antroji gyvenimo pusė praėjo JAV, kur praeities ir ateities sandūra turėjo būti ypatingai juntama, leido jam nugyventi 102 metus. Liepos 2 d. galbūt kas nors prisiminė, kad J. Baliui būtų 104 –eri... Jis – Kupiškio krašto aukštaitis, kuriam sava buvo visa Lietuva...

S. Obelevičius – gamtininkas, biologas, mokytojas, politikas, vadovas, visuomenės veikėjas, knygų autorius ir bendraautorius... Apdovanotas Valdo Adamkaus premija už aplinkosauginę veiklą, pelnęs ir kitokių apdovanojimų... Yra įkūręs vienintelį Lietuvoje mokyklinį- botaninį Traupio sodą ir sukaupęs daugiau nei 5 tūkstančius retųjų augalų. Jau 20 metų jis tiria saugomų teritorijų augaliją, biologinę įvairovę. Yra tyrinėjęs Anykščių, Molėtų, Utenos, Rokiškio, Jonavos, Širvintų, Pakruojo rajonuose, paskelbęs daugiau nei 300 straipsnių, išleidęs mokslo populiarinimo ir informacinių leidinių. Rugpjūčio 2d. šiam autoriui tik 54 –eri, tad prisivyti J. Balį dar yra pusė amžiaus...

Knygoje „Kas po kojomis žaliuoja" – aprašomi 165 augalai, apibūdinama, kaip jie atrodo, pateikiama jų biologija, paplitimas, vaistinės savybės ir naudojimas. Leidykla „Lututė" visuomet buvo kokybiškų fotografijų ir albumų apie gamtą leidykla, tad šios knygos nuotraukos – puiki pažintinė priemonė. (Į dieną po du augalėlius studijoms – ir jau būsi neblogas žolių pasaulio žinovas). Anot autoriaus, paprastų žolių nėra. „Visi augalai savaip nuostabūs ir įdomūs. Vieni jų kažkada mūsų protėvius gelbėjo nuo bado, kiti – šimtus metų gydė, dar kiti – įdomūs savita ir nepaprasta biologija.

Kai kurie mūsų kaimynystėje augantys žolynai gąsdina savo nuodingomis galiomis, o kiti, priešingai – turi stebuklingų vaistinių savybių, dar kitus tereikia nuplauti, neštis į virtuvę ir valgyti, vartoti kaip prieskonius. Daugybė aprašomų augalų yra bene svarbiausi vaistiniai (gysločiai, takažolės, varnalėšos, trikertės žvaginės ir kt.) ir vartojami maistui (kiaulpienės, rūgštynės ir kt.) augalai. Kai kuriais galima šerti triušiukus ar jūrų kiaulytes, kitų sėklomis palepinti papūgėles, o dar kitais – dažyti siūlus."– rašoma knygos kitoje pusėje.

Mane sužavėjo autoriaus mokėjimas pateikti skaitytojui žinias „su intriga". Juk 9 skyriai turbūt ne šiaip sau... Pavyzdžiui, „Valkatos" bastutiniai; Burė, du irklai ir laivelis, ant šaknų – azotiniai gumbeliai; „Diedai", ramunės, badiliai ir pienės; ir t.t. O jau žolių pavadinimų gražumėlis! Paprastoji bitkrėslė, čiobralapė smiltė, nuodingoji šunpetrė, vaistinis putoklis, paprastoji barborytė, bevainikė ramunė... O šalia jų – lotyniški pavadinimai. Įdomu paskaityti ir tai, ką su tomis žolėmis darė mūsų senoliai ir ką dabar su jomis būtų galima daryti... Neabejoju, kad daugumai, kurie nėra abejingi mūsų gamtai, ši knyga taps parankine stalo knyga, o visos Lietuvos „raganos" dar labiau liaupsins Anykščių merą, nes šis, ko gero, ne mažiau žinantis žolininkas, nei jos, o jei taip, vadinasi, „baltasis magas"...

Ilgaamžis J. Balys, greičiausiai bus radęs tą raktą, kuriuo galima atrakinti visa, ko tik panori žmogus. Jis rašo: „Kai žmogus meldžiasi ir aukoja, tai jis tikisi susilaukti iš dievybės malonės. Tačiau žmogus iš patyrimo žino, kad jo maldos ne visados išklausomos. Tada jis imasi aktyvių priemonių kurias vadiname magija: žmogus tikisi, kad jis, atitinkamai pasielgęs, privers viršgamtiškas jėgas paklusti jo valiai ir gaus pageidaujamus rezultatus arba nukreips nuo savęs nelaimę. (...) Liaudies žmogus yra praktiškas. Jam mažai terūpi atitrauktinės (abstrakčios) sąvokos. Pirmiausia jis nori žinoti, kas atsitiks netolimoje ateityje: ar dar išgyvens ir sulauks kitų metų, ar mergaitė ištekės, koks bus ateinančių metų oras, ar gerai užderės javai ir pan. Tai yra spėjimai: omenys (pasyvus stebėjimas reiškinių ir jų aiškinimas), arba divinacijos (aktyvus veiksmas ateičiai nuspėti, pvz., liejimas sutirpyto švino ar vaško į vandenį ir aiškinimas susidariusių figūrų). Tie spėjimai toli nesiekia, dažniausiai vienus metus. Apie naujagimius daromi ir toliau siekią spėjimai: kuo jis bus – artojas, kareivis ar gal kunigas; kokia bus jo povyza ir būdas – gražus, vis jaunas, linksmas ir sveikas ar sirguliuojąs ir suniuręs, greit senstąs; koks bus jo likimas arba dalia – taps turtingas ar liks vargšas.

Burtai yra tam tikri tikėjimai ir jais pagrįsti veiksmai, kuriais žmogus nori palenkti jį supančią aplinką, gamtinį ir antgamtinį pasaulį priversti tarnauti žmogaus reikalams. (...) Burtai arba magija yra daromi norint: 1) apsisaugoti nuo piktų antgamtinių jėgų arba jas priversti žmogui tarnauti, 2) įsigyti turto ar gauti gerą derlių, atitinkamai paveikiant laukų, gyvulių ir žmonių vaisingumą, 3) išvengti ligų arba jas pagydyti. (...) Burtai gali būti neutralūs kito asmens atžvilgiu ir gali būti kam nors kenkią." Net nustebau, kiek daug lietuvių tautoje buvo burtų bloga kitam linkinčių... Kita vertus, labai įdomu palyginti atskirus regionus, apie kuriuos J. Balys pateikia medžiagą. Iš esmės – visa Lietuva panašiai šventė, tikėjo, linksminosi ir kiekvienas norėjo sau didesnės asmeninės laimės, turto, pasisekimo ir sveikatos... Man buvo įdomu skaityti Rokiškio, Zarasų, Ignalinos, Molėtų krašto burtavimus ir kalendorinių švenčių papročius, palyginti juos su tais, kurie dar tebėra išlikę ir mūsų dienomis... Gal tik vertėtų apgailestauti, kad knyga išleista nepraktišku viršeliu ir prastoku popieriumi, bet gerai, kad ji apskritai buvo išleista...

Autorius rašo, kad „visi spėjimai (omenys, divinacijos) ir burtavimai (magija) remiasi iki kraštutinumo pritaikytomis kokio nors panašumo asociacijomis; panašus veiksmas sukelia panašų atoveiksmį. Kartais mus tiesiog apstulbina žmonių fantazija ir išradingumas pagal principą „Similis simili gaudet" (panašus panašiu džiaugiasi)."

Taigi ir aš, linkėdama ir kitiems rasti panašumo jei ne tikrovėje, tai bent jausenoje, tarp šių dviejų žmonių ir jų knygų, sakau, „similis simili gaudet"...