Kai doc. Dr. Deimantas Karvelis, dėstydamas būsimiems Molėtų krašto gidams Lietuvos istorijos santrauką, užsiminė apie knygas, kurios galėtų būti namų darbų aprašu, pamaniau, kad aš tokią knygą jau turiu.Ir ne todėl, kad ji geriausiai atspindėtų Lietuvos istoriją ar Molėtų kraštą, o todėl, kad ji man buvo po ranka ir tuo metu pasitaikė ją skaityti...

Tai Lietuvos Kultūros paveldo mokslinio centro išleista knyga „Lietuvos pinigų lobiai" , paslėpti 1390 – 1865 metais. Sako, jos autorius Eugenijus Ivanauskas (istorikas ir archeologas), archeologija „susidomėjo" būdamas penkerių, kai Kauno senamiestyje rado auksinę grandinėlę... Tad nenuostabu, kad šio autoriaus kūriniai yra apie LDK lobius, numizmatiką ir, apskritai, apie pinigus.

Istorijos apie paslėptus ir surastus lobius visuomet sulaukdavo dėmesio. Mat, turtas ir žmogus visuomet derėjo tarpusavyje – lyg vieno lydinio, bet skirtingos formos masės... Rasti lobį netikėtai, sakyčiau, rasti laimę, pagauti ir palaikyti už uodegos švytintį aitvarą... Tačiau, kaip byloja istorija, to" aitvaro plunksnelių" gviešėsi ir vargšai, ir turtuoliai. Vargšas nerasdavo laimės ir šiai nusišypsojus, (matyt, iš čia bus atsiradęs posakis: neverk – pametęs, nesidžiauk – radęs...) o turtingasis ne tik piniguose vartėsi, bet ir žinojo kaip jų daugiau pritraukti...

Pasak autoriaus E. Ivanausko, pirmą kartą apie lobius prabilta Lietuvos Antrajame statute, išleistame 1566 m. „20 straipsnio 9 skyrius reguliavo lobių nuosavybės klausimą. Pagal jį lobis priklausė radėjui tuo atveju, jei buvo aptiktas savo žemėje. Svetimoje žemėje rastą lobį reikėjo dalintis perpus su žemės savininku. Kadangi žemė priklausė valstybei, bažnytinėms institucijoms ir bajorijai, tai valstiečiai geriausiu atveju galėjo pretenduoti tik į pusę rasto lobio. Tai skatino lobius nuslėpti. Už lobio nuslėpimą grėsė mirties bausmė. (...)

Lietuvos statutas Rusijos okupuotoje Lietuvoje galiojo iki 1840 m. Suvalkijoje iki 1808 m. veikė Prūsijos įstatymai, o vėliau – Napoleono kodeksas. Lobių nuosavybės klausimo sprendimas okupuotoje Lietuvoje nepasikeitė. Už rastą lobį valstybinėje žemėje radėjas galėjo gauti premiją. Nuosavoje žemėje rastą lobį iš savininko galėjo išpirkti valstybė.

Nuo 1850 m. Lenkijos karalystėje rasti lobiai turėjo būti pristatomi į kalyklą, kur būdavo įvertinami ir registruojami. Nuo 1859 m. lobius ėmė registruoti ir vertinti Imperatoriškoji archeologijos komisija Sankt Peterburge. Nevertingos lobio monetos dažniausiai būdavo grąžinamos radėjui arba siunčiamos į kalyklą perlydyti. Vertingos monetos patekdavo į Ermitažą, Varšuvos universitetą ar kaupiančias senienas kitas institucijas. 1856 m. Vilniaus generalinio gubernatoriaus įsaku visi lobiai, rasti Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijose, turėjo būti pristatomi laikinajai archeologijos komisijai į Vilnių. (...) 1887 m. Kauno gubernatorius išleido įsaką, kuriame reikalavo jo gubernijoje rastus lobius siųsti į Kauno statistikos komitetą.

Žinių apie lobius rinkimas suaktyvėjo 1884 m. Vilniaus senienų muziejuje (VSM) pradėjus dirbti F. V. Pokrovskiui. (...) 1915 m. į Rumiancevo muziejų Maskvoje buvo išvežti 38 VSM buvę lobiai, kuriuose buvo 9061 moneta.

Paskelbus Lietuvai nepriklausomybę 1919 m. buvo įsteigta Valstybės archeologijos komisija. Ji priėmė praeities paminklų apsaugos įstatymą. Visi Lietuvoje rasti lobiai turėjo būti pristatomi komisijai ištirti (...), radėjui už vertingą lobį turėjo būti sumokama atsižvelgiant į jo istorinę ir materialinę vertę.

Iki 1936 m. lobiai kaupti Kauno miesto muziejuje, valstybiniame muziejuje bei provincijos muziejuose. Nuo 1936 m. dauguma lobių patekdavo į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų (VDKM). Nieko nežinoma, kaip būta Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte.

Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, jos teritorijoje ėmė galioti sovietiniai įstatymai, lobiai buvo paskelbti valstybės nuosavybe, jie turėjo būti pristatomi į finansines institucijas. Radėjas galėjo gauti 25 % lobio vertės dydžio premiją"

Man buvo įdomi autoriaus surinkta lobių apsaugos ir atlyginimo jų radėjams informacija, kad galėčiau palyginti su šių dienų, sakyčiau, liberalia apsauga. Mat, radus lobį savo žemėje, jis ir priklauso tam radėjui, nebent tas radėjas toks sąmoningas pilietis, kad jį perduoda valstybės kultūrinėms reikmėms... Jei lobis randamas svetimoje žemėje, jo radėjui priklauso ketvirtadalis lobio, bet, žinoma, galima susitarti ir kitaip... Jei lobį randa tas, kurio lobių ieškojimas yra įrašytas į pareigybes, tuomet lieka tik radybų džiaugsmas... O, apskritai, visus ginčus mūsų valstybėje gali išspręsti teismai... ir mūsų pačių sąžinė.

Pasak E. Ivanausko, informacija apie pinigų lobius sistemingai nebuvo renkama, todėl ši aplinkybė jį ir paskatinusi parengti jų katalogą. Jau 1989 – 1994 m. buvo surinkta žinių apie 515 lobių, kuriuos jis ir aprašo šioje knygoje. Kodėl pasirinkta 1390– 1865 m. paslėpti lobiai? Kaip sako autorius, todėl, kad 1387 m. pasirodė pirmosios lietuviškos monetos, (o tai leidžia daryti prielaidą ir jų lobių kaupimui) 1865 m. – masinio lobių slėpimo metai .(Greičiausiai todėl, kad 1865 m. laikinosios archeologijos komisijos darbas Vilniuje buvo sustabdytas ir visi radiniai turėjo būti siunčiami į Sankt Peterburgą, o tai sudarė prielaidas slėpti, matyt, ir lobius, ir jų radimvietes...).

Lobių vieta dažniausiai būna kaip nors pažymėta, įsimintina, žinoma, jei tas lobis nebuvo skubomis slepiamas... Sakykime, kad šios knygos skaitymas – taip pat lobių ieškojimas, tik nelygu kas skaito: senas numizmatas, mokinukas, svajojantis būti archeologu, lobių ieškotojas savo malonumui, „juodasis" archeologas... Teko susidurti su jais visais... Nepriklausomai nuo amžiaus ir tikslo – juose glūdėjo azartas...

Knygoje minima 515 vietovių. 15 priklauso mūsų rajonui. Tačiau į Molėtus gali pakliūti ir kitoje Lietuvos vietoje rastas lobis. Mane sudomino knygoje minimos Svėdasų (Anykščių raj.) lobių istorijos. Pasakojama, kad 1975 m., kasant griovį vandentiekiui Pakštų darže, rastas puodas su monetomis. Vienas patagonas (Pilypo IV) ir puspatagonis (Karolio II) atiteko Antanui Baliūnui iš Pauriškių. Anot jo, daugiausia monetų (talerių) išpardavė sūnūs, gyvenantys Molėtuose ir Elmininkuose. Taip pat 1989 m. Jonas Gaidys papasakojo Eugenijui Peikšteniui, kad apie 1972 –1973 m. Ambraziškiuose, Žalvarių apylinkėje, Molėtų rajone, traktorininkas, kasdamas melioracijos griovį prie Švedų kalno, rado glazūruotą, arbatinuko dydžio, žirgais ornamentuotą puodą su monetomis. Didžioji dalis monetų (pusė kepurės) atitekusi Molėtų vyriausiajam gydytojui Valentinavičiui, o puodas dar ilgai mėtęsis ligoninės kieme... Jonas Gaidys, sako, dirbęs felčeriu ligonininėje ir gavęs 17 monetų (17– 18 a talerių). Tačiau po 20 metų tas pats J. Gaidys papasakojo jau kitą versiją. Anot jo, traktorininkas Pakštas Giedraičiuose rastą lobį atidavęs Molėtuose gyvenusiam Algiui Pakštui. Šis pardavęs didžiumą monetų Molėtų chirurgui Dirkei. Puodas buvęs baltas, viduje žaliai glazūruotas, ant sienelių pavaizduoti raiteliai, kovojantys ietimis. Nemažai to lobio monetų įsigijęs ir ligoninės personalas, o Jonui Gaidžiui tekę 8 taleriai. Taigi, visais laikais vyko lobių slėpynės, ir visais laikais buvo norinčių juos pirkti ir parduoti. Molėtiškiai, skaitantys šią knygą, neabejoju, kad ras daug žinomų pavardžių ir asmenybių, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su buvusiais paslėptais lobiais... Tai galėtų panėšėti į tylaus miestelio detektyvines istorijas, ką didžiuma molėtiškių mėgsta skaityti. Tačiau knygos paskirtis tikrai nėra tokia. Ji – kur kas didesnė, reikalaujanti išprusimo numizmatikos srityje ir pilna apmąstymų apie to laikmečio gyvenimą, ūkį ir finansus...